Renata Jezukevičienė ¹ˉ², doc. dr. Valdonė Misevičienė¹
1 LSMUL KK Vaikų ligų klinika, 2 Kauno klinikinės ligoninės Vaikų ligų II skyrius
Straipsnyje aptariami vaikų miego apnėjos klinikiniai požymiai, diagnostika, gydymo principai. Supažindinama su polisomnografijos tyrimu ir jo parametrais bei vaikų miego sutrikimų ištyrimo ir gydymo galimybėmis LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje.
PEDIATRIC SLEEP APNEA SYNDROME
Key words: pediatric sleep apnea, polysomnography, apnea- hyponea index (AHI).
Summary. The publication reviews current data on clinical symptoms, diagnostic tools and treatment of pediatric sleep apnea syndrome. The main features of polysomnography in children as well as possibilities of diagnostic sleep studies and treatment in the Pediatric Department of Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics are described.
Miegas užimą trečdalį mūsų gyvenimo ir yra labai svarbus žmogaus fizinei ir psichikos sveikatai. Miego kokybė ir žmogaus savijauta labai priklauso ne tik nuo bendro miego laiko, bet ir nuo miego stabilumo bei fazinės jo sudėties [1, 2]. Pastaraisiais metais daug dėmesio skirta suaugusių asmenų miego sutrikimų diagnostikai ir gydymui, tačiau pakankamai duomenų apie panašius sutrikimus vaikams kol kas Lietuvoje nėra.
Epidemiologinių tyrimų rezultatai skelbia, kad apie 25 proc. sveikų ir net iki 80 proc. specialių poreikių turinčių vaikų tam tikrais amžiaus laikotarpiais patiria įvairių miego sutrikimų (pikas 2–6 metai). Deja, problema dažnai neįvardijama, ji lieka nediagnozuota, todėl vaikams nesuteikiama tinkama pagalba [1, 3, 4].
Yra nustatyta daugiau nei 80 miego sutrikimų rūšių, dažniausi jų: nemiga, narkolepsija, neramių kojų sindromas, parasomnijos, miego apnėja. Pastaroji yra dažniausia [1, 2, 3, 4, 5].
Miego apnėja
Miego apnėja – tai pasikartojantys kvėpavimo sustojimo epizodai miego metu, lydimi epizodinės hipoksijos ir miego fragmentacijos [1, 3, 4, 5].
Vaikų miego apnėjos sindromo (MAS) paplitimas, patogeneziniai mechanizmai, diagnostikos kriterijai ir gydymo rekomendacijos skiriasi nuo suaugusiųjų, todėl specialistams, konsultuojantiems ir gydantiems vaikus, būtina apie tai žinoti.
Pirmą kartą MAS buvo aprašytas 1976 m. (autorius Guilleminault) [1]. Tikėtinas vaikų MAS paplitimas – nuo 1 iki 4 procentų. Išskiriami trys miego apnėjos tipai:
- Obstrukcinė miego apnėja (OMA), nustatoma 84 proc. sergančiųjų apnėja. Tai – lėtinė patologija, kai miegant pasireiškia nosiaryklės dalinės ar visiškos obstrukcijos epizodai. Šiuo atveju oro srautas nutrūksta viršutiniuose kvėpavimo takuose dėl kvėpavimo takų obstrukcijos ar/ir jų subliuškimo (kolapso) [5, 6, 7, 10, 12]. Dažniausia obstrukcijos priežastis – adenoidų ir/ar tonzilių hipertrofija, rečiau – didelis liežuvis, padidėjęs minkštojo gomurio audinių kiekis, ilgas liežuvėlis, susiaurėjusi ryklė, antgerklio pakitimai, veido ir žandikaulių deformacijos, nutukimas bei alerginis uždegimas kvėpavimo takuose. Kvėpavimo takų subliuškimas (kolapsas) įvyksta dėl sumažėjusio kvėpavimo takų tonuso, sutrikusios ventiliacijos kontrolės, nutukimo, gulėjimo ant nugaros, vartojamų centrinę nervų sistemą slopinančių vaistų [1, 3, 4, 5, 6, 11].
- Centrinė miego apnėja (CMA), nustatoma 3–10 proc. sergančiųjų. Tada nėra kvėpavimo takų obstrukcijos, tačiau nėra ir kvėpavimo srauto. Ji atsiranda dėl įvairių CNS sutrikimų, dėl kurių smegenys miego metu nebesiunčia signalo kvėpavimo raumenims – nėra įkvėpimo, pavyzdžiui, įgimtas centrinės kilmės apnėjos sindromas [1, 3, 4, 9].
- Mišri miego apnėja, nustatoma 13 proc. sergančiųjų. Ji turi centrinės ir obstrukcinės apnėjos požymių. Dažniausiai toks sutrikimas pasireiškia nervų raumenų ligomis sergantiems pacientams [3, 4].
Vaikų obstrukcinė miego apnėja
Kaip minėta, obstrukcinė miego apnėja (OMA) – dažniausias vaikų miego apnėjos tipas. Kitaip nei suaugusiesiems, dažniausia to priežastis – tonzilių ir/ar adenoidų hipertrofija [3, 4, 5, 9, 13]. Vis dažnesnė problema – ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų nutukimas. Tai net 4 kartus padidina OMA riziką. Apnėjos dažnesnės berniukams, ypač paauglystės laikotarpiu.
Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2017 m. Nr. 2