Loreta Kubilienė,
žurnalo „Farmacija ir laikas“ vyriausioji redaktorė, LSMU Medicinos akademijos Farmacijos fakulteto profesorė
Vokiečių rašytojo Tomo Mano romanas „Budenbrokai“. Tai knyga, kurioje pasakojama apie Budenbrokų šeimos istoriją, apimant viso šimtmečio laikotarpį. Tai šeimos kartų kaita, šeimos įtaka ir jos augimas. Šeimos klestėjimas ir nuosmukis. Tai knyga apie ekonominį perversmą, besikeičiančias politines situacijas, nesibaigiančius kataklizmus, lengvai „vairuojančius“ šeimos likimą, ateitį, šeimos verslo perspektyvas. Iš tiesų, gyvenime turbūt yra daug dalykų, kurių mes negalime pakeisti, o jie lengvai keičia žmonių likimus… Beje, už šią knygą autorius yra gavęs Nobelio premiją.
Britų verslininko vizionieriaus Ričardo Bransono „Nekaltybės praradimas. Autobiografija“. Tai atvira verslininko autobiografija, atspindinti jo verslo ir gyvenimo filosofiją. Įkvepianti knyga apie žmogų, kuris net turėdamas sveikatos sutrikimų, gyvenime pasiekė tiek daug! Drąsūs sprendimai, galintys pasirodyti neįgyvendinami, begalė verslo idėjų, kurias jis sėkmingai realizavo… Tai autentiškas pasakojimas apie verslo vienetų vystymą (muzika, aviacija), liudijantis autoriaus gebėjimus savo begalinį kūrybingumą sėkmingai suderinti su verslu, priimant ir įveikiant vis naujus iššūkius. Skaitant šią knygą įstrigo pasakojimas apie vaikų auklėjimą Anglijoje. Kaip žinome, britai garsėja gana griežtu auklėjimo stiliumi. Jaudinanti istorija: knygos herojus važiavo su tėvais vandenyno pakrante. Mama, žinodama, kad jis dar gerai nemoka plaukti, įsakmiai pasakė, kad šiandien jis pradės plaukti. Dramatiška situacija – vaikas galėjo nuskęsti! Bet jis išplaukė! Vienintelis tėvas krante buvo šlapias – jis šoko sūnaus gelbėti. O mama tikėjo sūnumi, kad tai jam bus impulsas išmokti plaukti.
Dž. D. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Tai drąsi knyga apie kelią į save, gebėjimą būti kitokiam… Aš visada stengiuosi pasimokyti iš knygų, o šiuo atveju – priimti žmones tokius, kokie jie yra. Tai yra suteikti jiems galimybę būti kitokiems. Man labai palengvėjo, kai supratau, kad mano gyvenimo stilius, mano požiūris nėra indikuotini kitiems. Mano vertinimo skalė tokia: žmogus nėra blogas ar geras, tiesiog reikia priimti jį tokį, koks jis yra – jo požiūrį, jo ypatumus, išskirtinumus.
Dar labai norėčiau paminėti visą seriją I. Yalomo knygų, kurios tyliai moko gyvenimo tiesų. Šiose knygose naujai atradau filosofijos klasikus – Nyčę, Spinozą, Šopenhauerį.
Kino filmai
Sunku išskirti geriausius filmus, palikusius giliausius įspūdžius, nes filmai duoda momentinį poveikį – akims, mintims… Knygos yra žymiai paveikesnės.
„Dvylika įtūžusių vyrų“ (režisierius Sidney Lumetas). Jame – ne tik begalė psichologinių triukų, ne tik žavinti aktorių vaidyba… Tai labai senas filmas, tačiau problematika aktuali ir šiais laikais. Tiesą sakant, tai gana nuobodus filmas: veiksmas vyksta viename kambaryje, kuriame sprendžiamas žmogaus likimas – kaltas jis ar nekaltas dėl padaryto nusikaltimo. Didžioji dauguma prisiekusiųjų (kaltintojų) nusprendžia, kad kaltas, o vienintelis kaltintojas įsitikinęs teisiamojo nekaltumu. Ir jis geba įrodyti to žmogaus nekaltumą!
„Riešutų duona“ (režisierius Arūnas Žebriūnas). Šis filmas man įsiminė dėl narpliojamų santykių trapumo ir subtilaus humoro jausmo. Veiksmas vyksta lietuviškame kaime – o mes juk ir esame agrarinė tauta, mūsų šaknys yra agrarinės.
Spektakliai
„Hamletas“ (režisierius Oskaras Koršunovas). Didžiulį įspūdį paliko spektaklyje keliamos idėjos, o ypač įsiminė pati spektaklio pradžia, kai aktoriai sėdi prieš veidrodį, žiūri į save ir klausia – kas aš esu? Tai amžinas klausimas mums visiems, o atsakymų į šį klausimą dažnas ieškome visą gyvenimą. Ir, ko gero, ne visi tuos atsakymus atrandame.
„Mūsų miestelis“ (režisierius Gytis Padegimas). Turiu galvoje ne naująjį šio spektaklio variantą, o 1982 metų Kauno valstybinio akademinio dramos teatro pastatymą. Jį mačiau gal prieš 20 metų, dar studijų laikais. Tai spektaklis, kuriame perteikiami esminiai žmogaus gyvenimo momentai: gimimas, vaikystė, branda, vestuvės, laidotuvės, pomirtinis gyvenimas, tik patvirtinantys visiems žinomą tiesą – besąlygišką žmogaus pavaldumą laikui… Tai spektaklis apie bendruomeniškumo jausmą, kurį patiria mažo JAV miestelio gyventojai. Mažame miestelyje visi visus pažįsta ir labai vieni kitus vertina, vieni kitiems yra labai svarbūs. Tai ypač aktualu šiais laikais, kai žmonės susvetimėję, tarsi pasiklystantys tarp namų, pastatų, kitų žmonių… Miestiečiai natūraliai yra uždaresni, tačiau mažo miestelio bendruomenė su savo apkalbomis, specifiniu požiūriu į gyvenimą, savo trūkumais ir privalumais yra žmogui kur kas artimesnė. Tokioje aplinkoje kiekvienas jaučiasi esąs svarbus, o juk viena iš žmogaus siekiamybių – būti svarbiam. Svarbiam savo šeimoje, savo bendruomenėje, visuomenėje… Be galo šiltas, jautrus spektaklis.
„Katedra“ (režisierius Eimuntas Nekrošius). Tai spektaklis apie Katedrą, jungiančią ir telkiančią žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolį. Tai spektaklis apie Katedrą kiekvieno mūsų širdyje, ir tarsi liudijimas, kad pirmiausia turime pastatyti Katedrą savyje, o tada statyti kitiems. Tokiose „statybose“ išryškinamas istorijos ratas, žmogaus kūrybingumo, tikėjimo galia, per kurią įprasminama žmogaus būtis.
Muzika
Maironio „Lietuva brangi“ – tai Lietuva, visada gyvenanti su manimi, ji buvo giedama visose mūsų giminės susiėjimuose. Pats brangiausias atsiminimas, kada visi net neprasidėjus šventei atsistodavo ir vieningai sugiedodavo šią giesmę. Giedame ją ir dabar.
„Ugnies medžioklė su varovais“ (kompozitorius G. Kuprevičius), arija „Kregždutės“ – absoliučios laisvės simbolis, galintis dovanoti „gabalėlį dangaus“.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyta G. Pučinio operos „Madam Baterfly“ (režisierius A. Minghella). Tai įspūdingas spektaklis visomis prasmėmis – įstabus scenos reginys, puikūs solistai, režisūra… tai spektaklis ir filmas kartu, reginys akims ir širdžiai.
Neišdildomą įspūdį paliko ir G. Verdžio opera „Nabukas“, kurią prieš keletą metų žiūrėjau Berlyno teatro scenoje. Vergų chorą atliko bitės (bitės darbininkės), kurių gyvenimas kaip tik ir buvo transformuotas į „Nabuką“. Režisieriaus sumanymas labai įdomus – choras nusisuka nuo publikos – keistas potyris apėmė – vergais pasijutome mes, žiūrovai… Vergai dėl savo įsitikinimų, įpročių, stigmų…
Plačiau skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2019 m. Nr. 4