Už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis tikina esąs taip užsiėmęs, kad… neturįs laiko sirgti! Nors likimas (sveikatos prasme) jam nebuvo labai maloningas – teko stoti į rimtą mūšį su sunkiomis ligomis – iš „kovos lauko“ nugalėtoju išėjo ne liga, o buvęs sunkus ligonis… Kalbamės su EK komisaru apie jo ir visuomenės sveikatą bei ieškome atsakymų, kaip reikėtų visiems mums gyventi, kad savijauta kuo ilgiau būtų nepriekaištinga…
Gerbiamas Komisare, kaip jaučiatės? Kaip vertinate savo šiandienę sveikatą?
Labai ačiū, jaučiuosi puikiai! Esu, kaip visada, labai užsiėmęs, darbas darbą veja (su Komisaru kalbėjomės jam automobiliu vykstant į Strasbūrą. – V. G.), komandiruotės – iš vieno regiono į kitą, taigi nėra kada apie ligas ar prastą savijautą galvoti (juokiasi). Ir sirgti laiko nėra (juokiasi).
Vis dėlto ne taip seniai buvote sunegalavęs – prieš porą mėnesių atlikta sudėtinga rekonstrukcinė vidurinės ausies operacija, o prieš porą metų – net 7 valandas trukusi kasos operacija, kurios dėka pavyko įveikti be galo pavojingą onkologinę ligą. Ar kada nors susimąstėte – kodėl būtent Jus tokia sunki – onkologinė – liga „nusižiūrėjo“? Ar svarstėte, kokios gali būti šios ligos išsivystymo priežastys? O gal tai genai, gal iš kartos į kartą perduodama tam tikrų vidaus organų „silpnoji vieta“?
Atvirai sakant, tokie klausimai man, kaip medikui profesionalui, rūpėjo ir rūpi visą laiką – kokios gali būti vienų ar kitų ligų išsivystymo priežastys, ką daryti, kad pavyktų sumažinti sergamumo, mirštamumo ir mirtingumo rodiklius… O kai įvyko mano pirmoji akistata su gana nemalonia diagnoze, tai – iš tikrųjų jūs esate teisi – iškart kilo klausimas, kodėl. Kodėl aš ir kodėl būtent tokia diagnozė? Priežastys iškart buvo įvardytos: pagal klinikinius duomenis mano šeimoje, mano giminėje yra pakankamai daug rizikos veiksnių. Palaidojau du brolius, abu mirė nuo plaučių vėžio. Taip, jie daug rūkė, bet vis tiek tai jau yra tam tikras dėsningumas… Dar vienas mano brolis mirė irgi nuo vėžio, bet ne nuo plaučių, o nuo skrandžio vėžio, taigi giminėje onkologinės ligos, galima sakyti, greičiausiai užkoduotos genetiškai. Juk ir kai analizuoju savo situaciją – man buvo diagnozuota kasos navikinė liga – polinkis į onkologines ligas šeimoje yra akivaizdus. Be navikų, giminėje yra ir tokių asmenų, kuriems diagnozuota visa puokštė kitų sunkių ligų – cukrinis diabetas, aterosklerozė, didelis kraujospūdis… Kita vertus, turime ir kuo pasigirti – mūsų giminėje nemažai moterų yra ilgaamžės. Pavyzdžiui, mano mamytė sulaukė 99 metų! Kitos giminės moterys irgi pragyveno gana ilgai… Taigi, be abejo, aš neišvengiau svarstymų apie tai, kokios priežastys lemia mūsų giminės ir konkrečiai mano ligas, ir pirmiausia dėl to, kad įspėčiau vaikus, ko jiems reikėtų saugotis, į ką atkreipti dėmesį, kaip nenumoti ranka į ankstyvą pasitikrinimą, profilaktiką ir pan. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad atsakymai į minėtą klausimą yra labai svarbūs ir gali padėti.
Ar ne paradoksas – visą gyvenimą nerūkėte, nepiktnaudžiavote alkoholiu, neturite antsvorio, o ligos vis tiek neaplenkė…
Iš tiesų niekada nerūkiau, alkoholis irgi niekada nebuvo draugas, nors ir negaliu teigti, kad esu abstinentas, kartais tenka pakelti vyno taurę… Antsvoris – nežinau, ką tai reiškia (juokiasi)… Panašu, kad ligas didele dalimi lemia genetiniai ir rizikos veiksniai, su kuriais neišvengiamai tenka susidurti. Pavyzdžiui, oro užterštumas, kancerogenai. Juk negyvename sterilioje aplinkoje, ir neigiamo poveikio neįmanoma išvengti.
Jokia paslaptis, kad itin dažnai sunkios ligos puola būtent medikus. Viena iš prielaidų – kad gydytojo darbas yra susijęs su nuolatine streso būsena, didžiule atsakomybe, baime padaryti klaidų, kurios gali būti neatitaisomos…
Negaliu su tuo nesutikti! Iš tiesų streso suvaldymas mūsų profesijoje yra be galo sudėtinga sritis, ir aš manau, kad gydytojai, deja, ne visada su tuo gerai susitvarko. Kad ir aš pats… Tekdavo dirbti nuolatinio pervargimo sąlygomis – netausojau savęs, ligoninėje užsibūdavau ištisomis paromis, dirbdavau ir dieną, ir naktį, budėdavau… Būdavo, džiaugiesi gavęs porą valandų pasnausti – ir vėl į operacinę… Daug metų budėjau reanimacijos skyriuje, kur tekdavo padėti ypač sunkiems, ekstriniams ligoniams, taigi per tuos daugiau kaip 20 metų streso, įtampos, sudėtingų situacijų ir liūdnų, skausmingų netekčių išgyvenau be galo daug. Deja, tenka pripažinti, kad mūsų, medikų, profesijoje stresų valdymas yra iššūkis, ir toli gražu ne kiekvienam jį pavyksta įveikti.
O kokia buvo Jūsų sveikata vaikystėje? Dažnai sirgdavote?
Buvau kaip visi kiti vaikai – tai peršalimas, tai otitas, tai kokia trauma… Buvo ir ūmių būklių – ligoninėje teko skubiai operuoti apendicitą. Laimė, neteko skųstis padidėjusiu kraujospūdžiu ar gliukozės kiekiu kraujyje, nebuvo polinkio į astmą, kitas sunkias ligas, todėl manau, kad mano kūno homeostazė buvo pakankamai gera.
Kokiems vaistams teikiate pirmenybę užklupus ligai: cheminiams ar „natūralesniems“ – homeopatiniams, gydomosioms žolelių arbatoms, liaudiškiems namų gamybos preparatams?
Moderni medicina atsako į gydymo klausimus labai aiškiai: gydymas turi būti etiologiškas, priklausantis nuo to, kokią ligą reikia gydyti. Vienu atveju cheminiai preparatai gali būti neišvengiama būtinybė, kitu atveju gal pakanka ir vaistažolių arbatos. Noriu pabrėžti: negalima mėginti nuneigti cheminių vaistinių preparatų vartojimo – tam nėra jokio pagrindo! Ir tik jei galima be tokių preparatų apsieiti – prašau, tegul žmogus renkasi kitas, paprastesnes priemones. Arba tokias, kurių esą gydomasis poveikis susijęs vien su žmogaus tikėjimu, kad padės. Iš tiesų nedaug yra ligų, kurių gydymas siejamas su homeopatija ar senąja medicina (fitoterapija) – didžioji ligų dauguma įveikiama tik vaistiniais preparatais, ir jie per tūkstančius metų buvo sukurti. Todėl nei pats ignoruoju, nei kitiems patariu ignoruoti naujausių gydymo metodų, sukurtų naudojant modernias technologijas, ląstelių mokslą, nanoterapiją, cheminių elementų derinius ir t. t. Akli ir kurti būtume, jei to atsisakytume. Mokslo pozicija yra vienareikšmiška: reikia naudoti tas efektyvaus gydymo priemones, kurios padeda pasiekti veiksmingo ir kuo greitesnio gydymo rezultato. Taigi, jei šiandien grįžtume prie gydymosi žolelėmis ar kitomis ne medicininėmis priemonėmis – kas pastaruoju metu itin propaguojama, – būtų nedovanotinas ir nepateisinamas žingsnis atgal. Norint trumpinti ligos laiką ir spartinti sugrįžimą į darbą, aktyvią veiklą, reikia naudoti visą kompleksą priemonių, o cheminiai preparatai čia vaidina ypatingą vaidmenį. Neįsivaizduoju, kaip šiais laikais reikėtų gyventi be širdį veikiančių glikozidų, be antibiotikų, hormonų, statinų ir kt.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 6