Nagų grybelis – tai nago plokštelės pažeidimas, sukeltas grybelio infekcijos. Daugybė nagų pakitimų gali imituoti grybelines nagų infekcijas, lotyniškai dar žinomas kaip onychomycosis ar tinea unguium. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad ši būklė yra susijusi su nepakankama higiena ir yra užkrečiama. Nagų grybeliu dažniau serga vyresniojo amžiaus žmonės, be to, kojų nagų grybelis pasireiškia gerokai dažniau nei rankų nagų.
Ligos išsivystymo priežastys
Grybeline nagų infekcija žmonės dažniausiai užsikrečia šiltose, drėgnose visuomeninio naudojimo patalpose: sporto salėse, plaukimo baseinuose, bendruose dušuose. Ši infekcija taip pat gali plisti grožio salonuose, kuriuose nesilaikoma higienos reikalavimų. Žinoma, kad grybelinėmis infekcijomis dažniau serga sportininkai (dėl prakaitavimo ir pasikartojančių kojų pirštų traumų). Rizikos grupei taip pat priskiriami vyresniojo amžiaus, sunkiomis gretutinėmis ligomis (AIDS, cukriniu diabetu, psoriaze, onkologinėmis ligomis) sergantys asmenys, kurių imuninė sistema yra silpnesnė.
Simptomai
Nors grybelinė nagų infekcija dažniausiai yra tik kosmetinis defektas, tačiau kai kurie pacientai gali skųstis skausmu ir kitais nepatogumais. Simptomai paūmėja avint siaurą avalynę, sportuojant ar netaisyklingai kerpant nagus. Nagų grybelį gali sukelti daug skirtingų grybelio rūšių, tačiau dažniausiai nustatoma Trichophyton rubrum infekcija.
Distalinė onichomikozė – infekcija prasideda ties nago viršutine dalimi, nagas pakyla ir atsiskiria. Tai dažniausias grybelinės infekcijos tipas tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų. Dažniausiai pažeidžiama vieta – didžiųjų kojų pirštų nagai. Infekcija prasideda ties nago kampu ir lėtai plinta palei nago guolį. Galiausiai visa nago plokštelė tampa stora ir sluoksniuota. Kartu gali pradėti luptis ir tarpupirščių bei padų oda, atsirasti onicholizės požymių.
Proksimalinė onichomikozė – infekcija prasideda ties nago bazine dalimi, nagas pakyla ir atsiskiria. Tai gerokai rečiau pasireiškiantis infekcijos tipas, būdingas imuninės sistemos sutrikimų turintiems žmonėms. Simptomai panašūs į distalinio tipo infekcijos, tačiau šiuo atveju infekcija prasideda ties nago bazine dalimi ir lėtai plinta į viršų.
Mieliagrybis – Candida rūšies grybelis dažniau pažeidžia rankų pirštų nagus, neretai pacientams kartu su šia onichomikoze pasireiškia paronichijos požymių (aplinkinės nagų odelės infekcija). Šios rūšies grybelio pažeisti nagai tampa geltoni, rudi ar balti, būna sustorėję. Neretai pacientams atsiranda ir burnos Candida infekcijos požymių.
Baltosios paviršinės onichomikozės išraiška – matomos baltos spalvos apnašos, dengiančios nago plokštelę. Šios rūšies infekcija būdinga atogrąžų klimato regionuose, ją sukelia grybelis Trichophyton mentagrophytes.
Diagnostika
Nors grybelinės infekcijos pažeistiems nagams būdingi tam tikri išvaizdos pokyčiai, vien fizinės apžiūros diagnozei patvirtinti nepakanka. Panašiai atrodyti gali ir kitos nagų patologijos, todėl, įtariant grybelį, beveik visada reikia atlikti laboratorinį tyrimą. Laboratorijoje nustatomas infekcijos sukėlėjas ir parenkamas atitinkamas gydymas.
Gydymas
Gydant nagų grybelį svarbūs ir medikamentiniai, ir nemedikamentiniai metodai. Pirmiausia rekomenduojama laikytis higienos, trumpai kirpti nagus ir valyti panages – taip sumažinama grybelio plitimo tikimybė. Įvairūs kremai ir kiti vietiškai veikiantys preparatai yra ne tokie veiksmingi nei sistemiškai veikiantys vaistai, juos reikia vartoti ilgiau. Vis dėlto pasiekti gerų rezultatų pavyksta ne visada. Tačiau pagrindinis tokio gydymo, palyginti su sisteminiu, pranašumas – išvengiama sunkių šalutinių su vaisto vartojimu susijusių reakcijų.
Vietiškai vartojami preparatai
Amorolfinas – 5 proc. nagų lakas. Šiuo preparatu rankų ar kojų grybelio pažeisti nagai tepami 1–2 kartus per savaitę. Pirmiausia pakuotėje esančia dilde reikia nudildyti nagą kiek įmanoma daugiau ir nuvalyti specialiu pridėtu tamponu. Tada užtepti nedidelį nagų lako sluoksnį ant pažeisto nago ir kelias minutes padžiovinti. Svarbu nepamiršti, kad sveikų nagų ta pačia dilde dildyti negalima, nes į juos gali patekti infekcija. Taip pat reikia pasirūpinti, kad kiti žmonės nesinaudotų sergančiojo dilde.
Ciklopiroksas – 8 proc. nagų lakas. Jis naudojamas tokiu pačiu principu, kaip ir amorolfino lakas. Pagrindinis vaistų vartojimo skirtumas – ciklopirokso nagų lakas tepamas ant pažeistų nagų vieną kartą kasdien ir valomas alkoholiniu valikliu vieną kartą per savaitę. Procedūras galima kartoti iki vienų metų. 5 proc. amorolfino ir 8 proc. ciklopirokso nagų lakai yra dažniausiai vietiniam onichomikozės gydymui naudojami preparatai. Jie gali būti skiriami vieni arba kartu su geriamaisiais vaistais nuo grybelio. Vienas didžiausių amorolfino pranašumų, palyginti su ciklopiroksu, – patogesnis naudojimas. Amorolfino nagų laką pakanka užtepti 1–2 kartus per savaitę, o ciklopirokso nagų lakas turi būti tepamas kasdien.
Efinakonazolas – tepalas, tepamas ant greta nago esančios odos, veikiantis du dažniausiai pasitaikančius nagų grybelio tipus(Trichophyton rubrum ir Trichophyton mentagrophytes). Tepalas tepamas vieną kartą per dieną iki 48 savaičių. Dažniausiai pasitaikantys su preparato vartojimu susiję šalutiniai poveikiai – nagų įaugimas, dermatitai ir skausmas.
Tavaborolas – naujas vaistas, kurio indikacijos, naudojimo principai ir galimi šalutiniai poveikiai tokie pat kaip ir efinakonazolo.
Geriamieji preparatai
Geriamieji preparatai šiuo metu laikomi efektyviausia grybelio gydymo priemone, pasižymi didžiausiu išgydymo dažniu ir trumpiausia vartojimo trukme. Vaisto efektyvumui įvertinti gali prireikti 9–12 mėnesių, nes maždaug per tiek laiko pažeisto nago plokštelė visiškai pasikeičia sveika plokštele.
Grizeofulvinas – daug metų buvo laikomas pagrindiniu vaistu nuo nagų grybelio. Nors yra pakankamai saugus vartoti, šiuo metu įrodyta, kad veiksmingumu jis nusileidžia naujosios kartos vaistams.
Terbinafinas – saugus, efektyvus, mažai šalutinių poveikių sukeliantis vaistas. Kojų nagų grybeliui gydyti vartojamas 12 savaičių, rankų – 6 savaites. Preparatas turėtų būti atsargiai skiriamas pacientams, sergantiems kepenų ligomis.
Itrakonazolas – skiriamas Candida ir kitoms ne dermatofitinėms grybelinėms infekcijoms gydyti. Vartojamas pulsiniu būdu – vieną savaitę per mėnesį du ar tris mėnesius iš eilės. Gali sąveikauti su kitais kartu vartojamais vaistais, tokiais kaip eritromicinas ar kai kurie vaistai nuo astmos.
Flukonazolas – nėra toks veiksmingas kaip kiti naujosios kartos vaistai nuo grybelinės infekcijos, skiriamas kartą per savaitę keletą mėnesių. Dozė turėtų būti koreguojama pacientams, kurių sutrikusi inkstų ar kepenų veikla ir kartu vartojami kiti vaistai.
Kiti gydymo būdai
Šiuo metu žinoma keletas naujų gydymo būdų, kai kurie iš jų vis dar tiriami.
Lazerinė ar fotodinaminė terapija – naudojamos skirtingo ilgio šviesos bangos, pasižyminčios infekciją mažinančiu poveikiu.
Jonoforezė – elektros srove pagerinama vietiškai vartojamų preparatų nuo grybelinės infekcijos absorbcija.
Specialus nagų lakas – pakeičia nago mikroklimatą, padaro jį netinkamą grybeliui daugintis ir plisti.
Nepavykus išgydyti nagų grybelio medikamentinėmis ir instrumentinėmis priemonėmis, galima alternatyva – chirurginis gydymas, pašalinama nago plokštelė, tačiau geriausių rezultatų pasiekiama tik kartu skiriant ir medikamentinį gydymą (geriamuosius ir vietiškai veikiančius preparatus).
Internete ir spaudoje galima rasti įvairių nemedikamentinio gydymo patarimų. Pažeistus nagus siūloma tepti actu, įvairiais aliejais, tačiau jų poveikis yra neįrodytas ir labai abejotinas. Peroksido ir įvairių baliklių efektyvumas taip pat nėra žinomas, be to, šios medžiagos gali pažeisti greta esančią odą, todėl neturėtų būti vartojamos.
Grybelinės infekcijos pažeisti nagai neretai būna kieti ir sustorėję, juos sunku kirpti, todėl paminkštinti galima įvairiais nereceptiniais kremais, kurių sudėtyje yra šlapalo.
2014 m. išleistose Britų dermatologų asociacijos suaugusiųjų ir vaikų onichomikozės gydymo gairėse pateikiamos skirtingų gydymo būdų rekomendacijos.
Profilaktika
Grybelinės infekcijos gydymas yra sudėtingas ir ilgalaikis, dažniausiai trunka iki 18 mėnesių. Infekcijos linkusios pasikartoti, todėl geriausia profilaktikos priemonė – mažinti rizikos veiksnius aplinkoje:
- Avėti tik sausas, švarias kojines ir avalynę, suprakaitavus nedelsiant pasikeisti;
- Trumpai kirpti nagus, palaikyti švarias panages;
- Nemirkyti rankų vandenyje ir nenaudoti stiprių valiklių;
- Bendruose dušuose, persirengimo kambariuose ir baseinuose avėti guminę avalynę, lankytis patikimuose, įrankius tinkamai dezinfekuojančiuose grožio salonuose;
- Nesidalyti savo rankšluosčiais ir kitomis higienos priemonėmis su kitais asmenimis;
- Stiprinti imuninę sistemą.
Parengė Ramutė Pečeliūnienė
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 5.