Iš Žemaitijos kilusi, tačiau laikinojoje sostinėje jau ne vieną dešimtmetį gyvenanti ir dirbanti Vida Kėvalienė po studijų tuomečiame Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultete išbandė save įvairiose su farmacine veikla susijusiose srityse, tačiau galiausiai pasiliko valdiškame darbe – Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje. Kuo patraukė biurokratinis darbas valstybinėje įstaigoje, tikslaus atsakymo nelabai žino ir pati Vida. Esą tokį jos pasirinkimą greičiausiai lėmė nuo jaunystės viduje kirbėjęs noras gyvenimą susieti su teise…
Gerbiama Vida, žinau, kad farmacijos studijas pasirinkote visiškai atsitiktinai. Papasakokite, kas labiausiai prisidėjo prie to, kad žengėte būtent tokį žingsnį?
Esu žemaitė, kilusi iš Telšių. Nors sakoma, kad žemaičiai užsispyrę, man atrodo, kad mano charakteris tokia savybe nepasižymi… Na, nebent jei reikėtų nuveikti ką nors labai svarbaus ir reikšmingo, reikalaujančio daug jėgų ir ryžto… Iš tiesų, mano kelias į farmaciją buvo gana netikėtas ne tik mano artimiesiems, bet ir man pačiai (juokiasi – V. G.). Dar besimokant vidurinėje mokykloje, mane traukė teisė, taip pat – žurnalistika. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad anais laikais norint įstoti, pavyzdžiui, į teisę Vilniaus universitete, reikėjo atitikti tam tikrus papildomus kriterijus, tarp jų – turėti, jei gerai atsimenu, dvejų metų darbo stažą. Žinau, kad ir stojant į žurnalistiką būdavo reikalaujama darbo stažo… Nors per vasaros atostogas netinginiaudavau, mano sukaupto stažo nepakako, kad atitikčiau nustatytus reikalavimus. Aišku, padėtį sunkino ir tai, kad buvau kilusi iš atokaus Lietuvos regiono, iš Telšių… Tiesa, buvo dar viena tais laikais gana populiari galimybė – ieškoti pažinčių, protekcijų, bet tokie dalykai man niekada nebuvo priimtini…
Taigi, kai atėjo metas rinktis būsimąją profesiją ir aukštąją mokyklą, man padėjo apsispręsti ne mano tėvai ar giminaičiai, tarp kurių nei medikų, nei vaistininkų nebuvo, o… mano suolo draugė Daiva. Kaip dabar atsimenu, ji taip ir pasakė: „Vida, gal stojam į farmaciją?“ Tiesą sakant, aš tada net nelabai įsivaizdavau, kuo galėčiau užsiimti tokias studijas baigusi… Vis dėlto pasiūlymas sudomino… Beje, tuo metu buvo vykdomas eksperimentas – reikėjo laikyti tik du (chemijos ir fizikos) egzaminus. Abu šiuos dalykus puikiai mokėjau, todėl nebuvo net minties, kad nepasiseks… Taip ir atsitiko – sėkmingai įstojau ir pradėjau mokytis…
O ar pasisekė jūsų draugei Daivai?
Oi, labai keistai su Daiva viskas susiklostė (juokiasi – V. G.). Ji kartu su manimi buvo nuvežusi dokumentus į Kauno medicinos institutą, bet netrukus persigalvojo ir juos atsiėmė! Pasirinko su farmacija visai nesusijusią specialybę (įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą).
Neįtikėtina – pasirinkote farmacininkės profesiją neįsivaizduodama, kuo būsite?
Na gal nebuvo taip, kad visai neįsivaizduočiau… Vaistinėse juk buvau lankiusis, tiesa, ne dėl savęs, nes pati problemų su sveikata neturėjau. Vis dėlto, kaip dabar pagalvoju, viskas gyvenime įvyksta taip, kaip turėtų įvykti… Juk aš labai norėjau studijuoti teisę – o dabar kaip tik ir dirbu su teisės aktais, tikrinu, kaip jų laikomasi farmacijos įmonėse. Kitas dalykas – baigus medicinos institutą, buvo galimybė likti dirbti dėstytoja. Tai pedagoginė, o tam tikra prasme ir kūrybinė veikla, kurią galima sieti su žurnalistika… Bet kadangi jau buvome su vyru sukūrę šeimą, reikėjo buto. Dirbant vaisų sandėlyje, jaunam specialistui buvo didesnė tikimybė gauti butą. Va taip ir nugalėjo praktiškoji pusė… Tais laikais Lietuvoje veikė 5 vaistų sandėliai – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Aš likau Kaune.
Darbas vaistų sandėlyje turbūt reikalavo labiau vadybinių, vadovavimo įgūdžių, o ne farmacinių žinių?
Vaistų sandėlio specifika yra kitokia. Man buvo patikėtos tablečių skyriaus vedėjo pavaduotojos pareigos, teko priimti sprendimus pačiais įvairiausiais klausimais. Bet negalėčiau sakyti, kad buvo labai sunku – sekėsi pakankamai gerai, sukaupiau neįkainojamos vadybinio ir vadovaujančio darbo patirties. Po vaiko auginimo atostogų vėl grįžau į vaistų sandėlį, tačiau jau į kitą, ekspedicijos, skyrių. Dirbdama šio skyriaus vadove savo žinių bei patirties bagažą papildžiau dar labiau. Mat darbas ekspedicijos skyriuje – ypatingai atsakingas, reikalaujantis begalinio kruopštumo ir atidumo, nes susijęs ir su logistika (vaistų gabenimo maršrutų planavimas, koregavimas, grafikų sudarymas ir t. t.), nekalbant jau apie farmacinių žinių panaudojimą… Kolegos stebėdavosi – tuo laiku buvau palyginti dar visai jauna, o jau su tokia didele įvairiapusiškos profesinės veiklos patirtimi!
Paskui vėl grįžau į tablečių skyrių, vadovavau viso kolektyvo darbui. Tais laikais kompiuterių dar nebuvo, todėl gale mėnesio žaliuodavome, kol visus vaistų užsakymus, surinkimus ir likučius suvesdavome į atskirą didžiulę statistikos lentelę… Nori nenori teko susipažinti ir su buhalteriniais darbais. Taigi šiai darbovietei galiu tik padėkoti, nes čia įgijau neįkainojamos patirties.
Nejau dar studijų metais neteko padirbėti vaistinėje? Juk būdavo studentiškos praktikos?
Studijuodama atlikau praktiką ir vaistinėje, ir tuometiniame vaistų fabrike „Sanitas“. Vaistinėje mes, studentai, stebimi vyresnių kolegų, gamindavome ekstemporalius vaistus pagal gydytojų išrašytus receptus, juos patikrindavome. Aptarnaudavome vaistinės lankytojus. Taip pat per praktiką susipažinome su farmacinio darbo organizavimu. Atlikdama praktiką vaistų fabrike „Sanitas“, susipažinau su pramonine vaistų gamyba.
Žinau, kad jūsų profesinėje biografijoje yra įrašai ir apie laikotarpius, praleistus vaistinėje…
Taip, buvo tokių laikotarpių… Dirbau Kauno klinikų ligoninės vaistinėje. Kurį laiką tvarkiau labdaros keliu iš užsienio valstybių Kauno klinikas pasiekdavusius vaistinius preparatus, o vėliau pradėjau dirbti gatavų vaistų sektoriaus vadove. Vėl užgulė didžiulė atsakomybė… Supratau, kad mažoms savo dukrelėms pritrūkstu laiko… Tada ir apsisprendžiau išeiti į miesto vaistinę, kur, tikėjausi, bus ramiau.
Kuo kitoks buvo darbas vaistinėje? Kas labiausiai įsiminė?
Dirbdama vaistinėje džiaugiausi, kad galiu padėti žmonėms. Kartais žmonės ateidavo tik pasikalbėti, išsakyti savo problemas. Ne veltui sakoma, kad geras žodis gydo. Dirbdama su žmonėmis, supratau, kad esu savo vietoje.
Gal šiais laikais vaistinės klientai jau kitokie? Supratingesni? Mandagesni? Labiau pasitikintys vaistininku ir jo patarimais, konsultacijomis?
Pokyčių šioje srityje yra ir gerų, ir blogų. Vaistinėse darbas kompiuterizuotas, kas palengvina vaistininko darbą, pradėjo veikti e. sveikatos sistema, atsirado didelė vaistų pasiūla. Aišku, į vaistinę ateina daug įvairių pacientų su įvairiais poreikiais… Liūdna, kad yra labai paplitusi savigyda, dažnai ne klausoma specialistų, o tariamasi su kaimynu arba padeda visagalis internetas. Šiandien ypatingai sunku dirbti vaistinėje. Kodėl? Jeigu trumpai – dažniausiai kaltas lieka vaistininkas: ir dėl to, kad vaistai pabrango, ir kad vaistininkas neišdavė receptinio vaisto be recepto, ir kad farmacijos specialistas nesigaudo, nes internete prisiskaitęs žmogus jaučiasi už mokslus baigusį profesionalą žinąs kur kas daugiau, ir taip toliau, ir taip toliau… Beje, ir patys žmonės, kurie ateina į vaistinę, šiandien yra kitokie.
Kuo ypatingas dabartinis darbas?
Nuo 2005 metų dirbu Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje, Inspektavimo skyriuje. Darbas man patinka, jis gana atsakingas ir įdomus. Nuolat susiduriu su farmacinės veiklos naujienomis. Turiu galimybę žiniomis pasidalyti su kolegomis konferencijose, seminaruose. Mano dabartinis darbas – tikrinti Lietuvoje veikiančias farmacijos didmenines vaistų platinimo įmones, kaip jos laikosi nustatytų geros platinimo praktikos reikalavimų.
Ar daug pažeidimų nustatote?
Pažeidimų, be abejo, pasitaiko, ir tai yra visai normalu. Manau, kad neklysta tik tas, kas nedirba. Svarbu, kad tie pažeidimai nebūtų kritiniai, turintys įtakos vaistų kokybei. Beje, klaidų nebūna daug – Lietuvoje veikiančios didmeninės platinimo įmonės dirba pakankamai kruopščiai ir atsakingai, griežtai laikosi nustatytų reikalavimų.
Kaip manote, esate griežta tikrintoja?
Ar esu griežta? Manau, į tokį klausimą tiksliausiai atsakytų tikrintų įmonių atstovai. Stengiuosi bendrauti kolegiškai, tolerantiškai. Visada jaučiu žmogui pagarbą.
Ar privatūs asmenys Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai gali apskųsti farmacijos įmonę dėl kokių nors pažeidimų?
Privatūs asmenys daugiau skundžiasi dėl vaistinių veiklos. Tiesa, kaip esame pastebėję, tokių skundų pasitvirtina vos vienas kitas – dažniausiai patikrinimo metu iš vaistininko pusės pažeidimų nenustatoma.
Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2019 m. Nr. 5
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Nuotraukos iš V. Kėvalienės asmeninio albumo