Kaunietė Aistė Palukaitytė nedvejodama priima visus pasitaikančius iššūkius ir ryžtingai žengia pirmyn. Po farmacijos studijų universitete ji pradėjo dirbti vaistinėje, bet ten ilgai neužsibuvo – savo profesinę veiklą nusprendė susieti su tarnyba karo medicinoje. Ir šį tikslą pasiekė! Čia viskas puikiai sekėsi, tačiau ne Aistės charakteriui atsispirti pasiūlymui tapti aukščiausios šalies gynybos institucijos – Krašto apsaugos ministerijos – darbuotoja! Apie virte verdantį pokyčių kupiną gyvenimą Aistę kalbina žurnalo „Farmacija ir laikas“ žurnalistė Virginija Grigaliūnienė.
Miela Aiste, stebina jūsų drąsa ir ryžtas! Esate dar tokia jauna, o jau tiek daug gyvenimiškos ir profesinės patirties sukaupusi! Papasakokite, iš kur esate kilusi ir kodėl pasirinkote farmacijos specialisto profesiją?
Gimiau, augau ir mokiausi Kaune. Mokslai nuo mažens sekėsi gerai, nežinau, galbūt tėvai nukreipė tinkama linkme, bet mokytis man visada patiko, buvo labai įdomu. Na, o studijuoti farmaciją nusprendžiau mokydamasi 12-oje klasėje. Nuo mažens mane traukė gamtos mokslai, mokykloje prasidėjus chemijos pamokoms, be galo žavėjo įvairūs chemijos eksperimentai. Vis dėlto manau, kad didžiausią įtaką mano pasirinkimui padarė pusbrolis iš Utenos Paulius Umbrasas, kuris tuo metu jau mokėsi universiteto 4-ajame kurse ir vis užsimindavo apie atliekamus laboratorinius darbus. Šiuo metu Paulius dirba vaistinėje Vilniuje ir yra vienas iš nedaugelio jaunųjų specialistų, dirbančių, kaip sakoma, iš idėjos – siekiančių kuo daugiau padėti žmogui. Aš juo labai didžiuojuosi.
Ar teisingos mano žinios – sveikatos priežiūros specialistų jūsų giminėje buvo ir daugiau?
Ne visai tiesa. Nei mano tėvų, nei senelių profesijos su medicina nesusijusios. Tačiau mano ir Pauliaus pusbrolis, irgi iš Kauno kilęs Šarūnas Jašinskis, taip pat yra baigęs farmacijos studijas, dirbo vienoje farmacijos įmonėje.
Kuo farmacija jus patraukė, kuo sudomino plačiąja prasme – be noro gilintis į chemijos subtilybes…
Manau, kad farmaciją pasirinkau vedama naivaus altruizmo bei noro savo darbu prisidėti prie žmogaus sveikatos, taigi kartu ir gerovės.
Studijavote Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Kokie prisiminimai likę apie šias studijas, dėstytojus, farmacijos studijų programos kokybę?
Universitetas turi nemažai šaunių, įdomių ir netgi keistokų dėstytojų, bet tuo jis ir spalvingas… Man labiausiai įsiminė Vaistų chemijos katedros docentas Raimondas Benetis, kuris man dėstė farmacinę chemiją, ir Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos profesorė Daiva Majienė, kuri buvo mano magistrinio darbo vadovė.
Jau pirmuosiuose kursuose, iki prasidedant farmacinės chemijos paskaitoms, buvau girdėjusi, kad studentai, kurie išlaiko farmacinės chemijos egzaminą, praktiškai baigia universitetą, nes tai vienas iš sunkiausių mokymo dalykų. Vertinimo sistema koliokviumų metu mane pribloškė: išsitraukdavome tris junginius ir reikėdavo visus juos idealiai aprašyti, nes priešingu atveju gautume neigiamą pažymį. Pavyzdžiui, jei aprašome du junginius iš trijų, nes vieno neprisimename – neįskaityta! Tačiau galiu pasakyti, kad doc. R. Benetis gerai atliko savo darbą, nes iki šiol prisimenu tetraciklino formulę (koliokviumą man teko perrašyti 3 ar 4 kartus, kol visus junginius išmokau mintinai). Bet labai norėčiau, kad reiklus docentas taip neskriaustų dabartinių studentų…
Prof. Daiva Majienė man dėstė vaistų technologiją ir iš karto visą grupę sužavėjo nuoširdumu, kantrybe ir noru padėti kiekvienam studentui. Labai džiaugiausi, kad ji tapo mano magistrinio darbo vadove ir negailėdavo savo laiko ne tik po darbo, bet ir savaitgaliais atliekant tyrimus LSMU Neuromokslų institute. Profesorės dėka supratau, ką reiškia dirbti laboratorijoje su idėja ir užsidegimu siekiant rezultato, kurį gauti, dirbant su ląstelėmis, buvo išties nelengva. Manau, būtent šis darbas laboratorijoje mane paskatino vėliau ieškoti praktikos vietos universitete.
Studijų metais praktiką atlikote ir užsienyje. Papasakokite, kur buvote, kaip sekėsi?
Vieną praktiką atlikau Čekijoje – Brno mieste įsikūrusiame farmacijos ir veterinarijos universitete. Patekti į šią praktiką nebuvo labai sudėtinga, nes gerai mokiausi, gerai mokėjau anglų kalbą ir buvau gerai įvertinta per motyvacinį pokalbį. Darbas buvo labai įdomus, gaminome įvairių formų vaistus, kurie skirti ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Vaistinė turi dideles patalpas ir įvairią įrangą, skirtą vaistų gamybai. Teko ne tik atsiminti prof. Daivos Majienės paskaitas, bet ir išmokti nemažai naujų dalykų. Čekijos universitetinėje vaistinėje darbo specifika stipriai skyrėsi nuo veiklos, kuria teko užsiimti studijų metais dirbant Lietuvoje, tinklinėje vaistinėje. Farmacijos specialistas ten gamina ir parduoda tik vaistus, nėra jokių akcijų ar specialių pasiūlymų. Šios praktikos metu šiek tiek pramokau čekų kalbos, todėl galėjau padėti vaistininkui.
Ar Čekijos vaistinė analogiška lietuviškai? Gal ten vaistininkai labiau gerbiami nei Lietuvoje?
Čekijoje dirbau universitetinėje vaistinėje. Joje yra atskira kasa konsultantui ir atskira – vaistininkui. Vaistininkas pardavinėja tik vaistus – jokių maisto papildų ar medicinos pagalbos priemonių… Pacientai tą žino ir į vaistininką kreipiasi tik norėdami įsigyti vaistus ar užsisakyti gaminamų vaistinių preparatų. Kadangi gaminome vaistus ir gyvūnams, dažnai tekdavo tikslintis daugiau duomenų apie gyvūno svorį, amžių, nes reikia tiksliai paskaičiuoti vaisto dozes.
Universitetinėje vaistinėje vaistininkas moko studentus, suteikia farmacinę paslaugą ir, kas man buvo įdomu ir keista, suteikia pacientui papildomą paslaugą, pavyzdžiui, supažindina pacientą su skirtingais inhaliatoriais ir parenka tą, kuris pacientui patogiausias naudoti. Tada konsultuojasi su gydytoju ir rekomenduoja, kokį vaistą gydytojas tam ligoniui turėtų skirti. Mačiau analogišką situaciją, kai vaistininkas, atsižvelgdamas į gydytojo išrašą, padėjo pacientui pasirinkti cholesterolį mažinančius vaistus.
Diplomas rankose – kas toliau?
Baigusi mokslus, įsidarbinau Vilniuje, tinklinėje vaistinėje. Pradžia buvo išties nelengva – galbūt dėl to, kad buvau labiau teoretikė, be to, kaip žinia, sostinėje teko perlipti rusų kalbos barjerą. Iš pradžių, kaip ir mano bendramoksliai, dariau nemažai klaidų, tačiau vėliau apsipratau tiek su pačiu darbu, tiek su įtemptu darbo ritmu.
Maždaug po pusės metų tapau vaistinės vedėja. Dirbau vaistinėje Lazdynuose. Šį laikotarpį išties smagu prisiminti, ypač dėl pacientų, nes dauguma jų buvo labai malonūs, ir žinojimas, kad aš jiems galiu padėti, atsverdavo visus neigiamus potyrius, kai kuo nors nepatenkinti žmonės ateidavo į vaistinę išlieti pykčio ant gydytojo ar visos sveikatos sistemos.
Plačiau skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2019 m. Nr. 4
Nuotraukoje – Aistė Palukaitytė su taip pat vaistininko profesiją įgijusiu pusbroliu Pauliumi