Arminas Kvackas, dr. Marius Kašėta
LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika
2018 m. fiziologijos ir medicinos Nobelio premiją už savo pasiekimus onkologijos ir imunoterapijos srityse gavo du imunologai – dr. Jamesas P. Allisonas iš Teksaso universiteto Andersono vėžio centro ir dr. Tasuku Honjo iš Kioto universiteto, atradę naujas galimybes ir proveržį gydant vėžį. Savo tyrimais jie nustatė, kad T limfocitai turi specifinius receptorius, kuriuos aktyvinant yra slopinamas ląstelinis imuninis atsakas. Receptoriai buvo pavadinti CTLA-4 (citotoksinis T limfocitų antigenas 4) ir PD-1 (programmed death-1). Šiuos receptorius gali aktyvuoti vėžio ląstelėse randami specifiniai antigenai, kurie buvo pavadinti PD-L1 (programmed death ligand-1). 2014 m. po ilgų klinikinių tyrimų pirmieji imunoterapiniai vaistai – nivolumabas ir pembrolizumabas buvo pristatyti rinkai. Jie buvo vartojami neoperabilios atsinaujinančios ar metastazavusios melanomos gydymui. Šiai dienai FDA yra patvirtinusi dar keletą imunoterapinių vaistų devynioms vėžio formoms gydyti. 2016 m. FDA patvirtino nivolumabą kaip tinkamą vaistą gydyti atsinaujinančią ar metastazavusią galvos ir kaklo plokščiųjų ląstelių karcinomą, kuri neturi atsako į standartinį chemoterapinį gydymą. 2019 m. sausio mėn. planuojama pristatyti pembrolizumabo paskutinio klinikinio tyrimo rezultatus, taip tikintis pridėti dar vieną imunoterapinį preparatą į galimybių sąrašą.
Mums įprasta vėžio gydymą skirstyti į chirurginį, radioterapinį, chemoterapinį, hormonoterapinį bei jų derinius, o žmogaus imuninės sistemos galimybės buvo pamirštos ir nustumtos į šalį labai ilgą laiką. Dr. J. P. Allisonas iš Teksaso universiteto Andersono vėžio centro ir dr. T. Honjo iš Kioto universiteto, kurie už pasiekimus imunoterapijos srityje bei proveržį gydant vėžį buvo apdovanoti šių metų medicinos Nobelio premija, mąstė truputį kitaip nei kiti ir atrado alternatyvų gydymo būdą bei dar vieną pagalbos pacientams liniją. J. P. Allisonas įkvėpimo sėmėsi iš 1980-jų prancūzų imunologų atliktų darbų, tiriančių autoimunines ligas bei jų gydymą, kuriais nustatė, kad ant T ląstelių (T limfocitų) paviršius yra specifinis receptorius – citotoksinis T limfocitų antigenas 4 (arba CTLA-4), kurį aktyvinant yra stabdomas T limfocitų darbas, kartu sustabdomas imuninis atsakas. Žinodamas, kad vėžio atsiradimą skatina imuninės sistemos negebėjimas sustabdyti nekontroliuojamą ląstelių dauginimąsi ir augimą, jis tikėjosi, kad, sustabdžius CTLA-4 receptoriaus veikimą, imuninė sistema pradės naikinti vėžines ląsteles. Po ilgų tyrimų ir neigiamo požiūrio į šią teoriją 1996 m. J. P. Allisonas išspausdino savo pirmąjį straipsnį, kuriame nurodė savo sėkmingus tyrimų su laboratorinėmis pelėmis rezultatus, rodančius, kad užblokuojant CTLA-4 veikimą yra visiškai sunaikinami navikai. Tokia nauja koncepcija buvo priimta kontraversiškai, todėl dauguma farmacijos kompanijų atsisakė galimybės vykdyti tolesnius tyrimus ir sukurti atitinkamus vaistus. 1999 m. nedidelė farmacijos ir biotechnologijos kompanija „Medarex“ nusprendė nusipirkti teises į šiuos pasiekimus ir vykdyti tolesnę veiklą. Tuo tarpu T. Honjo savo tyrimus pradėjo ankstyvais 1990-siais, kai nustatė specifinį receptorių, kuris yra aktyvuotas T limfocitų žūties metu. Šį receptorių jis pavadino PD-1 (programmed death-1), kuris taip pat veikė, kaip ląstelių veiklos inhibitorius. Kartu jis nustatė, jog navikinės ląstelės savo paviršiuje turi specifinį proteiną/ligandą, kuris gebėdavo jungtis prie PD-1 receptoriaus ir taip skatindavo T limfocitų slopinimą, išjungdamas imuninį atsaką. Šiuos ligandus jis pavadino PD-L1 (programmed death ligand-1). Pirmieji klinikiniai tyrimai buvo atlikti būtent su PD-1 ir PD-L1 sistema ir parodė dar geresnius rezultatus nei CTLA-4 tyrimai, jų metu pacientai, sergantys sunkios formos metastazavusiu vėžiu, pasiekdavo visišką remisiją nesant sunkių šalutinių reiškinių. Taip po ilgų tyrimų metų atsirado pirmieji PD-1/PD-L1 sistemos inhibitoriai: ipilimumabas, nivolumabas, pembrolizumabas.
Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2018 Nr. 2