Živilė Undzėnaitė, dr. Alina Kuzminienė
LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika
Santrauka. Pacientai dažnai skundžiasi simptomais, kurie susiję su vidurinės ausies raumenimis, o prof. M. Bance padeda mums apžvelgti šios srities anatomiją, funkcijas, pateikia diagnostikos ir gydymo gaires.
Middle ear muscle disorders: presentation, diagnosis and management
Keywords: middle ear muscles, musculus stapedius, musculus tensor tympani, dysfunction, tinnitus.
Summary. Often patients complain of middle ear muscle dysfunction caused symptoms. Professor M. Bance gives us an overview of the anatomy and functions of this area. Also provides diagnostic and treatment guidelines
Vidurinės ausies raumenys
Vidurinės ausies raumenys – m. tensor tympani (būgnelio tempiamasis raumuo) ir m. stapedius (kilpinis raumuo) – pasižymi ne tik unikalia fiziologija, bet ir patofiziologiniu poveikiu. Pasikeitus fiziologiniams šių raumenų parametrams, pasireiškia įvairios klinikinės ausies būklės. Normos atveju, susitraukus kilpiniam raumeniui, susiformuoja atitinkamas atsakas į garsą. Šis atsakas yra gan lėtas, kai reaguojama į intensyvų garsą, triukšmą. Tačiau moksliniais bandymais įrodyta, jog kilpinis raumuo reaguoja ir į savą balsą, bet šiuo atveju jam susitraukus nepasireiškia klinikinių simptomų. Žinoma, kad tempiamasis būgnelio raumuo reaguoja į aplinkos pokyčius, kaip antai: vėją, kintantį atmosferos slėgį, veido raumenų įsitempimą.
Šios reakcijos susijusios su minėtų raumenų inervacija – kilpinis raumuo, m. stapedius, inervuojamas veidinio nervo, n. facialis. Būgnelio tempiamasis raumuo, m. tensor tympani, inervuojamas trišakio, n. trigeminus, nervo šakos, kuri inervuoja ir tempiamąjį minkštojo gomurio raumenį, m. tensor veli palatini, ir gomurio raumenis. Pastarieji yra atsakingi už klausomojo vamzdžio atvėrimą. Išties m. tensor tympani yra susijungęs su m. tensor veli palatini, todėl dažnai sudėtinga atskirti, kurio raumens patologija pasireiškia pacientui. Pagal anatominius ir fiziologinius parametrus m. tensor tympani neturėtų sukelti atsako į garsą, tačiau pastebėta, kad, reaguojant į intensyvų garsą, gali imti susitraukinėti veido mimikos raumenys, atsirasti rūko akyse pojūtis, gali būti registruojamas liežuvio ir ryklės raumenų elektrinis potencialas. Aprašomos ir priešingos reakcijos: mimikos raumenų stiprus susitraukimas, akių stiprus užmerkimas, rijimas gali sukelti m. tensor tympani susitraukimus. Žinoma, kad kai kurie žmonės gali savarankiškai sutraukinėti abu vidurinės ausies raumenis.
Vidurinės ausies raumenų disfunkcija
Yra du tipai kompleksinių simptomų, kurie gali pasireikšti esant vidurinės ausies raumenų disfunkcijai. Vieni vadinami dinaminiais vidurinės ausies raumenų funkcijos sutrikimais (pasikartojantys susitraukinėjimai, kurie atsiranda kaip atsakas į spragsėjimą ar kitus garsus) ir toniniai susitraukinėjimai, kurie pasireiškia keičiantis raumens ilgiui – raumenys tvariai traukia struktūras, prie kurių yra prisitvirtinę.
Tikrieji vidurinės ausies raumenų susitraukimai gali būti sąlygoti sinkinetinių kilpinių raumenų susitraukinėjimų esant n. facialis paralyžiui. Šis sindromas pasižymi tuo, jog degeneravusios n. facialis skaidulos atsinaujina, tačiau jos būna nenormalios. Kai kurios skaidulos perauga nuo n. facialis ant m. stapedius ir taip sukelia nenormalius raumens susitraukinėjimus. Juos pacientas girdi kaip spragsėjimą ausyse, dažniausiai kartu ir mirksima arba ištinka nekontroliuojami mimikos raumenų judesiai. Tai gali sukelti ir vienpusį veido spazmą. Priverstinis akių užmerkimas gali lemti m. tensor tympani susitraukimą ir atitinkamai garsus ausyje. M. tensor tympani veikla priklauso ir nuo m. pharyngeus, m. tensor veli palatini susitraukimo, nors pats pacientas to gali ir nesuvokti.
Literatūros duomenimis, pacientai dažniausiai patiria idiopatinės kilmės vidurinės ausies raumenų susitraukinėjimų sukeliamus simptomus. Jie gali būti kelių tipų. Dažniausias yra protarpinis virpamasis garsas ausyje, apibūdinamas kaip drugelio sparnų plevenimas. Nėra tikslių įrodymų, tačiau manoma, jog šį garsą dažniausiai sukelia m. stapedius. Kiti tipai daug retesni. Atliekant fibroendoskopiją, tuo metu, kai pacientas jaučia simptomus, galima pastebėti visų ryklės raumenų simetrišką susitraukinėjimą, manoma, jog tai m. tensor tympani susitraukinėjimų sąlygotas ūžesys. Autorius atlikdamas endoskopijas pastebėjo, kad abiejų vidurinės ausies raumenų nekoordinuoti susitraukinėjimai tuo pačiu metu pasireiškia retai.
Objektyvus ūžesys
Bet kurio tipo spragsėjimą ar traškėjimą galima išgirsti įdėjus ausinę į paciento išorinę klausomąją landą, kai jis nurodo, jog spragsėjimus jaučia esamu momentu. Galima nustatyti, ar simptomai sutampa su objektyviais garsais. Dar vienas tyrimo metodas – gomurio apčiuopa, jį čiuopiant galima justi raumenų susitraukinėjimus. Bandyti išsiaiškinti, ar susitraukinėja vidurinės ausies raumenys, galima liečiant paciento veidą, jam forsuotai užmerkus akis ar pučiant orą į užmerktus akių vokus.
Šie požymiai turi būti diferencijuojami nuo pulsuojančio tipo ūžesio, kuris nesunkiai atskiriamas paprašius paciento atkartoti girdimo ūžesio taktą / ritmą su pirštu ir tuo pat metu čiuopiant paciento pulsą. Retesnės panašaus ūžesio priežastys gali būti pastebimos otoskopijos metu, pvz., svetimkūniai, kaip antai: plaukas ant būgnelio ar net vabzdžiai, kurie juda išorinėje klausomojoje landoje.
Spragsėjimai, traškėjimai ar kiti garsai gali kilti iš įvairių anatominių sričių. Viena iš jų yra klausomasis vamzdis. Neretai tokiu atveju pacientui traškėjimas pasireiškia ryjant seiles. Tai gali būti normali fiziologinė reakcija arba sukelta padidėjusios ryklinės tonzilės, nes ji užstoja klausomojo vamzdžio angą (torus tubarius). Tokią pat simptomatiką gali sukelti ir klausomojo vamzdžio gleivinė, kuri juda rijimo metu. Šie garsai pacientus gali labai varginti. Kartais traškėjimą gali justi ir pacientai, kuriems atlikta timpanostomija, arba susitraukinėjant gomurio raumenims. Šiuo atveju nekordinuotai atsidaro ir užsidaro klausomasis vamzdis dėl gomurio raumenų mioklonuso ar tremoro. Tai susiję su pusiau ritmiškais gomurio judesiais, tad priežasties nustatymui reikalingas magnetinio rezonanso tyrimas, atkreipiant dėmesį į dantytojo branduolio, raudonojo branduolio ir alyvos kelią. Dauguma šių sutrikimų yra idiopatinės kilmės. Galima spragsėjimų priežastis ir temporo-mandibulinio sąnario patologija, pvz., sąnarinio disko degeneracija ar artritas.
Tyrimo metodai
Pagrindiniai tyrimo metodai yra auskultacija ir ilgalaikė timpanometrija, jos metu matuojamas akustinis impedansas. Atliekant pastarąjį tyrimą vidurinės ausies struktūrų pasipriešinimo pokyčiai gali būti matomi realiuoju laiku. Svarbu tai, kad tyrimo metu pacientui griežtai draudžiama kalbėti. Tyrėjas turi paaiškinti, jog išgirdęs garsą pacientas turi pakelti pirštą, tuo metu reikia atkreipti dėmesį į tyrimo parametrus. Esant virpamojo tipo mioklonusui, ausų kištukai dažniausiai sumažina ar panaikina simptomus.
Pateikti tyrimai rodo, kad iš esmės skiriasi m. tensor tympani ir m. stapedius sukelti impedanso pokyčiai. Esant m. tensor tympani susitraukimui, matyti didesnis impedanso skirtumas nei susitraukiant m. stapedius. Jei poveikis būgneliui teigiamu atmosferos slėgiu kartojamas, abu atsakai būna silpnesni, bet išlieka tokia pati įlinkio kryptis (abu rodo sumažėjusį garsą). Jei išorinė klausomoji landa yra veikiama neigiamo aplinkos slėgio, susitraukiant m. stapedius, pacientui išliks sumažėjęs garsumas ausyje, o m. tensor tympani susitraukimą pastarasis pajus kaip intensyvėjantį garsą tiriamojoje ausyje. Mat esant neigiamam slėgiui, būgnelis įsitempia, o m. tensor tympani būgnelį grąžina į fiziologinę padėtį (1 pav.).
Toniniai vidurinės ausies raumenų susitraukinėjimai
Ar toniniai susitraukinėjimai išvis vyksta, nėra tiksliai aišku. Dinaminiai susitraukimai gali būti vertinami pokyčiu nuo pradinio lygmens, o toniniai susitraukimai nesukelia jokio apčiuopiamo fiziologinio pokyčio, kurį būtų galima objektyviai išmatuoti. Vidurinės ausies išmatuotų timpanometrinių kompliansų diapazonas normos atveju yra didelis ir vyrauja apibūdinant būgnelio, o ne vidurinės ausies raumenų pasipriešinimą. Tai reiškia, jog sunku nustatyti, jog komplianso padidėjimas yra susijęs su per intensyviai susitraukinėjančiais vidurinės ausies raumenimis. Dar sunkiau nustatyti, ar tai normalus raumens susitraukimo diapazonas. Klockhoff 1970 m. aprašė m. tensor timpani sindromą. Jį apibūdino kaip impedanso svyravimus vidurinėje ausyje, kurie pasireiškia ausų pilnumo pojūčiu, klausos sutrikimu, įvairaus pobūdžio ūžesiais ausyje, galvos skausmais ir svaigimu. Visi šie simptomai yra nespecifiniai ir gali būti susiję su įvairiais kitais sutrikimais, pvz.: Menjerio liga, temporo-mandibulinio sąnario ligomis, migrenos sukeltais svaigimo epizodais. Manoma, jog m. tensor tympani sukelia visus spaudimo pokyčius vidurinėje ausyje, taip pat ir ūžesį, ir Menjerio ligos paūmėjimus. Nustatyta, jog savarankiškas m.tensor tympani susitraukimas gali sukelti nedidelį žemų dažnių kondukcinį klausos sutrikimą, kai šiek tiek krenta kaulinio laidumo kreivė audiogramoje, galimai dėl girdimo ūžesio susitraukimo metu. Kadangi nėra jokių objektyvių tyrimų toniniam m. tensor tympani susitraukimui nustatyti, iš dalies diagnozė yra „pagrįsta tikėjimu“. Manoma, kad vienos ausies tyrimais gali būti nustatyti per stiprūs raumens susitraukinėjimai, kai ji lyginama su kita ausimi. Tačiau su sąlyga, kad pacientas turi visiškai normalios struktūros būgnelį (itin svarbu, kad nebūtų timpanosklerozei būdingų pokyčių). Nėra jokių sindromų, priskiriamų toniniam m. stapedius susitraukimui, pastebėta, jog m. stapedius nebūna ilgai susitraukęs net ir reaguojant į intensyvius garsus.
Plačiau skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijų“ žurnale Nr. 1, 2019