Inesa Arštikytė
VUL SK Reumatologijos centras, Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centras, VU Medicinos fakultetas
Reumatoidinis artritas (RA) yra nežinomos etiologijos lėtinis, nuolat progresuojantis autoimuninės kilmės erozinis destrukcinis poliartritas. Ši liga kartu su sąnariais taip pat gali pažeisti periartikulinius audinius, vidaus organus, akis, gali vystytis vaskulitai, amiloidozė ir kt. [1, 2]. RA serga apie 0,3–1 proc. suaugusių žmonių. Moterys serga 2–3 kartus dažniau nei vyrai [1, 2]. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, RA paplitimas Lietuvoje siekia 0,55 proc. suaugusių asmenų [3]. Reumatoidinis artritas klasifikuojamas į seroteigiamą RA, seroneigiamą RA bei jaunatvinį (juvenilinį) RA, prasidedantį vaikams iki 18 metų amžiaus [4].
Reumatoidinio artrito diagnostika
RA įtariamas, įvertinus subjektyvius (sąnarių skausmas, rytinio sustingimo trukmė, bendra savijauta, funkcijos sutrikimas) ir objektyvius (sąnarių patinimas ir skausmingumas, ribotas judrumas, krepitacija, nestabilumas, deformacijos, sisteminiai reiškiniai) klinikinius simptomus. Gydytojas, įtaręs RA, skiria simptominį gydymą ir nukreipia pacientą reumatologo konsultacijai. RA diagnozę patvirtina reumatologas, paneigęs kitų ligų galimybę, remiantis 2010 m. Amerikos reumatologų kolegijos (angl. American College of Rheumatology, ACR) ir Europos lygos prieš reumatą (angl. European League Against Rheumatism, EULAR) RA klasifikacijos kriterijais 5].
RA diagnostikai būtini laboratoriniai tyrimai (bendras kraujo tyrimas, eritrocitų nusėdimo greitis (ENG) ir/arba C reaktyvusis baltymas (CRB), reumatoidinis faktorius (RF), antikūnai prieš ciklinį citrulininį peptidą (anti-CCP) bei instrumentiniai tyrimai (sąnario pažeidimą patvirtinantis radiologinis ir/arba ultragarso tyrimas, ir/arba magnetinio rezonanso tomografija, ir/arba kompiuterinė tomografija ir kt.). Šie tyrimai ne tik padeda nustatyti RA diagnozę, bet taip pat yra naudingi diferencijuoti nuo kitų ligų. Dažniausiai RA reikia diferencijuoti nuo tokių ligų, kaip osteoartritas, uždegiminės spondiloartropatijos (psoriazinis artritas, ankilozinis spondilitas, enteropatinė artropatija, reaktyvusis artritas), poinfekciniai reaktyvieji artritai, infekciniai artritai (tuberkuliozinis, virusinis, Laimo liga ir kt.), sisteminės jungiamojo audinio ligos, vaskulitai, reumatinė polimialgija, mikrokristalinės artropatijos, antrinės artropatijos ir artritai (sergant skydliaukės ligomis, cukriniu diabetu, kitomis endokrininėmis ligomis, taip pat neuropatine artropatija, sarkoidoze, mielomine liga, paraneoplastiniais artritais, hemochromatoze ir kt.), minkštųjų audinių patologija ir fibromialgija.
Greitos, agresyvios eigos RA, esant nepalankios prognozės veiksniams, arba tais atvejais, kai laiku neskiriamas adekvatus gydymas, liga gali komplikuotis judėjimo-atramos sistemos komplikacijomis, lemiančiomis judėjimo funkcijos nepakankamumą bei sukeliančiomis darbingumo praradimą. Galimos ir tokios komplikacijos, kaip stuburo kaklinių I–II slankstelių panirimas, sausgyslių vientisumo pažeidimas, peties rotatorių manžetės ankštumo sindromas, riešo kanalo sindromas, kompresinės neuropatijos, periferinės neuropatijos, daugybinis mononeuritas, miozitas ir kt.). Rečiau pasireiškia vidaus organų komplikacijos: plaučių (pleuritas, mazgeliai, intersticinis pažeidimas, obliteruojantis bronchiolitas), širdies (perikarditas, miokarditas, vainikinių arterijų vaskulitas, endokarditas), inkstų (autoimuninė nefropatija), žarnyno (vaskulitas, kraujagyslių trombozė), dermatologiniai (poodiniai mazgeliai, odos vaskulitas), oftalmologiniai (episkleritas, skleritas, chorioidiniai ar tinklainės mazgeliai), antriniai sindromai (Sjogreno sindromas, antifosfolipidinis sindromas, amiloidozė, osteoporozė) ir kt. Tokios RA klinikinės formos, kaip Stilio liga, Felčio ir Kaplano sindromai, pasitaiko retai.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 8