Prakaito liaukos – tai odos egzokrininės liaukos, išskiriančios sekretą – prakaitą. Prakaitui garuojant kūnas vėsta, todėl šios liaukos yra svarbi žmogaus ir visų žinduolių termoreguliacijos priemonė. Taip pat prakaitas palaiko normalų odos pH, nes yra silpnai rūgštinis.
Žmogaus organizme yra du prakaito liaukų tipai – ekrininės ir apokrininės liaukos. Šios struktūros skiriasi savo embriologiniu išsivystymu, pasiskirstymu kūne ir atliekama funkcija:
- Ekrininės – tai paprastosios prakaito liaukos, kurių yra beveik visame odos paviršiuje, išskyrus lūpų, išorinio ausies kanalo, nagų ir išorinių lytinių organų sritis. Jų ištekamieji latakai yra ilgi, vamzdiniai, einantys nuo epidermio paviršiaus iki tikrosios odos sluoksnio, kuriame susisuka į kamuolėlius, sudaro sekrecinę dalį ir atsiveria per odos paviršiuje esančias poras. Ekrininės liaukos yra itin svarbios termoreguliacijai.
- Apokrininės – tai stambesnės prakaito liaukos, išsidėsčiusios pažastyse, kirkšnyse, aplink išangę ir pan. Jų ištekamieji latakai yra šakoti, vamzdiniai, sekrecinė dalis išsiplėtusi, kanalas baigiasi ties plauko folikulu. Šių liaukų išskiriamame prakaite yra baltyminių medžiagų, kurioms irstant išsiskiria specifinis kiekvienam asmeniui skirtingas kvapas. Apokrininių liaukų veikla priklauso nuo lytinės sistemos veikimo: iki lytinės brandos jos silpnai funkcionuoja, labiausiai suaktyvėja lytinio aktyvumo laikotarpiu, o senatvėje jų sumažėja, jos susiaurėja ir funkcionuoja silpnai.
Embriologija
Tiek ekrininės, tiek apokrininės prakaito liaukos yra kilusios iš epidermio sluoksnio. Ekrininės liaukos užsimezga kaip epitelinių ląstelių sankaupėlės, įaugančios į po jomis esančią mezenchimą. Tada, liaukai ilgėjant ir apatinei jos daliai susisukant, suformuojami liaukos sekreciniai komponentai. Įsiterpiančios mioepitelinės lygiųjų raumenų ląstelės užtikrina prakaito išskyrimą iš liaukos. Ekrininės prakaito liaukos susiformuoja ketvirtą nėštumo mėnesį ant vaisiaus padų ir delnų, o funkcionuoti pradeda iš karto po gimimo.
Apokrininės prakaito liaukos neatlieka jokios funkcijos iki hormoninės stimuliacijos brendimo metu – jų latakai odos paviršiuje lieka uždari. Tai paaiškinama tuo, kad šios liaukos yra kilusios iš germinacinio epidermio sluoksnio, todėl įaugant į po jomis esančius odos sluoksnius, jų latakai odos paviršiuje išlieka uždari. Šie latakai atsiveria į greta esančius plaukų folikulus, o prakaitas išskiriamas per plauko angelę odos paviršiuje. Apokrininių prakaito liaukų kanalai atsiveria į plaukų folikulus greta riebalinių liaukų, todėl išskiriamo prakaito sudėtyje yra daug baltymų (1 pav.).
Prakaito liaukų kraujotaka, limfotaka ir inervacija
Prakaito liaukos, kaip ir visi kiti odos priediniai elementai, krauju aprūpinamos per žemesniuose sluoksniuose išsidėsčiusių kraujagyslių perforuojančias šakeles. Perforuojančios kraujagyslės gali atsišakoti tiesiogiai nuo odos giliuosius sluoksnius maitinančios kraujagyslės arba kaip fasciokutaninės perforantės, atsišakojančios nuo muskulokutaninių kraujagyslių šakų. Odos paviršiuje šios kraujagyslių šakelės sudaro plačius tinklus, vadinamus odos ir poodiniais kraujagysliniais rezginiais. Rezginiai yra sujungti vieni su kitais jungiamaisiais indais, išsidėsčiusiais statmenai odos paviršiui, kur formuoja ištisinį, nepertraukiamą kraujagyslinį rezginį.
Limfagyslės dėstosi lygiagrečiai su kraujagyslėmis, jų pradžia – odos speneliniame sluoksnyje aklai prasidedantys limfiniai kapiliarai. Šie kapiliarai leidžiasi žemyn į giliuosius odos sluoksnius, formuoja rezginius ir ilgainiui susilieja į stambius limfinius takus.
Simpatinė prakaito liaukų inervacija yra reguliuojama centrinėje nervų sistemoje esančio pagumburio termoreguliacijos centro. Ekrininės prakaito liaukos simpatinę inervaciją gauna per cholinerginius nervinius pluoštus, kurie, reaguodami į kūno temperatūros pasikeitimus, siunčia atitinkamus impulsus. Cholinerginė muskarininių receptorių stimuliacija skatina prakaito išsiskyrimą iš ekrininių liaukų. Apokrininės prakaito liaukos inervuojamos adrenerginių simpatinių nervų ir reaguoja į norepinefrino stimuliaciją, todėl šios liaukos yra susijusios su emociniu prakaitavimu dėl streso, baimės, skausmo ir kitų emocijų.
Prakaito liaukų struktūra ir funkcijos
Ekrininės prakaito liaukos itin svarbios termoreguliacinei funkcijai, kuri užtikrinama išgarinant šilumos perteklių. Vidinei kūno temperatūrai pakilus, prakaito liaukos išskiria vandeningą sekretą į odos paviršių ir jis garuodamas vėsina odą bei po ja tekantį kraują. Ekrininės prakaito liaukos taip pat padeda pašalinti įvairius jonus ir azotinius metabolitus. Reaguodamos į įvairius šiluminius ar emocinius dirgiklius šios liaukos per dieną pagamina apie 500–750 ml prakaito.
Apokrininės prakaito liaukos pradeda funkcionuoti po lytinių hormonų stimuliacijos brendimo metu. Klampus, daug baltymų sudėtyje turintis sekretas iš pradžių yra bekvapis, tačiau veikiamas ant odos paviršiaus esančių bakterijų įgauna specifinį kvapą. Šios liaukos išsidėsčiusios greta plaukų folikulų kirkšnių ir pažastų srityse. Šiek tiek pakitusios struktūros apokrininių prakaito liaukų taip pat yra išorinėse klausomosiose landose, laisvuosiuose akių vokų kampuose ir krūtų spenelių srityse.
Prakaito liaukos atlieka ne tik sekrecinę, bet ir regeneracinę funkciją – padeda gyti odos pažeidimams. Esant antrojo laipsnio odos nudegimams, kurie pažeidžia tinklinį tikrosios odos sluoksnį, epiteliui atsinaujinti padeda odos priedai, tarp jų ir plaukų folikulai, riebalinės ir prakaito liaukos. Epitelio ląstelės, supančios šiuos odos priedus, pradeda gaminti daugiau epitelio ląstelių pirmtakų, kurie suformuoja naują epitelinį sluoksnį. Šis procesas paprastai trunka nuo 1 iki 3 savaičių.
Klinikinė prakaitavimo reikšmė
Prakaitavimas yra normali organizmo reakcija, skirta vidaus temperatūrai reguliuoti. Daugiau kaip pusę išskiriamo prakaito kiekio sudaro vanduo, jame taip pat yra natrio chlorido, kalio, kalcio, pieno rūgšties bei fosforo. Šie elektrolitai padeda palaikyti skysčių pusiausvyrą organizme. Taip pat prakaite galima rasti ir nedidelį kiekį amoniako ir karbamido.
Kaip gausiai prakaituojame, priklauso nuo prakaito liaukų kiekio. Tam tikri veiksniai, tokie kaip paveldimumas, įvairūs maisto produktai, vaistai, taip pat gali veikti prakaitavimą. Pernelyg gausų prakaitavimą gali sukelti karšti gėrimai, alkoholis bei aštrus maistas. Padidėjęs prakaitavimas perspėja, kad padidėjo kūno temperatūra. Jei staiga pradedame prakaituoti daugiau, nei įprastai, arba jei padidėjusį prakaitavimą lydi karščiavimas, svorio mažėjimas, krūtinės skausmas, dusulys ar greitas širdies plakimas, turėtume nedelsdami kreiptis į gydytoją.
Tiek ekrininių, tiek apokrininių prakaito liaukų veikimas yra susijęs su įvairiomis ligomis, pradedant lengvais, sukeliančiais nedidelį diskomfortą ir baigiant gyvybei pavojingais sutrikimais.
Vienas iš dažniausiai pasitaikančių patologinių su prakaitavimu susijusių sutrikimų – hiperhidrozė. Tai per didelis prakaito išskyrimas, neadekvatus termoreguliacijai reikalingam kiekiui. Hiperhidrozė gali būti idiopatinė arba išsivystyti sergant kitomis endokrininėmis, neurologinėmis ar infekcinėmis ligomis. Bromhidrozė – dar vienas panašus sutrikimas, pasireiškiantis dideliu nemalonaus kvapo prakaitavimu. Bromhidrozė gali paveikti tiek apokrinines, tiek ekrinines prakaito liaukas. Apokrininė bromhidrozė dažniausiai vystosi po lytinio brendimo laikotarpio, o ekrininė gali išsivystyti bet kurio amžiaus žmonėms.
Pacientų, sergančių cistine fibroze, prakaito liaukos yra nepajėgios absorbuoti prakaito sudėtyje esančių druskų. Cistinė fibrozė yra įgimta autosominė recesyvinė liga, ja sergant pažeidžiamas cistinės fibrozės transmembraninis reguliatorius (angl. cystic fibrosis transmembrane regulator – CFTR), esantis epitelio ląstelių apikalinėje membranoje. Normaliose prakaito liaukose CFTR veikia kaip cAMP reguliuojamo chloro jonų kanalo transmembraninis baltymas, kuris, reaguodamas į aldosterono išskyrimą, absorbuoja natrio bei chloro jonus ir paverčia prakaitą hipotoniniu sekretu. Cistine fibroze sergančių pacientų prakaito liaukos yra nepajėgios absorbuoti chloro ir natrio jonų, dėl to prakaitas tampa sūrus, hipertoninis. To paties transmembraninio baltymo sutrikimai veikia ir kvėpavimo bei virškinimo trakto epitelio ląsteles, dėl to šiose srityse kaupiasi storos, klampios gleivės, sutrikdančios virškinimą ir kvėpavimą.
Kita įgimta autosominė recesyvinė liga, pažeidžianti prakaito liaukas, yra lamelinė ichtiozė. Kūdikiams, kurių oda nuolat pleiskanoja, gali būti sutrikdytas ir plaukų augimas. Taip pat dėl nepakankamo prakaito liaukų išsivystymo tokių kūdikių termoreguliacija sutrikusi, todėl jiems ypač pavojinga būti karštoje aplinkoje.
Pūlinis hidradenitas – tai lėtinė uždegiminė liga, pažeidžianti plaukų folikulus. Anksčiau ji buvo siejama su apokrininėmis prakaito liaukomis, nes dažniausiai ši liga pasireiškia pažastų ir kirkšnių srityse. Tačiau dabar žinoma, kad šią patologiją sukelia plaukų folikulų okliuzija, o ne apokrininių liaukų pažeidimas. Pūlinis hidradenitas pasireiškia karštais, paraudusiais, pūlingais poodiniais mazgeliais, kurie neretai gali suformuoti kišenes ir gydami palikti gilius randus.
Hipohidrotinė ektoderminė displazija – tai liga, kuriai būdinga hipotrichozė (sumažėjęs galvos ir kūno plaukuotumas), hipodontija (įgimtas dantų nebuvimas) ir hipohidrozė (sumažėjęs ar išnykęs prakaitavimas). Pacientams, gimusiems su šiuo sutrikimu, sunku reguliuoti savo kūno temperatūrą, todėl jie nuolat turi stebėti aplinkos pokyčius ir atitinkamai reaguoti.
Prakaitavimo gydymas
Esant aukštai aplinkos temperatūrai suaktyvėja prakaito liaukų veikla. Pirmiausia, norint išvengti ar sumažinti gausų prakaitavimą, rekomenduojama laikytis šių pagrindinių asmens higienos ir mitybos rekomendacijų:
– Kelis kartus per dieną praustis po vėsiu, bet ne šaltu dušu, nes šaltas vanduo skatina dar gausesnį prakaitavimą.
– Dėvėti natūralių pluoštų drabužius, kojines ir batus.
– Drabužius rinktis pagal aplinkos temperatūrą, o suprakaitavus nedelsiant persirengti.
– Gerti kuo daugiau mineralinio vandens ar žaliosios arbatos.
– Atsisakyti kavos ar kitų gėrimų su kofeinu, kurie skatina skysčių išskyrimą iš organizmo.
– Vengti riebaus, aštraus maisto, stipraus alkoholio
– Valgyti daugiau vaisų, daržovių ir žuvies
– Vengti įtampos ir nuovargio, rūpintis savo emocine sveikata
Jei nustatomas kitas sutrikimas, galintis būti padidėjusio prakaitavimo priežastimi, jis turėtų būti gydoma pirmiausia. Jei aiškios priežasties nerandama, pagrindinis dėmesys skiriamas padidėjusio prakaitavimo kontrolei. Neretai gali tekti išbandyti kelių gydymo metodų derinį, tačiau kartais, net ir pritaikius efektyvų gydymą, gausus prakaitavimas gali pasikartoti.
Vaistai hiperhidrozei gydyti
– Antiperspirantai, kurių sudėtyje yra aliuminio chlorido. Dažniausiai naudojami prieš miegą, ryte kruopščiai nuplaunami. Gali sukelti alergines odos reakcijas.
– Receptiniai kremai, kurių sudėtyje yra glikopirolato. Efektyviausiai mažina veido ir galvos sričių prakaitavimą.
– Geriamieji vaistai, blokuojantys nervinius signalus. Veikia tam tikras nervines sinapses ir taip stabdo prakaito išskyrimą. Dažniausiai pasireiškiantys šalutiniai poveikiai – burnos sausumas, neryškus matymas ir šlapinimosi sutrikimai.
– Antidepresantai. Kai kurie vaistai nuo depresijos pasižymi ir prakaitavimą mažinančiu poveikiu. Be to, jie slopina nerimą, kuris taip pat prisideda prie gausesnio prakaito išskyrimo.
– Botulino toksino injekcijos. Jos laikinai užblokuoja nervines galūnėles, veikiančias prakaito išskyrimą. Kiekvienai kūno vietai reikia atlikti kelias atskiras injekcijas, taip prakaitavimas sumažinamas 6–12 mėnesių. Šis gydymo metodas gali būti skausmingas, kai kurie pacientai skundžiasi laikinai sumažėjusia paveiktos vietos raumenų jėga.
Hiperhidrozės chirurginis gydymas ir kitos instrumentinės priemonės
– Mikrobangų terapija – prakaito liaukos sunaikinamos specialiu mikrobangas skleidžiančiu įrenginiu. Gydymą sudaro dvi 20–30 minučių trukmės sesijos, atliekamos per tris mėnesius. Galimi šalutiniai poveikiai – odos jautrumo pokyčiai ir kiti vietiniai nemalonūs pojūčiai.
– Prakaito liaukų pašalinimas – šis gydymas gali būti taikomas tada, jei prakaitavimo problema pasireiškia vienoje vietoje, pavyzdžiui, pažastų srityje. Jei kiti gydymo būdai neveiksmingi, minimaliai invazinė prakaito liaukų pašalinimo procedūra gali būti viena iš gydymo alternatyvų.
– Nervų chirurginės operacijos (simpatektomija) – chirurginiu būdu suardomi nugariniai nervai, reguliuojantys plaštakų prakaito liaukų veiklą. Kartais ši procedūra gali sukelti kompensacinį atsaką – suaktyvinti kitų kūno vietų prakaito liaukų veikimą.
Perspirex antiperspirantų naudojimas, efektyvumas ir veikimas
Perspirex – tai ypač stipraus poveikio antiperspirantai, užtikrinantys ilgalaikę apsaugą nuo prakaitavimo ir blogo kvapo. Perspirex antiperspirantai, kaip ir visi kiti antiperspitrantai, naudojami vakare, prieš einant miegoti, nes prakaito liaukos naktį yra mažiausiai aktyvios. Labai svarbu naudoti ant švariai nuplautos, nusausintos ir nepažeistos odos. Rekomenduojama preparatą tolygiai perbraukti 2 kartus aukštyn ir 2 kartus žemyn pažastų zonos centrinėje dalyje, kad susidarytų plona plėvelė. Reikia leisti preparatui visiškai išdžiūti. Ryte patepta vieta turi būti nuplaunama muilu ir vandeniu. Antiperspirantas veikia net ir nusiprausus duše, todėl pakartotinai jo tepti nereikia. Perspirex rekomenduojama naudoti reguliariai kasdien, iki 5 dienų iš eilės, kol sulauksite norimo poveikio.
Taip pat Perspirex linijoje yra losjonas, mažinantis rankų ir pėdų prakaitavimą bei blogą kvapą. Šio losjono tekstūra patogi, jis greitai susigeria, o panaudojus apsauga nuo prakaitavimo palaikoma net 3–5 dienas.
Remiantis FDA (angl. Federal Drug Association) gairėmis, efektyviu antiperspirantu yra laikomas preparatas, kuris sumažina prakaitavimą 24 valandoms bent 20 proc., o ypač efektyviu laikomas toks, kuris prakaitavimą sumažina 30 proc. Tyrimų duomenimis, Perspirex Original net 72 valandoms prakaitavimą sumažino daugiau nei 40 proc. (2 pav.).
Veiklioji Perspirex medžiaga yra aliuminio chloridas (heksahidratas). Ši medžiaga laikoma efektyviausia antiperspirantų, skirtų nuo gausaus prakaitavimo kenčiantiems žmonėms, sudėtine dalimi. Patekęs ant odos, aliuminio chloridas kontaktuodamas su vandeniu ir baltymais prakaito liaukos kanale suformuoja laikiną gelio kamštelį, kuris per 3–5 dienas yra išardomas ir pašalinamas kartu su negyvomis odos ląstelėmis.
Parengė: gyd. Jūratė Kemėšienė