Vėžinių ligų gydymas vaistažolėmis turi ilgaamžes tradicijas, grindžiamas geriausia liaudies medicinos patirtimi. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad specifinį antinavikinį gydymą papildžius fitoterapija galima reikšmingai pagerinti onkologinių ligonių savijautą ir sveikatos būklę, o kai kurių tyrimų duomenimis, netgi prailginti gyvenimo trukmę.
Nacionalinio vėžio instituto fitoterapeutas Juozas Ruolia sako, kad fitoterapija efektyviai papildo kitus vėžio gydymo būdus, sustiprina jų poveikį ar palengvina nepageidaujamus šalutinius reiškinius, todėl pagal indikacijas galėtų būti skiriama daugumai onkologinių ligonių. Fitoterapija itin naudinga reabilitacijos periodu, po radikalaus, cheminio, spindulinio ar kitokio vėžio gydymo, nes pagerina pacientų savijautą ir gyvenimo kokybę, stiprina imunitetą, padeda apsaugoti nuo ligos atkryčio ar progresavimo, palengvina gijimo procesą. Fitoterapija gali sušvelninti nepageidaujamą antinavikinių vaistų poveikį, pagerinti jų toleravimą ir kt. Nacionalinio vėžio instituto Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje yra patvirtinta pacientų po radikalaus vėžio gydymo stebėsenos ir gydymo plano 5-riems metams metodika, pagal kurią pacientas vartoja tam tikras priemones imunitetui palaikyti, organizmui atsigauti. Būtent ši metodika ir sudaryta tuo tikslu, kad padėtų pacientui sustiprėti po vėžio gydymo, pagerinti gyvenimo kokybe, sumažinti ligos atsinaujinimo tikimybę ir prailginti ligonių išgyvenamumą.
Anot fitoterapeuto Juozo Ruolios, vėžiu sergantiems ligoniams tinka ir naudingos ne visos vaistažolės. Onkologijos praktikoje vartojami vaistiniai augalai turėtų pasižymėti imunomoduliuojamuoju, antinavikiniu, uždegimą slopinančiu, antioksidaciniu, detoksikaciniu poveikiu. Vaistažolės turėtų atpalaiduoti kvėpavimo takų ir virškinimo trakto spazmus, gerinti bendrą savijautą, nervų sistemos veiklą, palankiai veikti psichoemocinę būseną. Prioritetinis augalų, skirtų onkologiniams ligoniams, požymis yra citotoksiškai veikiantys junginiai, t. y. alkaloidai ir glikoproteinai, kurie pasižymi išskirtine galimybe veikti pakitusį darinį, auglį. Tad vėžiu sergantiesiems itin naudingi augalai didžiosios ugniažolės (Chelidonium majus L.), kurių sudėtyje yra daugiau kaip 20 įvairių alkaloidų.
Įvairių tautų liaudies medicinoje ugniažolės vartojamos nuo seniausių laikų. Antinavikinis ugniažolių poveikis pirmą kartą aprašytas 1860 metais, kai Rusijos mokslininkai suleido šių augalų sulčių į krūties naviką ir pastebėjo, jog po kurio laiko sumažėjo naviko masė. Ugniažolių sudėtyje yra 0,97–1,87 proc. alkaloidų (chelidonino, chelidono, chelitrino, berberino, sangvinarino ir kt.), organinių rūgščių, karotinoidų, flavonoidų ir kitų biologiškai veikliųjų medžiagų.
„Antinavikiniu aktyvumu pasižymėjo augalų sudėtyje esantys alkaloidai chelidoninas ir protopinas, veikiant sarkomos 180 ir Erlicho karcinomos ląsteles. Skiriant pelėms 50 μg/kg alkaloido chelidonino 7 dienas, stebėtas 22–25 proc. naviko augimo sulėtėjimas. Didžiosios ugniažolės slopino skrandžio gleivinės karcinogenezę, hepatokarcinogenezę, kasos navikų vystymąsi, augalų ekstraktas citotoksiškai veikė limfomos ląsteles“, – tyrimų rezultatus vardija fitoterapeutas. Be to, jau minėtas alkaloidas chelidoninas lėtino naviko ląstelių telomerazę. Kaip žinoma, fermentas telomerazė yra aktyvus beveik visuose piktybiniuose navikuose, bet sveikose ląstelėse neveikia. Taigi šis fermentas – idealus taikinys, o vaistai ar augalai, kurie galėtų jį „išjungti“, prisideda prie nekontroliuojamo vėžinių ląstelių dauginimosi stabdymo.
Taip pat tyrimais patvirtintas ir imunomoduliuojamasis didžiųjų ugniažolių poveikis.
„Onkologiniam pacientui labai svarbu tiesiogiai koordinuoti imuninį atsaką, būtent ne stimuliuoti, ne stiprinti, o koordinuoti. Tyrimo, kuriame 1 parą prieš spinduliuotę pelėms į pilvaplėvę buvo paskirta 50 mg/kg glikoproteinų, išskirtų iš Chelidonium majus L., rezultatai atskleidė, kad, praėjus 5 d. po spinduliuotės, padaugėjo leukocitų, palyginti su kontroline grupe. Kitame eksperimente su pelėmis, prieš skiriant mirtiną spinduliuotės dozę, pelėms į pilvaplėvę buvo suleista 50 mg/kg Chelidonium majus L. glikoproteinų. Rezultatas – po 30 d. stebėtas 80 proc. šios pelių grupės išgyvenamumas, palyginti su kontroline grupe, kurios visos pelės žuvo jau po 15 d.“, – teigia fitoterapeutas.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 2