Miokardo infarkto ištiktų pacientų tęstinis gydymas

Dr. Lina Bardauskienė

LSMU KA Kardiologijos klinika

 

Miokardo infarktas (MI) išlieka viena svarbiausių ligų, nepaisant ilgalaikio gydymo pagerėjimo ir mažėjančio mirštamumo nuo išeminės širdies ligos (IŠL). Europos kardiologų draugija (EKD) svarbų dėmesį skiria ne tik stebėjimui ir gydymui ūminiu laikotarpiu, bet ir tolesnei pacientų priežiūrai po įvykusio MI. Gyvenimo būdo keitimas ir rizikos veiksnių kontrolė yra labai svarbūs, siekiant optimalių gydymo rezultatų. Metimas rūkyti, optimalaus kraujospūdžio palaikymas, tinkama mityba, kūno masės kontrolė ir fizinio aktyvumo skatinimas yra pagrindiniai gyvenimo būdo keitimo aspektai. Gydymo stacionare metu nėra pakankamai laiko aptarti su pacientu antrinės prevencijos rekomendacijas, todėl reikalingas glaudus kardiologų bendradarbiavimas su šeimos gydytojais, reabilitologais, farmacininkais, dietologais, slaugytojomis. Gyvenimo būdo įpročiai greitai nesikeičia, todėl ilgalaikis stebėjimas, priminimas, mokymas gali būti labai naudingi.

 

Rūkymas turi didelį protrombozinį poveikį ir rūkymo metimas yra vienas iš efektyviausių antrinės prevencijos rodiklių. Tyrimais nustatyta, kad mirštamumas tarp metusių rūkyti pacientų sumažėja 36 proc. Rūkymo metimo klausimas su pacientu turi būti aptariamas stacionare, kuomet rūkymas yra neleidžiamas, ir tęsiamas išvykus iš stacionaro. EKD gairėse rekomenduojama nustatyti rūkančiuosius ir suteikti informaciją apie metimą rūkyti, pasiūlyti tolesnę paramą, informuoti apie pakaitinę nikotino terapiją, varenikliną ir bupropioną monoterapija ar kompleksinį gydymą. Elektroninės cigaretės taip pat gali pagelbėti metant rūkyti. Kiekvienai ligoninei, kurioje gydomi MI sergantys pacientai, indikuotinas rūkymo metimo protokolas.

Mityba turi būti panaši į Viduržemio dietos, kuri apima daugiausia 10 proc. energijos poreikio iš sočiųjų riebalų rūgščių, pakeičiant jas polinesočiosiomis riebalų rūgštimis ir kaip galima mažesniu kiekiu trans riebalų rūgščių; druskos suvartojimas per parą turi būti mažiau nei 5 g; 30–45 g skaidulų per dieną; daugiau nei 200 g vaisių ir 200 g daržovių per dieną; ribotas alkoholio suvartojimas (daugiausia 20 g gryno alkoholio per dieną vyrams ir 10 g moterims); negerti cukrumi saldintų gėrimų. Alkoholio vartojimas abstinentams nerekomenduojamas.

Antsvoris ir nutukimas yra susiję su didesniu visų priežasčių mirštamumu, lyginant su sveikais asmenimis. Palaikyti normalų svorį ar jį mažinti, jei reikia, rekomenduojama visiems pacientams. Tačiau nenustatyta, kad sumažėjęs svoris pats turi įtakos mirštamumo sumažėjimui.

Visiems pacientams rekomenduojama dalyvauti kardiologinio profilio reabilitacijos programoje, įvertinus amžių, iki MI buvusio aktyvumo lygį, fizinius apribojimus. Kardiologinės reabilitacijos programa apima fizinį treniravimą, rizikos veiksnių koregavimą, mokymą, streso valdymą, psichologinį parengimą. Tyrimais nustatyta, kad sergantiems IŠL pacientams reabilitacinės programos gali 22 proc. sumažinti mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Grįžimas į darbą po MI yra svarbus pasveikimo rodiklis. Jaunos moterys dažniau nei to paties amžiaus vyrai negrįžta į darbą, aiškindamos blogesniu atsigavmu po MI. Sprendimas turi būti individualus, remiantis kairiojo skilvelio išstūmio frakcija (KSIF), revaskulizacijos pilnumu, ritmo kontrole, darbo pobūdžiu. Seksualinis aktyvumas gali būti pradėtas anksti. Gairės keliaujantiems lėktuvu yra ribotos dėl duomenų trūkumo – lemiantys veiksniai yra klinikinė būklė, kelionės trukmė, kartu keliaujantys asmenys, paciento nerimo laipsnis. Nekomplikuotais MI atvejais visiškai revaskulizuotiems po MI pacientams, kai KSIF daugiau nei 40 proc., rizika yra maža ir kelionė saugi po išrašymo iš stacionaro (nuo trečios dienos). Kitais atvejais būklė turi būti stabilizuota.

Arterinio kraujo spaudimo (AKS) kontrolė būtina ištiktiems MI ligoniams. Gyvenimo būdo keitimas (druskos vartojimo ribojimas, didesnis fizinis aktyvumas, svorio mažinimas) ir gydymas vaistais turi palaikyti sistolinį AKS mažesnį nei 140 mm Hg. Pacientams, kurie turi labai didelę riziką ir toleruoja gydymą vaistais, sistolinis AKS gali būti siekiamas ir mažesnis nei 120 mm Hg. Diastolinis AKS rekomenduojamas mažiau nei 90 mm Hg, sergantiesiems cukriniu diabetu (CD) – mažiau nei 85 mm Hg.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 1