Burnos opomis vadinami įvairaus skersmens apskritos ar ovalios formos burnos ertmę dengiančios gleivinės defektai, nepažeidžiantys pogleivio. Histologiniu požiūriu burnos opos yra burnos vidiniame paviršiuje esančios švelnios gleivinės dalinis defektas (erozija). Burnos opų bent kartą gyvenime yra turėję 20–50 proc. žmonių, kai kuriems jos kartojasi po keletą kartų per metus ir gali tapti rimta sveikatos problema.
Burnos opos dažnai būna labai skausmingos, kelia diskomfortą pacientui, trukdo valgyti, ryti, valytis dantis. Baimindamasis skausmo, pacientas vengia valgyti, blogėja apetitas ir gyvenimo kokybė.
Burnos opos skiriamos į:
- Mažas (5–10 mm skersmens), dažniausiai sugyja per 7–10 dienų.
- Dideles (didesnės nei 10 mm skersmens ir gilesnės, dažnai turi iškilusius ar netaisyklingos formos kraštelius), vadinamos Sultono liga. Gyja lėtai (per 10–40 dienų), užgijus gali likti gleivinės randelis.
- Herpines, kurias sudaro keliolikos smeigtuko galvutės dydžio (
Burnos opos yra neužkrečiamos, neperduodamos bučiuojantis, geriant iš bendrų su ligoniu indų, naudojantis tais pačiais stalo įrankiais ir pan.
Ilgiau nei 3 savaites neužgyjančios burnos opos gali būti sunkesnės ligos (burnos gleivinės ar lūpos vėžio, reumatinės ar kitos sisteminės ligos ar kt.) požymis, todėl turėtų būti įvertintos odontologo ar kitos atitinkamos srities specialisto.
Pasikartojančios opos vadinamos aftomis, arba atsinaujinančiu aftiniu stomatitu. Aftos gali pažeisti burnos gleivinę, liežuvį, dantenas. Aftų nustatoma apie 20 proc. žmonių (įvairiais duomenimis, 5–50 proc. populiacijos). Dažniau serga somatiškai sveiki vaikai ir jauni asmenys, moterys dažniau nei vyrai. Bent kartą gyvenime aftų yra turėję 66 proc. žmonių.
Retai pasitaiko (Europoje serga vienas iš 300 tūkst. gyventojų) vadinamoji Bechčeto (Behceto) liga, pavadinta pirmą kartą ją aprašiusio (1937 m.) Turkijos gydytojo vardu. Tai neaiškios kilmės sisteminis vaskulitas, pasireiškiantis aftiniu stomatitu, burnos, lytinių organų išopėjimu, odos, sąnarių, akių, nervų sistemos pažeidimais. Manoma, kad susirgti šia liga svarbi genetinė predispozicija.
Onkologinių ligonių mukozitas
Burnos ertmės gleivinės pažeidimų neretai pasitaiko onkologiniams ligoniams. Tai vadinamasis burnos mukozitas, ypač dažnas chemoterapija gydomiems ligoniams. Gleivinės pažeidimų gali atsirasti dėl pačios ligos (nusilpusio imuniteto, infekcinių komplikacijų) ar nuo taikomo gydymo – chemoterapijos, jonizuojamosios spinduliuotės. Dėl chemoterapijos ar radiacijos silpnėja seilių liaukų veikla, išsausėja burnos gleivinė (kserostomija), sutrinka gleivinės kraujotaka, gali pasireikšti mukozitas, spindulinis ėduonis, osteonekrozė. Pakinta burnos ertmės pH ir mikroflora, pradeda daugintis patogeniški mikroorganizmai (streptokokai), laktobacilos, Candida.
Mukozito dažnumas priklauso nuo taikomo gydymo agresyvumo ir paciento savybių. Jei onkologinei ligai gydyti skiriama didelių dozių mieloabliacinė terapija, mukozitas išsivysto beveik 100 proc. pacientų. Dažnai (apie 90 proc. atvejų) burnos mukozitas nustatomas pacientams, kuriems gydomi galvos ir kaklo navikai, ypač jeigu tuo pačiu metu yra skiriama chemoterapija ir radioterapija. Įvairių autorių duomenimis, mukozito dažnumas vėžiu sergantiems ligoniams, kuriems taikoma standartinių dozių chemoterapija, yra 40–60 proc. Neretai mukozitas lieka nediagnozuotas arba diagnozuojamas pavėluotai. Naujausi tyrimai rodo, kad anksti, kol dar nėra išopėjimų, pradėtas burnos mukozito gydymas daug efektyvesnis.
Onkologiniams ligoniams burnos mukozitas dažniausiai išsivysto praėjus 5–10 dienų nuo chemoterapijos pradžios ir trunka 7–14 d.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 8