Laura Tamašauskienė,
LSMU MA Imunologijos ir alergologijos klinika
Dilgėlinė yra apibrėžiama kaip liga, kuriai būdingi tipiški klinikiniai požymiai – bėrimas pūkšlėmis ir/ ar angioedema. Maždaug 10–20 proc. žmonių bent kartą gyvenime gali patirti ūmios dilgėlinės epizodą, o 0,1 proc. išsivysto lėtinė spontaninė dilgėlinė [3]. Dilgėlinę reikia diferencijuoti nuo kitų būklių, kurioms taip pat būdinga angioedema ir/ ar pūkšlės, – anafilaksijos, urtikarinio vaskulito ar bradikinino sukelta angioedema.
Dilgėlinė yra heterogeniška liga, neigiamai veikianti tiek objektyvią, tiek subjektyvią paciento savijautą. Pateikiama duomenų, kad pacientų, sergančių lėtine spontanine dilgėline, subjektyvi sveikatos būklė yra panaši į pacientų, sergančių vainikinių arterijų liga, ir gerokai blogesnė nei sveikų asmenų [2]. Be to, lėtinė dilgėlinė yra susijusi su finansine našta tiek pacientams, tiek visuomenei.
Daugelis dilgėlinės simptomus sieja su alergija, tačiau šią ligą gali sukelti įvairūs veiksniai – ūminė ar lėtinė infekcija, autoimuninės ligos ar fiziniai veiksniai. Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti dilgėlinės klasifikaciją, etiopatogenezės, diagnostikos ir gydymo ypatumus.
Dilgėlinės etiopatogenezė ir klasifikacija
Dilgėlinės simptomus lemia putliųjų ląstelių degranuliacija, kurios metu išsiskiria daug biologiškai aktyvių medžiagų, pvz., histaminas, trombocitus aktyvuojantis faktorius, triptazė, leukotrienai, prostaglandinai ir kt. [1, 2]. Jie aktyvuoja sensorinius nervus, sukelia vazodilataciją, plazmos ekstravazaciją ir uždegiminių ląstelių telkimąsi. Putliųjų ląstelių degranuliacija gali įvykti veikiant tiek imuniniams, tiek neimuniniams mechanizmams – a) pasigamina imunoglobulinai (Ig) E, kurie jungiasi prie putliosios ląstelės receptorių, b) susiformuoja IgG klasės autoantikūnai prieš IgE ar putliųjų ląstelių paviršiaus IgE receptorius, c) įvairūs veiksniai geba patys aktyvuoti putliąsias ląsteles neskatindami antikūnų gamybos [1–3].
Putliųjų ląstelių degranuliaciją gali sukelti vaistai (ypač nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), salicilatai), cheminės medžiagos, kai kurie maisto produktai (riešutai, žuvis, jūrų gėrybės), maisto priedai, kontaktinės medžiagos, fiziniai veiksniai (spaudimas, šiluma, šaltis, vanduo), įkvepiamieji alergenai, infekcijos, sisteminės ligos, endokrininė patologija ir kt. [1, 3]. Dilgėlinė yra klasifikuojama pagal ligos trukmę ir ją sukėlusias priežastis (lentelė) [1, 2]. Ūminę šios ligos formą gali sukelti infekcija, o lėtinę spontaninę – autoimuniniai mechanizmai [1, 2]. Autoimuninės ligos būdingos net 40–45 proc. pacientų, sergančių lėtine spontanine dilgėline [3]. Lėtinė spontaninė dilgėlinė yra pati dažniausia lėtinės dilgėlinės forma, sudaranti apie 2/3 visų atvejų [4].
Dilgėlinės diagnostika
Dilgėlinės diagnostiką sudaro trys žingsniai: diferencinė diagnostika nuo kitų ligų, kurioms būdingi panašūs simptomai (1 pav.), ligos aktyvumo vertinimas ir priežastinių bei paūmėjimą sukeliančių veiksnių nustatymas [2]. Dilgėlinė diagnozuojama remiantis jai būdingais klinikiniais požymiais – bėrimu pūkšlėmis, kartais su angioedema. Pūkšlei yra būdingi trys pagrindiniai požymiai: centre esantis įvairaus dydžio paburkimas su aplink juosiančia eritema, niežulys ar kartais deginimo jausmas ir greitas bėrimo išnykimas (nuo 30 min. iki 24 val.) [1, 2]. Angioedemai būdingas gilesnių odos sluoksnių ir poodžio, kartais ir gleivinės paburkimas, išnykstantis per 72 val. [1, 2]. Kartais gali skaudėti, rečiau niežėti.
Ligos aktyvumą rekomenduojama vertinti naudojant validuotus klausimynus (pvz., dilgėlinės aktyvumo balas, angioedemos aktyvumo balas, lėtinės dilgėlinės gyvenimo kokybės klausimynas, dilgėlinės kontrolės testas) [2].
Priežasties ir provokuojančių veiksnių nustatymui labai svarbi detali anamnezė – ligos pradžia, tikslus bėrimo apibūdinimas, kūno vietos, kuriose atsiranda bėrimas, bėrimo pasikartojimo dažnumas, trukmė, angioedemos požymių pasireiškimas, kiti simptomai (pvz., karščiavimas, sąnarių, kaulų skausmas, pilvo spazmai), ankstesni dilgėlinės atvejai, dilgėlinės atvejai šeimoje, bėrimo atsiradimo ryšys su aplinkos veiksniais, menstruaciniu ciklu, atostogomis, kelionėmis, paros laiku, maistu, vaistais, infekcija, stresu, kitos ligos, vartojami vaistai, darbo pobūdis [2].
Diagnostiniai tyrimai parenkami atsižvelgiant į įtariamą dilgėlinės tipą. Ūminė dilgėlinė dažniausiai praeina savaime ir nesikartoja, todėl jokių tyrimų atlikti nereikia, išskyrus tuos atvejus, kai įtariama I tipo alerginė reakcija maistui arba alerginė ar kitokia šalutinė reakcija į vaistą [2]. Tokiu atveju reikėtų atlikti alerginį ištyrimą. Ūminę dilgėlinę dažniausiai lemia infekcija, todėl pasveikus simptomai išnyksta ir gali daugiau niekada nebepasikartoti [1, 2].
Jei dilgėlinė yra lėtinė, pacientui atliekami įprastiniai ir išplėstiniai diagnostiniai tyrimai, siekiant patikslinti ligos priežastį [1, 2]. Įtarus indukuotą dilgėlinę, atliekami provokaciniai spaudimo, šalčio, šilumos, UV spindulių, dermografizmo, vibraciniai, vandens, fizinio krūvio, odos dūrio mėginiai [1, 2]. Nustačius šalčio dilgėlinę papildomai rekomenduojama atlikti kraujo tyrimus – periferinio kraujo vaizdą, eritrocitų nusėdimo greitį (ENG), C reaktyvųjį baltymą (CRB), tirti dėl kitų lėtinių ligų, ypač infekcinių [1, 2]. Esant simptominiam dermografizmui taip pat papildomai turėtų būti ištirtas BKT, CRB ir ENG [2].
Lėtinės spontaninės dilgėlinės diagnostika yra pati sudėtingiausia, priežastis dažnai taip ir lieka neaiški. Per paskutinį dešimtmetį nustatyta daug galimų lėtinės spontaninės dilgėlinės priežasčių – autoimuninės ligos, pseudoalerginės reakcijos į maistą ar vaistus, ūmios ir lėtinės infekcijos [2]. Tačiau mokslinių tyrimų, analizuojančių lėtinę spontaninę dilgėlinę lemiančius veiksnius, rezultatai nevienodi. Tai lemia regioniniai skirtumai, pvz., mityba, infekcijų paplitimas [2]. Įtarus lėtinę spontaninę dilgėlinę, rekomenduojama ištirti periferinio kraujo vaizdą, ENG ir CRB, nutraukti vaistų, galinčių sukelti dilgėlinę, vartojimą (pvz. NVNU), įvertinti, ar nėra infekcinių ligų (pvz. Helicobacter (H.) pylori), pirmojo tipo alergijos, autoantikūnų, onkologinių ligų, skydliaukės, ginekologinės patologijos ir t. t. [1, 2]. Pirmojo tipo alergija yra itin reta lėtinės spontaninės dilgėlinės priežastis, tačiau pseudoalerginės reakcijos (nealerginės padidėjusio jautrumo reakcijos) į nesteroidinius vaistus nuo uždegimo ar maistą yra gana dažnas priežastinis šios dilgėlinės formos veiksnys. Bakterinės, virusinės, parazitinės ar grybelinės infekcijos, pvz., streptokokinės, stafilokokinės, Yersinia, Giardia lamblia, H. pylori, Mycoplasma pneumoniae, hepatitų virusų, yra svarbios lėtinės spontaninės dilgėlinės išsivystymui, tačiau jų reikšmingumas skiriasi tarp skirtingų regionų ir amžiaus grupių [2]. Rutiniškai tirti dėl onkologinių ligų šiuo metu nėra rekomenduojama. Dilgėlinės diagnostikos rekomendacijos yra tinkamos tiek vaikams, tiek suaugusiesiems [2].
Dilgėlinės gydymo rekomendacijos
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 5.