Šiame straipsnyje pateikiami nauji duomenys apie landiolį – ultra trumpo veikimo injekcinį beta adrenoblokatorių, neseniai užregistruotą Europoje, jo farmakodinamines ir farmakokinetines savybes, pirmąją patirtį skiriant landiolio kaukaziečių (baltaodžių) rasės sveikiems savanoriams ir pacientams, sergantiems prieširdžių virpėjimu. Tyrimai parodė, kad į veną skubiai pagalbai leidžiamas landiolis greitai sumažina skilvelių susitraukimų dažnumą esant tachisistoliniam prieširdžių virpėjimui ir nesukelia pastebimo kraujospūdžio sumažėjimo.
Landiolis yra ultra trumpo veikimo intraveninis beta-1 adrenoblokatorius, Japonijoje jau 15 metų vartojamas supraventrikulinėms tachiaritmijoms, tokioms kaip prieširdžių virpėjimas (PV), prieširdžių plazdėjimas (PP) ir nekompensuota sinusinė tachikardija, gydyti. Metabolizmo profiliu landiolis panašus į esmololį, tačiau landiolis pasižymi greitesne farmakokinetika, veikia stipriau ir kardioselektyviau. Kitaip nei esmololis, landiolis beveik neturi įtakos kraujospūdžiui, todėl sumažina širdies susitraukimų dažnumą, nesukeldamas kraujospūdžio mažėjimo.
Kitaip nei esmololis, landiolis yra grynasis S enantiomeras, jo molekulės struktūroje yra esterio jungtis. Landiolis greitai metabolizuojamas plazmoje pseudocholinesterazių ir karboksilesterazių, bet, kitaip nei esmololis, nesukelia metanolio produkcijos. Eksperimentiniai gyvūnų tyrimai parodė, kad landiolis pasižymi labai dideliu kardioselektyvumu (beta-1/beta-2: 255/33), 7 kartus didesniu nei esmololio (kito tyrimo duomenimis: 216/30). Landiolis veikia 8–12 kartų stipriau už esmololį, todėl klinikinėje praktikoje vartojamas 5–10 kartų mažesnėmis dozėmis – nuo 5 mkg/kg/min. iki 40 mkg/kg/min., kai esmololio dozės svyruoja nuo 25 mkg/kg/min. iki 300 mkg/kg/min. Molekulinė esmololio masė yra mažesnė nei landiolio: atitinkamai 332 g/mol ir 546 g/mol.
Ikiklinikiniai tyrimai parodė, kad landiolis ir esmololis neigiamai chronotropiškai veikia izoliuotas triušių širdis, tačiau landiolio neigiamas inotropinis poveikis silpnesnis nei esmololio. Tai, kad landiolis veikia silpniau inotropiškai nei esmololis, įrodė izoliuotų perfuzinių jūrų kiaulyčių širdžių tyrimai. Naudojant izoliuotų miocitų ir spaudžiamojo lopo modelius, nustatyta, kad esmololis slopina į vidų einančią išlyginamąją Kb ir L tipo Ca2b sroves, o į išorę nukreiptą srovę padidina priklausomai nuo dozės. Landiolis, atvirkščiai, pasižymi minimaliu poveikiu širdies miocitams. Eksperimentinių triušių tyrimai parodė, kad, didėjant dozei, neigiamas chronotropinis landiolio efektas ryškėja, o hipotenzinis – silpnėja, be to, landiolis pasižymi trumpesniu eliminacijos pusperiodžiu nei esmololis.
Vartojant landiolio, renalinių simpatinių nervų aktyvumas išlieka nepakitęs, o esmololis RSNA didina priklausomai nuo dozės, tikėtina, refleksiškai, atsaku į nuo dozės priklausomą kraujospūdžio sumažėjimą.
Klinikinis atsakas į dozę ir farmakokinetikos savybės
Eksperimentiniais gyvūnų modeliais nustatytos farmakodinaminės landiolio savybės visiškai patvirtintos sveikų savanorių ir klinikiniais tyrimais. Landiolio infuzija reikšmingai labiau nei esmololis sumažino sveikų savanorių širdies susitraukimų dažnumą; skiriamas ekvipotencinėmis kaip ir landiolis dozėmis, esmololis sukėlė reikšmingai ilgesnį hipotenzinį efektą. Anestezuotiems prieš chirurginę operaciją pacientams esmololis 25 proc. sumažino plazmos renino aktyvumą, o landiolis plazmos renino aktyvumui įtakos neturėjo. Širdies susitraukimų dažnumo kontrolei reikalingos vaistų dozės buvo įvertintos II ir III fazės tyrimuose. Nustatyta, kad tinkamiausia pradinė landiolio dozė yra 0,125 mg/kg per 1 min., skiriama po infuzijos titruojant nuo 10 iki 40 mkg/kg/min., o maksimali dozė sudaro 80 mkg/kg/min.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 2