Dr. Giedrė Alzbutienė, Judita Vasaitytė
LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika
Darbo tikslas. Įvertinti suaugusiųjų ūminio serozinio ostito (ŪSO) priežastis ir konservatyvaus gydymo baigtis. Tyrimo metodai. Atliktas retrospektyvinis tyrimas. Išanalizuotos 2010–2017 m. dėl ŪSO konservatyviai gydytų pacientų ambulatorinės kortelės. Tyrimo dalyviai. LSMUL KK ANG ligų ambulatoriniame skyriuje 2010–2017 m. konservatyviai dėl ŪSO gydyti 58 pacientai. Rezultatai. Iš viso po 16-os konservatyvaus gydymo savaičių pasveiko 52 (83,9 proc.), 10 (16,1 proc.) pacientų (ausų) buvo nukreipti chirurginiam gydymui. Nustatyta, jog iš 62 ausų dažniausias etiologinis ŪSO veiksnys buvo ŪRS 36 (58,1 proc.), rečiau AR 12 (19,3 proc.), LRS 5 (8,1 proc.), GERL 4 (6,5 proc.). Išvados. Po konservatyvaus suaugusiųjų ŪSO gydymo keturi penktadaliai pacientų ausų pasveiko ir vienas penktadalis buvo nukreiptas chirurginiam gydymui, tad konservatyvus ŪSO gydymas yra efektyvus ir turėtų būti pirmasis gydymo pasirinkimas. Nustatyta, jog daugiau nei pusė suaugusiųjų ŪSO etiologinių veiksnių sudarė ŪRS, kiti etiologiniai veiksniai buvo daug retesni.
Ūminis serozinis otitas (ŪSO) yra būklė, kurios metu vidurinėje ausyje kaupiasi neuždegiminis sekretas ir nėra uždegiminiam procesui būdingų požymių. ŪSO etiologija ir patogenezė yra polietiologinė, susijusi tiek su išoriniais, tiek vidiniais veiksniais (viršutinių kvėpavimo takų infekcija, alergija, kraniocefaliniais anatominiais ypatumais ir kt.) [1]. Šie nevienalyčiai veiksniai sunkina ligos diagnostiką ir gydymą. ŪSO yra diagnozuojamas ir gydymo efektyvumas stebimas remiantis kruopščiai surinkta anamneze, otoskopijos, impedansometrijos, toninės slenkstinės audiogramos tyrimo rezultatais [2]. Sergant ŪSO sutrinka vidurinės ausies funkcija, pablogėja klausa, atsiranda žemų tonų ūžimas ausyje, traškesys, autofonija. Būtina ankstyva ŪSO diagnostika bei efektyvus gydymas, nes šiai ligai užsitęsus vystosi lėtinis serozinis otitas (LSO) ir kitos lėtinės vidurinės ausies ligos, atsiranda ilgalaikis diskomfortas ausyje [3-4].
Diagnozavus ŪSO pirmiausiai taikomas konservatyvus gydymas. Skiriami ausies trimito prapūtimai, rekomenduojamas kramtymas. Pacientui skiriamas konservatyvus gydymas mažiausiai tris mėnesius arba kol neatsiranda lėtinės ligos požymių, arba pacientas pasveiksta. Jeigu konservatyvus gydymas neefektyvus, liga gydoma chirurgiškai. Plačiausiai taikomas metodas – timpanostomija. Ventiliacinio vamzdelio įdėjimas nesudėtingas ir sąlyginai nepavojingas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje didėja infekcijos, timpanosklerozės, atelektazės, o pašalinus vamzdelį cholesteatomos, nuolatinės būgnelio perforacijos rizika [2-4].
Vis dėlto nėra nusistovėjusio bendro požiūrio ir apibrėžtos vienos gydymo taktikos ŪSO gydymui, o daugelio gydymo būdų efektyvumas yra ribotas, abejotinas ar nerekomenduojamas [2, 4]. Ši problema ypač ryškėja tarp suaugusiųjų pacientų, nes suaugusiųjų sergamumas yra daug mažesnis nei tarp vaikų ir nesant rizikos veiksnių nesiekia 1 proc. bendrosios populiacijos, taip pat tiek suaugusiųjų, tiek vaikų ŪSO etiologiniai veiksniai ir jų paplitimas skiriasi, o pateikiamos naujausios gydymo gairės ir rekomendacijos yra orientuotos į vaikų gydymą [5-6].
Šio darbo tikslas buvo įvertinti ŪSO priežastis bei kuriai daliai pacientų konservatyvus gydymas padėjo išvengti chirurginio gydymo, lėtinių vidurinės ausies ligų komplikacijų.
Esminiai ŪSO gydymo gairių skirtumai
1994 m. Amerikos sveikatos priežiūros tyrimų ir kokybės agentūros (angl. Agency for Healthcare Research and Quality) ir 2004 m. Amerikos otorinolaringologų – galvos ir kaklo chirurgų akademijos (angl. American Academy of Otorhinolaryngology Head and Neck Surgery – AAO-HNS) ŪSO gydymo gairėse antimikrobiniai vaistai ir vietiniai gliukokortikoidai buvo nerekomenduojami rutininiam vartojimui, nes neturėjo įtakos ilgalaikiam ŪSO gydymui. Tačiau antimikrobinis gydymas kai kuriais atvejais trumpalaikiam 10-14 d. ŪSO gydymo kursui galėjo būti rekomenduotas. Vietinių gliukokortikoidų vartojimas taip pat nebuvo griežtai ribojamas. Tačiau 2008 m. (Didžiosios Britanijos Nacionalinis sveikatos ir klinikinio tobulinimo institutas (angl. National Intstitute for Health and Clinical Excellence) ir 2016 m. (AAO-HNS) gairėse buvo nurodyta, jog antihistamininių, vietinių ir sisteminių gliukokortikoidų ir dekongestantų, antimikrobinių vaistų žala ryškiai nusveria naudą ir šie vaistai pacientams neturėtų būti rekomenduojami. 2004 m. gairėse gydymas autoprapūtimais nebuvo rekomenduojamas dėl nepakankamo duomenų kiekio, patvirtinančio šio gydymo efektyvumą. 2008 m. ir 2016 m. gairėse nurodoma, jog gydymas autoprapūtimais gali būti rekomenduojamas, o galutinis sprendimas priimamas kiekvienu atveju individuliai. Taip pat, skirtingai nuo ankstesnių gairių, 2016 m. rekomendacijose skiriamas ypatingas dėmesys pacientui, jo švietimui, atkreipiamas dėmesys, kokia informacija turi būti pateikta, kad kartu su pacientu būtų galima numatyti tinkamiausią gydymo taktiką [2, 7-8].
Tad tik naujausiose 2016 m. Amerikos otorinolaringologų – galvos ir kaklo chirurgų akademijos ŪSO gydymo gairėse vietiniai kortikosteroidai buvo griežtai nerekomenduojami rutininiam vartojimui. Kadangi mūsų tyrimo metu buvo analizuotos 2010-2017m. ŪSO sirgusių asmenų ambulatorinės kortelės, remiantis ankstesnėmis gairėmis vietiniai kortikosteroidai tuo metu buvo vis dar skiriami.
Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2018 m. Nr. 1