Prof. dr. Jūratė Kondrackienė
LSMU MA Gastroenterologijos klinika
Įvadas
Virusinis hepatitas C yra viena iš labiausiai paplitusių kepenų ligų pasaulyje, kuria gali sirgti apie 70 milijonų žmonių. Lietuvoje hepatito C viruso (HCV) infekcija nustatyta maždaug 15 tūkstančių žmonių, tačiau gali būti, kad užsikrėtusių šiuo virusu yra kur kas daugiau – apie 60 tūkst. Ir Lietuvoje, ir pasaulyje išaiškinti užsikrėtusieji – tik ledkalnio viršūnė. Hepatito C virusas dažniausiai nesukelia jokių specifinių simptomų, todėl sergantys šia liga gali net nenutuokti, kad jau serga daug metų. Dėl HCV infekcijos sukeltos kepenų cirozės atliekama daugiausia kepenų transplantacijų. 2014 m. pradėjus gydyti naujaisiais, labai veiksmingais antivirusiniais vaistais, Pasaulinė sveikatos organizacija paskelbė labai ambicingą šūkį: „Pasaulis, kuriame virusinio C hepatito plitimas sustabdytas, o kiekvienas sergantysis gali gauti saugų, prieinamą bei efektyvų gydymą ir priežiūrą.“ Iki 2030 metų užsikrėtimo atvejų planuojama sumažinti nuo 6–10 milijonų iki mažiau nei milijono, o 1,4 milijonų mirčių skaičių sumažinti iki 0,5 milijono. Tačiau, norint pasiekti Pasaulio sveikatos organizacijos iškeltą tikslą, visų pirma reikia diagnozuoti šią ligą, o tai nėra taip paprasta, nes Lietuvoje nėra visuotinės patikros HCV infekcijai nustatyti. Labai svarbus visų gydytojų indėlis diagnozuojant ar bent įtariant HCV infekciją ir siunčiant pas specialistus, nes jau galima išgydyti beveik visus hepatitu C sergančius ligonius.
Trumpa HCV istorija
C virusas atrastas 1989 m. Lietuvoje diagnostika įdiegta 1993 metais. HCV priklauso Flaviviridae šeimos Hepacivirus genčiai. Viruso genomas sudarytas iš vienos vijos RNR. Virusas jautrus dezinfekcinėms medžiagoms ir karščiui, inaktyvinamas 100 ºC per 2 min. Išskiriami 7 šio viruso genotipai ir apie 100 potipių. Lietuvoje labiausiai paplitęs 1 genotipas, a ir b potipiai (90 proc. – 1b). Rečiau pasitaiko 3 genotipas ~ 26,3 proc. (80 proc. – 3a), 2 genotipas ~ 8,7 proc. (80 proc. – 2a/c).
Epidemiologija
HCV infekcijos šaltinis – užsikrėtęs žmogus. Čia ir iškyla viena didžiausių užkrečiamumo problemų, nes epidemiologinių tyrimų duomenys parodė, kad daugiau kaip 50 proc. nežino, kad serga hepatitu C. Pagrindinis HCV perdavimas yra per parenterines procedūras, daug rečiau – lytiniu ar perinataliniu keliu. Hepatito C virusu negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.
Nesant visuotinos patikros, rekomenduojama tikrinti dėl užsikrėtimo HCV asmenis, turinčius rizikos veiksnių. Kokie tie veiksniai? Visuomenėje gajus mitas, kad užsikrėsti hepatitu C rizikuoja tik tam tikrų socialinių grupių atstovai – intraveninių narkotikų vartotojai, homoseksualūs, daug lytinių partnerių turintys ar įkalinimo įstaigose buvę asmenys. Negalima paneigti, kad jie šiuo metu rizikuoja labiausiai, bet Lietuvoje hepatitu C dažniausiai serga asmenys, kuriems iki 1993 metų buvo atliktos įvairios invazinės procedūros.
Taigi, kas turėtų būti tikrinami dėl HCV infekcijos:
- Anamnezėje invazinės procedūros, ypač atliktos iki 1993 m.:
- Medicinos darbuotojai, įsipjovę ar įsidūrę medicininiais įrankiais manipuliacijų metu;
- Procedūros gydymosi įstaigose (stomatologinės, endoskopinės procedūros);
- Manikiūro, pedikiūro atlikimas, tatuiruotės, akupunktūra, auskarų vėrimas higienos reikalavimų neatitinkančiuose salonuose;
- Vartojantys ar anksčiau vartoję narkotikų;
- Perinatalinis perdavimo kelias, jei motina užsikrėtusi HCV;
- Seksualinis kontaktas su hepatitu C užsikrėtusiu partneriu;
- Buitinis kontaktas (naudojantis tomis pačiomis skutimosi priemonėmis, nagų žnyplelėmis, dantų šepetėliais ir kt.).
- buvo perpiltas kraujas ar jo pakaitalai;
- buvę kraujo donorais;
- buvo atliktos didelės apimties chirurginės operacijos;
- hemodializės.
Hepatito C klinika
Iki 85 proc. žmonių, užsikrėtusių hepatito C virusu, suserga lėtiniu hepatitu C. Hepatito C infekcija 60–80 proc. pasireiškia besimptome forma arba nežymiais simptomais, į kuriuos žmonės nekreipia dėmesio ir todėl nesitiria: silpnumas, nuovargis, sumažėjęs darbingumas. Galimi ir ekstrahepatiniai simptomai: krioglobulinemija, autoimuninė trombocitopeninė purpura, membranoproliferacinis glomerulonefritas, tiroiditas. Ligai progresuojant, 20–30 proc. ligonių gali išsivystyti trečia (precirozinė) kepenų fibrozės stadija ar kepenų cirozė, kuri kasmet 3–4 proc. ligonių sukelia kepenų cirozės komplikacijų: kraujavimą iš stemplės ar skrandžio varikozinių venų, ascitą, hepatinę encefalopatiją, kepenų nepakankamumą ar pirminį kepenų vėžį.
Diagnostika
Įprastinių profilaktinių sveikatos patikrų metu kepenų būklė ir jų veikla dažniausiai nėra tiriamos. Tyrimai, leidžiantys patvirtinti hepatito C diagnozę, nėra sudėtingi. Kraujo serume aptinkami antikūnai prieš hepatito C virusą (antiHCV) bei hepatito C viruso ribonukleino rūgštis (HCV RNR).
Virusologinių tyrimų reikšmė:
- antiHCV (atsiranda maždaug po 1,5–2 mėnesių po užsikrėtimo):
– pagrindinis tyrimas pirmą kartą įtariantC hepatitą;
– nurodo buvusį kontaktą su HCV;
– susidaro visam gyvenimui, t. y. išlieka ir pabaigus sėkmingą gydymą;
– netikslingas tyrimas pacientui po gydymo nuo viruso;
– antiHCV (+) nerodo ligos (lėtinio virusinio C hepatito).
- HCV RNR (kraujo serume galima aptikti jau po 10–14 dienų po užsikrėtimo):
– tik HCV RNR parodo, ar pacientas serga lėtiniu virusiniu C hepatitu;
– HCV genotipai (yra žinomi 7);
– HCV viremija (kiekybinis viruso C dauginimosi žymuo).
Kepenų fermentai
Dėl uždegimo pažeidžiamos kepenų ląstelės ir iš jų į kraujo serumą išsiskiria kepenų fermentai – alanino aminotransferazė (ALT) ir asparagino aminotransferazė (AST). Jų padidėjimas reiškia, kad kepenyse vyksta uždegimas, bet neatspindi to uždegimo prigimties: virusinis, medikamentinis, alkoholinis, riebalinis, autoimuninis. Esant hepatitui C, minėtų fermentų kiekis gali svyruoti nuo normos iki ryškaus padidėjimo. Jei randami antiHCV, HCV RNR, yra padidėję kepenų fermentai, vadinasi, yra aktyvus virusinis hepatitas C, kurį būtina gydyti vaistais nuo viruso. Papildomi tyrimai: viremija ir viruso genotipas padeda numatyti individualią kiekvienam žmogui gydymo taktiką.
Kepenų fibrozės įvertinimas
Fibrozei vertinti yra invaziniai (perodinė ar, esant krešėjimo sistemos sutrikimams, transjugulinė kepenų biopsija) ir neinvaziniai (elastografija ar serologiniai) tyrimai. Kepenų biopsijos, buvusios aukso standartu, reikšmė mažėja, nes atsirado neinvaziniai tyrimai, leidžiantys nustatyti fibrozės stadiją. Tikimasi, kad ateityje gydymas bus prieinamas visiems hepatitu C sergantiems asmenims, nepriklausomai nuo kepenų pažeidimo dydžio, ir nebereikės kepenų biopsijos.
Gydymo naujovės
Iki 2014 m. hepatitas C buvo gydomas pegiliuoto interferono ir ribavirino deriniu iki 48 savaičių. Tai buvo tikrai sudėtingas gydymas – nepakankamai veiksmingas, lydimas sunkių nepageidaujamų gydymo reiškinių. Buvo vykdomi intensyvūs tyrimai naujų vaistų sukūrimui: išnaikinančių HCV, saugių, tinkamų visiems genotipams. 2014 m. šis siekis įgyvendintas, pasaulyje pradėta gydyti naujaisiais tiesioginio poveikio antivirusiniais vaistais, kurie net iki 98–100 proc. išnaikina HCV. Lietuvoje nuo 2015 m. 1 genotipo hepatito C viruso sukeltos lėtinės ligos gydymą naujos kartos geriamaisiais tiesiogiai virusą veikiančiais vaistais valstybė kompensuoja 100 procentų. 2018 m. į kompensuojamųjų vaistų sąrašą buvo įrašytas naujas geriamųjų antivirusinių vaistų derinys – Maviret. Šiais vaistais galima išgydyti bet kurio genotipo HCV infekciją. Jei ligonis anksčiau nebuvo gydytas, jam dar nėra kepenų cirozės, gydymas trunka tik 8 savaites, o jei serga kepenų ciroze – 12 savaičių. Tik 3 genotipo virusu užsikrėtusiems pacientams, kurie buvo anksčiau gydyti senuoju vaistu interferonu arba antivirusiniais vaistais, gydymas bus pailginamas iki 16 savaičių. Gydymas skiriamas tik atlikus kepenų biopsiją ir histologiškai patvirtinus ligos aktyvumą (HAI) ne mažiau nei 3 balais pagal Ishako klasifikaciją arba kepenų fibrozės stadiją ne mažiau kaip 2 balais pagal METAVIR klasifikaciją.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“. 2019 m. Nr. 4