Antibiotikai – vaistai, kurie naudojami siekiant išvengti bakterinių infekcijų arba jas gydyti. Plačiau apie antibiotikų rezistentiškumą bei ambulatorinę profilaktiką kalbamės su LSMU MA Laboratorinės medicinos klinikos vadove prof. dr. Astra Vitkauskiene.
Atsparumas antibiotikams įvardijamas kaip viena didžiausių grėsmių pasauliniu mastu. Kaip jis išsivysto? Kodėl šie procesai kelia susirūpinimą?
Prieškario metais, kai mokslininkas Aleksandras Flemingas išrado pirmąjį antibiotiką – peniciliną, o vėliau Borisas Chainas ir Hovardas Florėjus įrodė, kad antibiotikais gali būti sėkmingai gydomos infekcinės ligos, buvo manoma, kad ši revoliucija ne tik padės sumažinti pacientų sergamumą ir mirštamumą, bet visiškai išnaikins infekcinių ligų sukėlėjus. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams, sergamumas ir mirštamumas nuo mikroorganizmų sukeliamų infekcinių ir parazitinių ligų ne tik nemažėja, bet vis dar išlieka vyraujančia problema, kadangi mikroorganizmai sugebėjo prisitaikyti prie jiems nepalankių aplinkos sąlygų, skiriamų antibiotikų ir išvystė visą gausybę gynybinių mechanizmų, kad išvengtų jiems nepalankaus antibiotikų poveikio. Platus antibiotikų naudojimas medicinoje, veterinarijos praktikoje, maisto pramonėje lemia viso mikrobinio pasaulio antibiotikams atsparių padermių selekciją. Kuo agresyvesnė, platesnio spektro antibiotikoterapija taikoma, tuo greičiau mikroorganizmai kinta, įgyja atsparumo genus ir tampa atsparūs dažniausiai skiriamiems antibiotikams.
Kaip vertinate šios problemos mastus? Kokia situacija Lietuvoje?
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), atkreipdama dėmesį į mikroorganizmų atsparumo antibiotikams problemą, dar 2011 metais paskelbė šūkį: „Vartokime antimikrobinius vaistus atsakingai: netinkamai gydantis šiandien, rytoj jie bus neveiksmingi.“ Ar tai tik skambios frazės, ar reali problema, galima įsitikinti žvelgiant į skelbiamus įvairių šalių probleminių mikroorganizmų atsparumo antibiotikams duomenis, kur Lietuva kai kurių sukėlėjų atžvilgiu yra prie lyderių. Yra mikroorganizmų, įgijusių atsparumo mechanizmus, leidžiančius apsiginti nuo visų šiandien turimų antibiotikų. Deja, naujų antibiotikų sukūrimas ir įvedimas į klinikinę praktiką trunka dešimtmečius, o mikroorganizmas gali pakisti kur kas greičiau: jau yra akivaizdu, kad žmonija pralaimi kovą su lyderiaujančiomis bakterijomis. Kokia to kaina?
Atsparių mikroorganizmų sukeltas infekcijas sudėtingiau gydyti, kadangi jų neveikia standartinis įprastinis antibakterinis gydymas, ilgėja ligos trukmė ir didėja mirties rizika. Laiku nepaskyrus tinkamo, atsparius sukėlėjus veikiančio gydymo, pacientai išlieka ilgiau infekuoti, todėl gali ilgesnį laiko tarpą perduoti atsparius sukėlėjus vieni kitiems, daugėja sergančiųjų. Kai infekcijos tampa atsparios pirmo pasirinkimo vaistams, skiriami brangesni, platesnio veikimo spektro antibiotikai, toliau skatinantys atsparių mikroorganizmų padermių vystymąsi ir didinantys sveikatos priežiūros išlaidas ir finansinę naštą šeimoms ir visuomenei.
Kokias infekcijas išskirtumėte kaip gydymo sunkiau įveikiamas? Ar jų sudėtingumas lemia neracionalų antibiotikų vartojimą? Kokias matote gydytojų klaidas skiriant antibiotikų?
Mano manymu, sudėtingiau gydyti mažus vaikus bei lėtinėmis ligomis sergančius vyresnio amžiaus pacientus, kadangi šioms pacientų grupėms dažniau kartojasi karščiavimo epizodai, yra silpnesnės organizmo gynybinės galimybės ir labai svarbu laiku įvertinti, koks tikėtinas sukėlėjas – virusas ar bakterija, kadangi antibiotikai skiriami tik bakterijų sukeltoms infekcijoms gydyti. Kitaip sakant, gydytojams keliamas sudėtingas uždavinys – laiku paskirti tinkamą gydymą, antibiotiką, jeigu jo tikrai reikia, ir kartu atsisakyti nereikalingo antibiotikų vartojimo, kad būtų išvengta atsparių padermių selekcijos.
Vaikų amžiuje, ypač pirmais antrais metais pradėjus lankyti darželį, įvyksta pirmieji susitikimai su aplinkoje (sergančiųjų ar nešiotojų nosiaryklėse) cirkuliuojančiais virusais, prieš kuriuos vaiko organizmo gynyba dar nėra paruošta, todėl 6–8 kartus per metus pasikartojantys karščiavimo/sirgimo epizodai yra normalu ir nereiškia, kad reikia vaiką gydyti kokiomis nors ypatingomis priemonėmis, ar vaistais. Visais atvejais apie situacijos sudėtingumą turi spręsti gydytojas, kuris neturėtų pasiduoti artimųjų spaudimui paskirti antibiotiko. Dar neretai išlieka klaidingas mąstymas, kad jeigu antibiotiko ir nereikia, tai paskyrus bent jau nepakenks. Yra įrodyta, kad tarp normaliosios mikrofloros ir patogeninių mikroorganizmų, kurie iš aplinkos patenka į tam tikras vietas ar ekologines nišas organizme, susiformuoja gana sudėtingi, dažniausiai antagonistiniai santykiai – konkurencija dėl vietos ar maisto medžiagų. Normali mikroflora neleidžia patogenams prisitvirtinti prie gleivinės ir skverbtis į gilesnius audinius, skatina organizmo kryžminį imunitetą, todėl apsaugo nuo bakterinės infekcijos. Tad skiriant antibiotiką, kai jo nereikia, didėja tikimybė susirgti bakterinėmis infekcijomis, galima atsparių padermių selekcija, taip pat pacientui gali pasireikšti šalutinės nepageidaujamos antibiotiko reakcijos, didėja gydymo kaštai.
Jeigu antibiotikas visgi reikalingas, labai svarbu pacientui paaiškinti, kad reikia antibiotiką vartoti griežtai pagal nustatytą režimą – tinkama dozė, tinkamas intervalas tarp dozių, ir išlaikyti visą reikiamą gydymo trukmę. Tada ir namų vaistinėlėse neatsiras užsilikusių antibiotikų kaimynams ar draugams, mažės savigydos epizodų.
Svarbu siekti nustatyti konkretų bakterinės infekcijos sukėlėją – atlikti mikrobiologinį ištyrimą kiekvienu sudėtingesniu atveju, o ypač mažiems vaikams bei lėtinėmis ligomis sergantiems vyresnio amžiaus pacientams, todėl, kad pacientui susitikus su rimtu sukėlėju, ligos eiga gali būti neprognozuojama ir ne visada priklauso nuo skiriamo antibiotiko, net jeigu patogenas jam yra jautrus.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2019 m. Nr. 5