Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sveikatą apibrėžia kaip visiškos fizinės, protinės ir socialinės gerovės būseną. Iš tiesų sveikatos ugdymas yra jos stiprinimo pagrindas. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama sveikam gyvenimo būdui ir visoms iš to išplaukiančioms pasekmėms. Kiek iš tiesų šiandien yra svarbu kalbėti ir nuolat priminti visuomenei apie sveikatą stiprinančią sąmoningą elgseną, kokie pagrindiniai veiksniai, lemiantys žmogaus sveikatos būklę ir bendrą savijautą, yra neatsiejami nuo kasdienių ritualų? Kiek veiksminga rinktis tokį gyvenimo būdą, kad jis garantuotų ilgą ir sveiką gyvenimą?.. Šiais aktualiais klausimais kalbamės su Europos Komisijos nariu dr. Vyteniu Andriukaičiu, kuris yra tiesiogiai atsakingas už modernią, supaprastintą ir efektyviai įgyvendinamą ES maisto saugos politiką…
Kas, Jūsų nuomone, yra sveika gyvensena? Dabar net organizuojamos konferencijos šia tema, vyksta diskusijos, aptarimai… Kodėl dabar šie klausimai tampa itin aktualūs?
Įdomi yra pati sveikos gyvensenos sąvoka. Ji lyg ir pristato gilesnį mokslininkų požiūrį į sveikatos supratimą… Turbūt niekas rimčiau nesusimąsto, kiek kartų kasdien tariame žodį „sveikas“ arba „sveikinu“, „į sveikatą“ ir pan. Kalbu ne apie banalius dalykus, o turėdamas omenyje tuos darbingus žmones, kurie ruošiasi visavertei dienai, yra kupini idėjų bei planų. Kiek daug mūsų kasdienybėje yra reiškinių, kuriuos išreiškiame žodžiais, bet nesigiliname į sveikos gyvensenos supratimą. Mes paveldime genus, kuriuos kiekvieną dieną „įjungiame“ arba „išjungiame“, priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje esame. Ir net nesusimąstydami pamatome, kad, tęsdami savo įprastus kasdienius darbus, kažkodėl jaučiamės nelabai gerai. Tiesiog stinga sveikatos. Atsitraukę nuo kasdienybės ir pažvelgę į mokslininkų atliekamų didžiulių tyrimų rezultatus, galime susidaryti bendrą visos Lietuvos populiacinį vaizdą. Tada ir paaiškėja, kad daug žmonių serga ir cukriniu diabetu, ir onkologinėmis ligomis, yra nutukę, juos kamuoja didelis kraujospūdis ir dar daugelis kitų sutrikimų. Todėl ir kyla klausimas – kodėl mes turime tiek daug kitų bėdų? Jei vienais atvejais pajuntame, kad nekaip jaučiamės, kitais atvejais tai būna jokio „signalo“ neduodanti latentinė ligos forma, ir galiausiai – suprantame, kad jau blogai ir reikia išgerti tabletę arba bėgti pas daktarą. Toks vaizdas rodo, kad, kažkokiu būdu „įjungdami“ ir „išjungdami“ savo genetinius resursus, juos eikvojame labai neapdairiai ir turime daugybę sveikatos problemų, kurios vadinamos lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis.
Žmonės apkrauna savo organizmus visiškai nenaudingais ir nereikalingais dalykais, netinkamai maitinasi, vartoja daug cukraus, saldiklių, mėgaujasi tingiu gyvenimo būdu, vengia fizinio krūvio, mankštų ir taip negailestingai eikvodami savo sveikatos išteklius gerokai sutrumpina savo gyvenimo amžių, pradeda anksti negaluoti, o dar vėliau – sirgti. Sulaukę 45–60 metų, jau skundžiasi 3-4-5 lėtinėmis ligomis, kurias valdo dideliais tablečių kiekiais, priverčia sveikatos sistemos tinklą juos gydyti… O visa tai reikalauja atitinkamų lėšų.
Civilizacija atnešė naujų galimybių kasdien naudotis daugybe rizikingų dalykų – tai tabakas, alkoholis, saldikliai, maistas, gausus druskos, cukraus, riebalų, ir dar nejudri gyvensena. Todėl visiškai aišku, kad taip gyvenant nepadės nei tabletė, nei dvi, nei jų sauja. Žodis „sveika gyvensena“ visiškai devalvuotas… Nuolat kartojamais raginimais nerūkyti, mažiau vartoti alkoholinių gėrimų ir cukraus, mankštintis žmogus jau netiki, deja, nesupranta ir nenori suvokti daromos žalos, ir tik tada, kai jį ištinka širdies smūgis arba insultas, arba sužino, kad serga vėžiu, – suvokia, kad yra blogai. Bet kur jis buvo prieš 5, prieš 10 metų? Juk turbūt visi žino, kad, pavyzdžiui, antsvoris riziką susirgti onkologine liga padidina keletą kartų. Tokiais atvejais gydytojai atsiduria nepavydėtinoje situacijoje, nes jiems tenka gydyti pasekmes, nes prie jų kabinetų laukia eilės žmonių su nesibaigiančiais lėtinių ligų srautais…
Taigi sveikos gyvensenos problema yra gana sudėtinga. Štai kodėl dabar vystosi nauja mokslinė kryptis, kuri pabrėžia, kiek, užsimezgus vaisiui, yra svarbi besilaukiančių mamų mityba ir kokią įtaką ji darys jų kūdikių likimui.
Ką daryti, kad sveikos gyvensenos elementai būtų sujungti su mūsų gyvenimo raida?
Nuo pat gimimo reikėtų gyventi sveikai kuo ilgiau. Visuomenėje labai mėgstama diskutuoti apie ligas, vaistus, ligonines, bet tai – jau situacija, kai žmogus serga. Kyla klausimas – ką daryti su sveikatos ištekliais, kur žmogus buvo, kai tie ištekliai buvo gausūs, ar mokėjo jais protingai naudotis ir dėl to išvengti daugybės ilgainiui išsivystančių lėtinių ligų?.. Kai į šiuos dalykus žmogus nekreipia dėmesio, koreguoti jo gyvenseną nėra nei laiko, nei galimybių.
Šiandien vystosi nauja sveikatinimo rūšis – sveikos gyvensenos medicina, kuri iš esmės apjungia 4 dideles sritis: mitybą, fizinį aktyvumą, poilsio ir darbo režimą bei rizikų valdymą. Tačiau vien tik patarimais gyventi sveikai nieko nelaimėsime ir teigiamų rezultatų nesulauksime.
Pastaruoju metu labai išryškėjo Lietuvos demografinės problemos. Gyventojų amžius po truputį ilgėja, senstančių žmonių, kurie serga daugybe ligų, daugėja. Ir nors mokslas įrodo, kad sulaukus 80 metų yra įmanoma jaustis gerai, būti darbingam ar sirgti vos viena kita liga, Lietuvoje taip nėra. O juk tokių pacientų gydymas dar labiau didina ir taip nemažą gydytojų darbo krūvį bei išlaidas kompensuojamiesiems vaistams.
Antras svarbus dalykas yra tas, kad dėl žalingų veiksnių (tabako, greito, nesveiko maisto, gausiai vartojamo cukraus ar druskos ir t. t.) kyla nemažai ankstyvų mirčių, t. y. netenkame dalies aktyvios mūsų visuomenės. Jau nekalbu apie savižudybes, tragiškas avarijas ar buitines mirtis. Trečia, mūsų gimstamumo kreivė yra minusinė. Ketvirta – kadangi nemokame įgyvendinti reprodukcinės sveikatos dalykų, atliekama pakankamai daug nėštumų nutraukimų. Prie šių veiksnių pridėjus dar ir ekonominę emigraciją mūsų šalis atsiduria demografinėje savižudybėje.
Kas galėtų sustabdyti kritimą į Jūsų vadinamąją demografinę savižudybę?
Visiškai akivaizdu, kad turime daugiau dėmesio skirti gyventojų sveikatinimui, t. y. įtikinamai ir kuo daugiau pateikti moksliškai patvirtintų būdų, nurodančių, kaip galima išvengti ar ženkliai sumažinti rizikos veiksnių. Turime ugdyti neigiamą visuomenės požiūrį į juos bei priminti jų sukeliamas grėsmes. Žinoma, tai reikalauja milžiniškų pastangų.
Antras dalykas – būtina skleisti žinias bei stiprinti sveikos gyvensenos suvokimą. Tai padės išauginti sveikus vaikus, paauglius ir jaunimą, o kartu išlaikyti darbingą visuomenę
Šeimos gydytojai, kiti specialistai gydo ligas, jiems darbo tikrai pakanka, todėl visuomenės rizikos veiksnius galėtų valdyti gyvensenos medicinos specialistai. Jie galėtų koreguoti tai, kas neapsakomai sunkiai koreguojama. Į šią veiklą įjungus gyvensenos medicinos bei visuomenės sveikatos specialistus, būtų galima sėkmingiau organizuoti diskusijas apie demografinę savižudybę, „likiminius“ dalykus. Todėl manau, kad sveikos gyvensenos medicinos specialybės atsiradimas Lietuvos sveikatos mokslų universitete yra savalaikis ir labai reikalingas. Jeigu šiems dalykams neskirsime tinkamo dėmesio, po 10 metų bendras vaizdas bus dar liūdnesnis.
Šios ideologijos daigai Europoje greičiausiai jau gerai įsitvirtinę. O kaip jie puoselėjami Lietuvoje?
Deja, Europos Sąjungoje visuomenės sveikatai skiriamas nepakankamas dėmesys. Iš tiesų pernykštį lapkritį Europos Komisija padarė labai didelį darbą. Pateikėme visų ES šalių narių sveikatos vaizdo profilius. Nutarėme naudoti tik oficialią statistiką. Tai reiškia, kad kiekvienos valstybės statistikos departamentai turėjo pateikti oficialią statistiką Eurostatui. Parametrus vertins nepriklausoma ekspertų komanda, kurios sudėtyje – specialistai iš įvairių universitetų. Jiems duotas uždavinys per 2 metus naudojant vieningą metodologiją parengti bendrą pateikiamų duomenų analizę.
Bendrieji dalykai rodo, kad investicijos į profilaktiką, į rizikos veiksnių mažinimą yra nepakankamos visose šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Antra – labai didelis ankstyvų mirčių skaičius. ES pagal gyventojų skaičių tampa mažėjančiu, besitraukiančiu kontinentu. Dabar ES turi 500 mln. gyventojų, bet jei ir toliau ankstyvų mirčių nemažės, išliks didelis sergamumo lygis, daugės neinfekcinių ligų, iki 2030 m. europiečių gerokai sumažės, o iki 2050-ųjų, manoma, mūsų beliks apie 300 mln. Deja, tokios prognozės niekam nerūpi. Nieko negąsdina susiklosčiusi ekologinė padėtis, plastikais užteršta planeta… Iš tiesų mes gyvename globaliame šiukšlyne.
Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?
Matote, minėtieji profiliai nėra skirti lyginti šalis tarpusavyje. Tiesiog renkame informaciją, siekdami, kad ji būtų svarstoma ir vyktų diskusijos apie tai, kokias priemones šiandien reikia taikyti. Šiame kontekste Lietuva turi labai didelių bėdų. Ir jeigu tokia padėtis rūpės, pavyzdžiui, vien Lietuvos sveikatos mokslų universitetui, o jokio dėmesio šioms problemoms neskirs nei Pramonininkų konfederacija, nei maisto pramonės ar žemės ūkio atstovai, – nieko gero nebus.
Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė
Visą interviu su EK Komisaru dr. V. Andriukaičiu skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2018 m. Nr. 4
Nuotraukoje – EK Komisaras dr. V. Andriukaitis