Dabartiniu požiūriu dauguma arterine hipertenzija sergančių pacientų turėtų būti gydomi ne monoterapija, o hipertenzinių vaistų (dažniausiai dviejų ar trijų) deriniu. Tai pabrėžiama ir naujausiose paskutinės redakcijos Europos kardiologų draugijos ir Europos hipertenzijos draugijos gairėse. Įvairių tyrimų duomenimis, stabilios normotenzijos vartojant vieną antihipertenzinį vaistą galima pasiekti ne daugiau kaip 1/3 hipertenzija sergančių pacientų. HOT tyrimo duomenimis, gydant šiuolaikiniais vaistais tikslinį diastolinį kraujospūdį (≤90 mm Hg) pavyko pasiekti 85 proc. gydytų pacientų, tačiau tik 1/3 jų buvo veiksminga monoterapija.
Antihipertenzinių vaistų deriniais dabar siūloma gydyti ne tik sunkią ar monoterapija blogai kontroliuojamą hipertenziją, bet ir vidutinio sunkumo ar netgi lengvą, jei pacientas turi reikšmingų širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) rizikos veiksnių.
Gydymas antihipertenzinių vaistų deriniais turi kliniškai svarbių privalumų:
- veikia (koreguoja) kompleksiškai keletą patofiziologinių hipertenzijos grandžių, todėl
- veiksmingesnis;
- užtikrina stabilesnę kraujospūdžio kontrolę;
- dažniausiai geriau toleruojamas (nes kraujospūdžio kontrolei reikia mažesnių atskirų komponentų dozių, nei skiriant didesnes monoterapijos dozes).
Naujausios hipertenzijos gydymo gairės rekomenduoja iš karto pradėti gydymą vaistų deriniu, jeigu nustatoma:
- 2 laipsnio, arba vidutinio sunkumo, hipertenzija (sistolinis kraujospūdis 160–179 mm Hg ir/arba diastolinis 100–109 mm Hg);
- 1 laipsnio, arba lengva, hipertenzija (sistolinis kraujospūdis 140–149 mm Hg ir/arba diastolinis 90–99 mm Hg) ir pacientas priskiriamas didelei ŠKL rizikos grupei.
Klinikinėje praktikoje veiksmingai ir saugiai vartojami iš įvairių antihipertenzinių vaistų sudaryti deriniai: * beta adrenoblokatorių ir diuretikų, * kalcio kanalų blokatorių (KKB) ir beta adrenoblokatorių, * KKB ir sartanų (ARB), * KKB ir angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorių (AKFI) ir kt.
AKF inhibitoriaus ir diuretiko derinys
Klinikiniai tyrimai rodo, kad AKFI ir diuretiko derinys efektyvumu ir kitomis klinikinėms savybėmis gali pranokti kitų antihipertenzinių vaistų derinius. Daugiau kaip 80 proc. pacientų, sergančių lengva ar vidutinio sunkumo hipertenzija, AKFI ir diuretiko derinys veiksmingai kontroliuoja kraujospūdį.
AKFI yra vieni plačiausiai vartojamų vaistų. Jų skiriama esant ne tik arterinei hipertenzijai, bet ir širdies nepakankamumui, kairiojo skilvelio disfunkcijai, aterosklerozinei kraujagyslių ligai ir diabetinei nefropatijai. AKFI slopina širdies ir kraujagyslių sistemai žalingus angiotenzino II efektus – vazokonstrikciją, druskos susilaikymą, kraujagyslių ir miokardo hipertrofiją, padeda realizuoti naudingą bradikinino poveikį – sukelia vazodilataciją, skatina natriurezę, keičia įvairių vazoaktyvių medžiagų metabolizmą.
AKFI ir diuretiko deriniai plačiai vartojami hipertenzijos gydymo praktikoje. Šie deriniai sinergiškai ir potencijuojamai veikia svarbiausius hipertenzijos patofiziologijos mechanizmus, sustiprina vienas kito klinikinius efektus, amortizuoja nepageidaujamus poveikius ir sąveikas. Antai diuretikai sumažina natrio kiekį kraujyje, o hiponatremija stimuliuoja renino-angiotenzino-aldosterono sistemą (RAAS) ir didina AKFI antihipertenzinį aktyvumą. Kita vertus, AKFI slopina angiotenzino II, kuris slopina diuretikų aktyvumą, sintezę. AKFI sumažina diuretikų sukeltą reaktyvinę hiperreninemiją, dėl kurios gali didėti kraujospūdis, todėl vartojant AKFI optimaliai realizuojamas natriurezės hipotenzinis efektas.
Abu derinio komponentai (AKFI ir diuretikas) veikia sinergiškai ir potencijuojamai, todėl adekvataus antihipertenzinio poveikio pasiekiama mažesnėmis abiejų komponentų dozėmis, negu būtų pasiekta skiriant šių vaistų po vieną (monoterapija). Gydant mažesnėmis dozėmis sumažėja šalutinių nepageidaujamų poveikių tikimybė, gerėja toleravimas, pagerėja vaisto vartojimas (pacientai rečiau nutraukia gydymą), todėl pasiekiama geresnių trumpalaikės ir ilgalaikės hipertenzijos kontrolės rezultatų.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 6