Prieš kurį laiką „Farmacijos ir laiko“ žurnale buvo spausdinamas interviu su farmacininke ir tautodailininke iš Utenos Nijole Nagiene. Ši meniškos sielos, darbšti ir naginga moteris turi visą eilę talentų – tapo, mezga, pina, lipdo… Sužinojome, kad farmacininkų bendruomenėje yra ir daugiau kūrybingų asmenybių, kurios savo talentus ir gebėjimus realizuoja ant drobės, lipdydamos keramikos dirbinius, siūdamos ar megzdamos. Viena iš jų – Birštone gyvenanti, o Prienų vaistinėje dirbanti Elena Jūrienė. Ji šįkart – mūsų rubrikos „Kitu kampu“ viešnia.
Gerbiama Elena, esate gimusi, augusi ir mokiusis Kaune, o apsigyvenote Birštone, dirbate palyginti nedidelio Prienų rajono centre…
Taip, esu kaunietė, bet mane į Birštoną nusiviliojo vyras. Jis visą laiką labai norėjo persikelti gyventi į savo gimtąjį Birštoną. Kurį laiką ir aš dirbau Birštono vaistinėje, bet kai ją uždarė, teko darbo ieškotis artimiausioje vietoje, ir tai buvo Prienai. Čia dideliam tinklui priklausančios vaistinės kolektyvui vadovauju jau septynerius metus. O kol su vyru atsikėlėme į Birštoną, gyvenome ir dirbome Kaune. Beje, baigusi Kauno medicinos institutą, paskyrimą pasirinkau į kaimą – Jiezno miestelį tame pačiame Prienų rajone – irgi kad tik vyrui arčiau jo tėviškės… Bet ten ilgai neužsibuvome.
Jūsų darbo vaistinėje stažas – 26 metai. Per šį laiką teko dirbti ir kaime, ir mieste, ir didmiestyje, tai gal galite palyginti šių regionų vaistinių klientus? Galbūt atkreipėte dėmesį į kokius nors jų ypatumus, skirtumus? Kokie yra didmiesčio vaistinės klientai, o kokie – kaimo gyventojai?
Mano pirmoji darbovietė buvo Jiezno vaistinė, ir tą laiką atsimenu išties kaip išskirtinį. Atėję į vaistinę, žmonės nusiaudavo batus – kokia būdavo vaistininkui rodoma pagarba! Bet tai buvo senais laikais… Iki šiol pabendrauju su savo pirmąja vedėja, garsia farmacininke Ieva Švambariene, ir abi su džiugesiu prisimename, kaip anuomet vaistininkai būdavo gerbiami. Dabar to, deja, nėra, kad ir kaip stengtumėmės. Dabar vaistininkas dažniausiai laikomas tik pardavėju.
O anksčiau, kai buvote dar jauna specialistė, gyventojai pirmiau apsilankydavo pas gydytoją ir su receptais ateidavo į vaistinę ar taip pat konsultuodavosi vietoje, negaišdami laiko poliklinikoje?
Anuomet žmonės vis dėlto kreipdavosi į gydytojus, tik tada – į vaistinę. Anksčiau ir konsultuoti nelabai reikėdavo – ką gydytojas išrašęs, tą žmogus ir įsigydavo. Dabar iš tiesų kiti laikai – sulaukiame daug pacientų, kurie skuba, lekia, neturi laiko gydytojams pasirodyti. Tačiau jei vieni vaistininkų patarimus vertina, jais pasitiki, tai yra tokių, kurie patys jaučiasi žiną geriau ir daugiau už vaistininkus – ką, kada ir kiek vartoti. Tokie net pykteli, jei ko paklausi, imiesi juos konsultuoti. Taip daugiausia elgiasi jaunimas – babytės kur kas kantresnės ir patiklesnės, mes visoms joms labai stengiamės padėti, kad tik sveikata netriktų. Rytais pakeliui į darbą tenka kirsti Birštono pušyną, tai kone kiekvieną dieną sulaukiu praeivio klausimo – susirgau, prastai jaučiuosi, va, tokie ir tokie simptomai – ką patarsite? Ir Prienų gatvėse mane dažnas atpažįsta, prašo patarimo. Visada su mielu noru paaiškinu, pakonsultuoju. Ir labai esu patenkinta, kad jaučiuosi žmonėms reikalinga. Kai kurie mane labai maloniai – vaistininkute – vadina…
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 7