Neerozinės gastroezofaginio refliukso ligos ir dispepsijos gydymas H2 receptorių blokatoriais

Gastroezofaginio refliukso liga (GERL) yra dažna liga visame pasaulyje, sukelianti nemalonius simptomus ir bloginanti gyvenimo kokybę [1]. Šios ligos paplitimas nuolat didėja. Įprastai GERL yra vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių liga. Tačiau paskutiniu metu ši liga dažnai nustatoma ir jauniems asmenims [1].

GERL išsivystymui įtakos turi daug veiksnių: vyresnis amžius, vyriška lytis, vaistų nuo skausmo vartojimas, tam tikri mitybos įpročiai, rūkymas, GERL atvejai šeimoje, didelis kūno masės indeksas, mažas fizinis aktyvumas [1].

Skiriamos dvi GERL formos – erozinė ir neerozinė. Neerozinė GERL forma (NERL) pasireiškia tipiniais refliukso simptomais (rėmeniu, rūgštaus turinio atpylimu), bloginančiais gyvenimo kokybę, tačiau nerandama endoskopinių stemplės gleivinės pakitimų [2–4]. Ši patologija pasitaiko nuo 55 iki 75 % visų sergančių GERL atvejų Vakarų šalyse ir iki 90 % Azijoje [5]. Net 63 % šių atvejų nustatomas funkcinis rėmuo, kurio patogenezėje pagrindinis faktorius yra padidėjęs visceralinis stemplės jautrumas, priklausantis nuo vegetacinės nervų sistemos ir centrinės nervų sistemos (CNS), o ne HCl poveikis [6].

Pagrindiniai medikamentai, kuriais gydomas NERL yra protonų siurblio inhibitoriai (PSI) ir histamine 2 (H2) receptorių blokatoriai [6].

 

Dažniausių rūgštingumą mažinančių vaistų savybės

Virškinimo sistemos ligų, susijusių su padidėjusiu rūgštingumu, gydymą reikėtų parinkti individualiai, atsižvelgiant į paciento simptomų pobūdį ir intensyvumą, tyrimų duomenis, rizikos veiksnius. Moksliniai tyrimai rodo, kad PSI yra efektyviausias GERL, NERL ir ezofagitui gydyti, tačiau pacientai dažnai piktnaudžiauja šiais vaistais, vartodami juos savo nuožiūra dėl įvairių virškinimo sistemos negalavimų ilgą laiką [7]. Vienoje klinikoje buvo įvertintos PSI indikacijos 129 pacientams [7]. Paaiškėjo, kad 14 proc. pacientų nebuvo indikacijų vartoti jokio rūgštingumą mažinančio gydymo, ir gydymas PSI buvo nutrauktas. 31 proc. pacientų buvo reikalinga tęsti gydymą PSI, o 55 proc. nebuvo indikacijų skirti PSI, todėl jiems gydymas pakeistas į H2 blokatorius. Po aštuonių mėnesių 19,1 proc. pacientų atnaujino gydymą PSI, 55,9 proc. toliau vartojo H2 blokatorius, o 25 proc. nevartojo jokio rūgštingumą mažinančio gydymo [7]. Šis tyrimas atskleidė, kad daugiau nei pusei pacientų pavyko sumažinti gydymo intensyvumą, o 14 proc. – nutraukti gydymą. Po aštuonių mėnesių net 81 proc. šių pacientų ir toliau naudojo H2 blokatorius arba nevartojo jokio gydymo, ir tik nedidelei daliai pacientų reikėjo atnaujinti PSI vartojimą.

Pernelyg intensyviai blokuojant rūgšties išsiskyrimą skrandyje gali išsivystyti vitamino A, baltymų, kalcio, geležies, vitamino B12, cinko ir folatų stoka. Mokslininkai pateikia duomenų, kad ilgas PSI vartojimas gali būti susijęs su didesne lėtinės inkstų ligos, demencijos, miokardo infarkto, kaulų lūžių, anemijos, mikroelementų ir vitaminų trūkumo, žarnyno mikrofloros disbalanso, skrandžio parietalinių ląstelių hiperplazijos, spontaninio bakterinio peritonito, Clostridium difficile, Campylobacter ar Salmonella infekcijų rizika [8, 9, 11]. Ilgalaikis PSI vartojimas didina gastrino išsiskyrimą, ypač pacientams, infekuotiems Helicobacter pylori bakterija. Padidėjusi gastrino koncentracija gali sukelti atvirkštinį procesą – nutraukus PSI gali padidėti skrandžio rūgšties sekrecija, o tai sukelia GERL paūmėjimą [10]. PSI gali slopinti klopidogrelio, pasižyminčio trombocitų agregacijos slopinimu, aktyvaciją, kadangi veikia citochromo P450 fermentų sistemą [8]. PSI vartojant kartu su statinais gali padidėti rabdomiolizės rizika. Tai vyksta dėl to, kad statinai yra metabolizuojami per CYP3A4, o PSI gali slopinti šį fermentą [8].

H2 receptorių blokatoriai, arba H2 receptorių antagonistai, yra skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai, dažnai vartojami sergant įvairiomis skrandžio ligomis. Jie skiriami GERL, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opoms gydyti, esant padidėjusiai skrandžio rūgšties sekrecijai, lengvos eigos retai pasireiškiantiems padidėjusio rūgštingumo (dažniausiai – rėmens graužimo) simptomams ir sutrikusiam virškinimui [12]. Taip pat H2 receptorių blokatoriai gali būti vartojami gydyti stresinių opų profilaktikai, ezofagitui ir kraujavimui iš virškinamojo trakto. Šie vaistai kai kuriais atvejais gali būti įtraukiami į Helicobacter pylori eradikacijos schemą [12]. H2 receptorių blokatoriai priklauso nėštumo kategorijos B klasei, taigi prireikus gali būti vartojami ir nėštumo metu. Jie gali būti skiriami vaikams ir paaugliams, kurie skundžiasi retais ir lengvos eigos padidėjusio rūgštingumo simptomais, neturinčiais neigiamos įtakos kasdieniam gyvenimui. H2 receptorių blokatoriai gali būti vartojami pagal reikalą atsiradus skrandžio simptomams arba profilaktiškai 30–60 minučių prieš valgant ar geriant. H2 receptorių blokatoriai yra gerai toleruojami. Palyginti su protonų siurblio inhibitoriais, H2 receptorių blokatoriai pasižymi mažesne bakterinės mikrofloros pakitimo ir infekcijų rizika [12].

 

H2 receptorių blokatorių efektyvumas

2012 m. publikuotas prospektyvus atsitiktinių imčių tyrimas, kurio tikslas buvo palyginti PSI rabeprazolio ir H2 blokatoriaus ranitidino, vartojamų pagal reikalą siekiant palengvinti NERD simptomus, efektyvumą [13]. Pacientai 4 savaites buvo gydyti vienu iš šių vaistų. Rabeprazolį vartojo 44 pacientai, ranitidiną – 39 pacientai. Visi pacientai skundėsi GERL būdingais simptomais, tačiau viršutinio virškinamojo trakto endoskopinio tyrimo metu gleivinės pakitimų nebuvo nustatyta.

Plačiau skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2019 m. Nr. 3