Apibendrinti EAST-AFNET 4 tyrimo duomenys rodo, kad ankstyva pirmą kartą nustatyto prieširdžių virpėjimo ritmo kontrolė pagerina klinikines baigtis.
Prieširdžių virpėjimo gydymo pradžia dažniausiai užvilkinama, nebent pacientas jaučia nemalonius simptomus, nors skilvelių susitraukimų dažnumas kontroliuojamas. EAST-AFNET 4 tyrimo vadovas Hamburgo universiteto Širdies ir kraujagyslių centro ir Birmingamo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Paulus Kirchhofas pabrėžia, kad didžiausia sunkių širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų ir mirties rizika būna pirmaisiais metais po prieširdžių virpėjimo nustatymo, todėl labai svarbu kuo anksčiau pradėti tinkamą gydymą. Virpėjimas jau per keletą savaičių nuo aritmijos pradžios pažeidžia prieširdžius. Apsaugoti nuo šio pažeidimo ar jį sumažinti gali ankstyva ritmo kontrolė. Ji tuo veiksmingesnė, kuo anksčiau pradedama.
EAST-AFNET 4 tyrime dalyvavo 2 789 pacientai, kuriems prieširdžių virpėjimas buvo nustatytas ne anksčiau kaip prieš metus ir kurie turėjo papildomų insulto rizikos veiksnių. Ankstyvai ritmo kontrolei buvo pasirenkami antiaritminiai vaistai arba perkateterinė abliacija. Vietinė tyrėjų komanda galėjo savarankiškai pasirinkti ankstyvo gydymo būdą. Ritmo kontrolės terapija buvo aktyvinama pasireiškus dokumentuotam arba elektrokardiografiškai verifikuotam aritmijos recidyvui. Įprastinis gydymas apėmė širdies susitraukimų dažnio kontrolę, ritmo kontrolės terapija palikta kaip rezervinė, atsiradus su prieširdžių virpėjimu susijusių simptomų kontroliuojant susitraukimų dažnį. Abiejų grupių pacientams buvo taikomas gairėse rekomenduojamas širdies ir kraujagyslių būklių gydymas, antikoaguliacija ir širdies susitraukimų dažnio kontrolė.
Tyrimas parodė, kad per vidutiniškai 5,1 m. stebėjimo laikotarpį pacientų, kuriems buvo anksti pradėta ritmo kontrolė, grupėje, tokių pirminių baigčių kaip mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų, insultas, širdies nepakankamumo pasunkėjimas ir ūminis išeminis širdies sindromas, užregistruota rečiau nei įprastinės (neankstyvos) terapijos grupėje (atitinkamai 249 vs 316 pacientų, santykinė rizika 0,79). Absoliuti nepalankių pirminių baigčių rizika ankstyvos ritmo kontrolės grupėje buvo 1,1 proc./m. mažesnė. Ankstyva ritmo kontrolė buvo kliniškai pranašesnė, palyginti su įprastine, visose tiriamųjų subgrupėse vertinant visas pirmines baigtis, bet ypač mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų ir insulto riziką.
Ankstyvas prieširdžių virpėjimo gydymas nebuvo pranašesnis už įprastinį pagal įtaką naktų, praleistų ligoninėje, skaičiui (atitinkamai 5,8 +/– 21,9 d. per metus vs 5,1 +/– 15,5 d. per metus).
Ankstyvas ir įprastinis prieširdžių virpėjimo gydymas buvo vienodai saugūs vertinant insulto, mirties nuo visų priežasčių, kitokių sunkių nepageidaujamų poveikių dažnumą (atitinkamai 231 vs 223 atvejų).
Komplikacijų dažniau pasitaikė taikant ankstyvą gydymą, tačiau abi gydymo taktikos buvo saugios. Tai pagrindžia ir kiti naujausi šio pobūdžio klinikiniai tyrimai. Prof. P. Kirchhofo teigimu, tyrimas EAST-AFNET 4 įrodė, kad nustačius prieširdžių virpėjimą anksti pradėtas gydymas sumažino širdies ir kraujagyslių komplikacijų riziką ir nepadidino ligoninės stacionare praleisto laiko, taip pat nedarė įtakos paciento saugumui. Tyrimo rezultatai turėtų paskatinti pirmą kartą diagnozuotą prieširdžių virpėjimą pradėti gydyti kuo anksčiau.
emedicina.lt inf.
EKD iliustracija