Įvairūs leidiniai mirga antraštėmis apie produktus, kurie skatina onkologines ligas. Atsvarai – publikacijos apie medžiagas, padedančias greičiau sveikti, stabdyti vėžinius procesus. Išleista knygų, straipsnių, kurių autoriai teigia, kad pasveikti nuo vėžio padeda badavimas, maisto papildai. Tačiau ar šios žinios pagrįstos mokslo? Ar gali vėžiu sergantis žmogus pasikliauti šiais patarimais? Ar tai nebus gyvybei pavojingas eksperimentas?
Apie tai, kaip koreguoti mitybą susirgus vėžiu ir kokie teiginiai yra moksliniais tyrimais pagrįsta tiesa, kalbamės su gydytoja dietologe Aukse Gečioniene.
Gerb. Gydytoja, pradėkime pokalbį nuo to, kad kone kiekvienas žmogus, paklaustas apie produktus, skatinančius onkologines ligas, pirmiausia prisimins frazę „vėžys minta cukrumi“. Ar iš tiesų tai yra mokslo pagrįstas faktas, o gal cukrus reabilituotas?
Nėra nė vienos konferencijos, renginio, paskaitos, kurioje nebūtų užduotas klausimas apie cukraus įtaką onkologiniams procesams. Noriu priminti, kad mitas, jog cukrus augina vėžį, atsirado prieš 100 metų. 1921-aisiais buvo atrasta glikemija (cukraus kiekis kraujyje) ir nustatyta, kad vėžinės ląstelės į ją reaguoja. Tada mokslininkai suprato, kad navikui reikia maisto, kad piktybinės ląstelės maitinasi kraujyje plaukiojančia gliukoze. Tačiau tuomet nieko nebuvo žinoma apie insuliną, jo įtaką uždegiminiams procesams, kasos veiklą. Taip susiformavo ir iki šių dienų išliko nuomonė, kad vėžys minta cukrumi. Ir nors cukrus per šimtą metų reabilituotas ne kartą, mitas, kad jis skatina onkologines ligas, vis tiek dar gajus.
Naujausias tyrimas, reabilitavęs cukrų, atliktas prieš metus. 2019 m. paskelbti didelės apimties tyrimo, kuriame dalyvavo vėžiu sergantys ir parenterinę mitybą (intraveninis maitinimas, kai ligonis maitinamas per veną, apeinant virškinimo traktą) gaunantys ligoniai, rezultatai. Visi tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė ligonių gavo būtiną baltymų, riebalų kiekį, kitai prie šios mitybos buvo papildomai skirta gliukozė. Tyrimo rezultatai parodė, kad nė vienoje grupėje onkologinio proceso paspartėjimas nebuvo stebėtas. Tačiau pastebėta kitų teigiamų organizmui poveikių pacientams, kuriems buvo lašinama gliukozė: jų inkstų veikla, kitų medžiagų pasisavinimas ir raumenų išsaugojimas buvo geresnis.
Taigi daugybė mokslinių tyrimų skelbia, kad onkologiniams pacientams, kurie neserga cukriniu diabetu, kuriems nėra nustatytas prediabetas, gliukozė yra reikalinga: ji ne tik nespartina vėžinės ligos, priešingai – pagerina bendrą organizmo būklę, padeda išsaugoti raumenų masę. Tiek sveiko, tiek sergančio onkologine liga žmogaus organizme gliukozės koncentracija svyruoja tam tikrose ribose, yra reguliuojama insulino. Valgysime saldumynus, viso grūdo duoną, daržoves ar vaisius – vis tiek kraujyje tam tikras gliukozės kiekis bus ir vėžinės ląstelės sugebės ją pasiimti. Visiškai atsisakius cukraus ir jo turinčių produktų, gliukozę organizmas pagamins iš sudėtinių angliavandenių, riebalų ir baltymų. Todėl mažinti cukraus vartojimą būtina tik tiems pacientams, kurie serga cukriniu diabetu, kuriems gliukozės koncentracija kraujyje kyla ir sunkiai koreguojama. Visiems kitiems rekomenduojama neperlenkti lazdos – vienu kartu nesuvalgyti didelio saldumynų kiekio, bet kelių gabalėlių šokolado ar mėgstamo pyrago iš mitybos tikrai nereikia išbraukti.
Kitas produktas, dažnai minimas kaip skatinantis vėžį, yra raudona mėsa, nes ji sukelia uždegimą. Kokie yra naujausių tyrimų duomenys šiuo klausimu?
Sakoma, kad vėžys suėda žmogų. Iš tiesų, taip ir yra: vėžys sukelia uždegimą, kuriam esant piktybinės ląstelės lengviau pasisavina baltymus iš raumenų, sveikų ląstelių. Uždegimas vėžiui reikalingas, nes taip jam lengviau egzistuoti, plisti, „bėgioti“ po kūną, sėti metastazes.
Raudonos mėsos žala siejama su uždegimo palaikymu. Šio produkto įtaka vėžiui plačiai tyrinėta, atlikta daug tyrimų, kurių bendra išvada – dideli raudonos mėsos kiekiai sunkiau virškinami, todėl daugiau jų apykaitos produktų lieka organizme ir tai turi įtakos uždegimui. Tačiau 2017 m. japonų mokslininkų paskelbtas tyrimas (Takayama), kuriame 16 metų stebėta 30 tūkst. japonų, kurių mityba vis labiau panašėjo į vakarietišką, reabilitavo raudoną mėsą. Tyrėjai paskelbė, kad raudona mėsa nėra pagrindinis veiksnys, sukeliantis ar palaikantis onkologinę ligą. Su onkologinės ligos spartėjimu labiau susiję priedai, dedami į perdirbtą mėsą, ir mėsos apdirbimo būdai (kepimas aukštoje temperatūroje, kepimas ant grotelių, rūkymas ir pan.), bet ne pati raudona mėsa. Tą patį 2019 m. patvirtino ir 12 metų JAV trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 tūkst. žmonių.
Kalbėdama apie mitybą ir maisto įtaką, visada pabrėžiu, kad kone svarbiausias veiksnys yra saikas. Tiek cukraus, tiek raudonos mėsos, tiek apskritai visų, net ir sveikų produktų, reikėtų valgyti saikingai. Per dieną suvalgę vieną bandelę ar porciją raudonos mėsos, tikrai vėžio nepaspartinsime. Tačiau jeigu tai yra vyraujantys produktai, kurių valgoma 3–4 kartus per dieną, onkologinės ligos tikimybė didėja. Ypač jeigu dažnai vartojami rūkyti mėsos gaminiai ar kitas ilgai vartoti tinkamas perdirbtas maistas.
Paminėjote rūkytus gaminius. Koks dar maistas turėtų būti tabu onkologiniam ligoniui? Kaip dėl pieno?
Reikėtų vengti transriebalų, t. y. margarino ir kito sukietinto aliejaus. Jų yra įvairiuose miltiniuose gaminiuose, pyraguose, sausainiuose, kurie gaminami pramoniniu būdu. Taip pat įvairių rūkytų, neaiškiame tirpale mirkytų, pvz., dūmo skonio, ir pan. gaminių. Su šiais produktais nėra atlikta daug mokslinių tyrimų, tačiau visų jų rezultatai skelbia, kad papildomos medžiagos, dedamos kaip priedai (nitritinė druska, įvairūs nenatūralus konservantai, leidžiantys išlaikyti gaminį kuo ilgiau arba suteikiantys jam skonio) prisideda prie onkologinių procesų. Onkologiniam ligoniui reikėtų rinktis natūralesnį maistą. Mėsą geriau išvirti ar iškepti orkaitėje ir dėti ant sumuštinio vietoje dešros. Vengti pyragaičių, sausainių, kurie galioja metus. Geriau pačiam išsikepti pyragą.
Pieno vartojimo klausimu pasaulis susiskaldė į dvi dalis. Vieni sako, kad pieną vartoti sveika, siūlo pažvelgti į prancūzus, italus, kurie valgo daug pieno produktų, sūrių, bet sergamumas onkologinėmis ligomis šiose šalyse nėra didesnis negu tose, kur pieno vartojama mažiau. Kiti skelbia, kad daug pieno vartoti nenaudinga. Žala siejama su tuo, kad piene yra daug gyvulio (karvės, ožkos) hormonų ir tai gali turėti įtakos žmogaus hormonų pusiausvyrai, paskatinti uždegimą. Apskritai pieno produktai yra linkę skatinti uždegimą, ypač jeigu pienas perdirbtas, pasterizuotas, homogenizuotas, t. y. pagamintas taip, kad neprarūgtų porą savaičių. Toks pienas patekęs į organizmą yra sunkiai virškinamas, todėl baltymai kartu su riebalais patenka iš virškinimo trakto tiesiai į kraujotaką, tai skatina uždegimą. Todėl, jeigu yra galimybė, rekomenduojama gerti neperdirbtą pieną ar rūgpienį, valgyti natūralią varškę, pirktą iš patikimų ūkininkų. Ilgai vartoti tinkančiais pieno produktais geriau nepiktnaudžiauti.
Daug diskusijų sukelia badavimas. Nuolat pasirodo publikacijų šia tema, pvz., išleista britės Janes McLelland knyga „Kaip badu numarinti vėžį“. Kokia Jūsų nuomonė apie badavimą? Ką sako moksliniai tyrimai?
Nuo 2005 m. JAV vykusio tyrimo duomenimis (pirmojo etapo pabaigos straipsnis publikuotas autoritetingame leidinyje „English Medical Journal“), badaujant tris dienas (geriant tik vandenį) atsinaujina visa imuninė sistema, t. y. senosios imuninės ląstelės miršta, pasigamina naujos, kurios daug veiksmingiau kovoja su vėžiu. Vis atsiranda ir pavienių nedidelės apimties tyrimų, rodančių neilgo badavimo naudą. Tačiau tvirtų, pagrįstų mokslu įrodymų apie trumpalaikį badavimą vis dar nėra. Užtat pagrįstų duomenų apie lėtinį badavimą, t. y. trunkantį ilgiau nei 3 dienas, gausu, nes toks badavimas pavojingas pacientui.
2015 m. atliktas plačios apimties tyrimas su 11 000 žmonių (L. Martin ir kt.). Dalyvavo įvairūs ligoniai, nebuvo ribojimų dėl vėžio lokalizacijos, stadijos, lyties, gydymo būdo. Buvo vertinama kūno masė onkologinės ligos nustatymo dieną ir po 3 mėnesių. Šio nepriklausomo tyrimo rezultatai parodė, kad pacientų, turėjusių antsvorio ir po 3 mėnesių išlaikiusių tą patį svorį, išgyvenamumas buvo 5–15 kartų didesnis, palyginti su tais pacientais, kurie buvo normalaus kūno svorio ir per tris mėnesius neteko 1–5 kg. Taigi buvo įrodyta, kad kiekvienas kilogramo praradimas, nepriklausomai nuo kitų veiksnių, trumpina onkologinio paciento išgyvenamumą. Pvz., gerklės vėžio atveju šį tikimybė skyrėsi net 11 kartų: pacientų, kurie nenumetė nė kilogramo, vidutinis išgyvenamumas buvo 79 mėn., o per 3 mėn. netekusių 5–7 kg – tik 7 mėnesiai.
Kodėl taip neigiamai veikia svorio kritimas?
Kiekvienas prarastas kilogramas mažina raumenų masę. Jau minėjau, kad sergant vėžiu organizme vystosi uždegimas, kuris palengvina baltymų atpalaidavimą iš raumenų. Todėl, sergant vėžiu, nyksta raumenys ir pacientui tampa sunkiau atsigauti, atkurti imuninę sistemą, kovoti su vėžiu. Reikia žinoti, kad raumenys yra ne tik rankose ar kojose. Raumenys yra ir širdis, plaučiai, žarnynas. Visi raumenys vienu metu lygiagrečiai nyksta visame organizme: silpnėja tiek rankų ir kojų (žmogus jaučiasi vis silpnesnis), tiek širdies (didėja širdies nepakankamumas), plaučių (sunkėja kvėpavimas), žarnyno (sunkiau virškinamas maistas, silpnėja bendras imunitetas) raumenys. Taigi raumenis išsaugoti labai svarbu. Po chemoterapijos dažnai vargina širdies ligos, dedami širdies stimuliatoriai. Tačiau širdies veiklos blogėjimą nulemia ne vien tai, kad chemoterapija kenkia širdžiai, bet ir tai, kad dėl nepakankamos mitybos nyksta širdies raumens masė. Todėl pacientui būtina valgyti, ypač aktyvaus gydymo, atsigavimo metu, kad tik nebūtų prarastas nė vienas kilogramas. Tai veikiausiai vienintelė situacija, kai nedidelis antsvoris būna naudingas ir yra gelbstintis veiksnys. Išgyvenimo tikimybė daug didesnė žmogui, kurio kūno masės indeksas (KMI) yra 28, palyginti su tuo, kurio KMI yra 20.
Kalbėjome apie tai, kokie produktai žalingi sergant vėžiu. Prašome pavardinti, kokios medžiagos naudingos ir gali padėti greičiau atsigauti, sveikti, mažinti šalutinius gydymo poveikius, galbūt stabdyti onkologinę ligą?
Onkologiniams ligoniams svarbus pakankamas baltymų kiekis, padedantis išlaikyti raumeninį audinį. Pagrindiniai jo šaltiniai – mėsa, paukštiena, žuvis, kiaušiniai, riešutai, ankštinės daržovės. Taip pat naudingi tie produktai, kurie mažina uždegimą ir didina apetitą. Uždegimą mažina įvairūs natūraliai užauginti vaisiai, daržovės. Taip pat omega-3 riebalų rūgštys, kurių yra šaltųjų jūrų žuvyse (lašišoje, silkėje, sardinėse, tune ir ančiuviuose).
Kita medžiaga, į kurią turėtų atkreipti dėmesį onkologiniai ligoniai, yra natūralūs antioksidantai – polifenoliai. Tačiau svarbu žinoti, kad antioksidantų yra įvairių, pvz., vitaminas C irgi antioksidantas, bet jo aktyvaus gydymo metu vartoti negalima, nes šis vitaminas mažina gydymo efektyvumą.
Mokslo įrodyta, kad polifenoliai prisideda prie apetito didinimo, uždegimo mažinimo, geresnės savijautos ir gydymo rezultatų. Onkologiniams ligoniams svarbiausi yra du polifenoliai – resveratrolis ir kurkuminas. Jie yra ir labiausiai mokslo ištirti, turi daugiausia įrodymų. Šie polifenoliai stiprina chemoterapijos poveikį (veikia sinergiškai), slopina jos šalutinius poveikius ir toksiškumą, didina apetitą (labai svarbu, kai pacientui nesinori valgyti), mažina uždegimą (taip apsaugo raumenis ir imuninę sistemą). Kurkumino yra ciberžolės šaknyse, o resveratrolio randama kakavoje, vyne, raudonosiose vynuogėse, šakninėse, lapinėse daržovėse.
Kodėl sergant vėžiu nepakanka vien vartoti maisto produktus, kurių sudėtyje yra polifenolių?
Norint pasiekti terapinį poveikį, reikėtų vartoti didžiulius produktų, kuriuose yra polifenolių, kiekius. Pvz., vyno reikėtų išgerti 21 l kasdien, o ciberžolių prieskonių suvalgyti ne vieną šaukštelį, kuris gali sukelti viduriavimą, galvos skausmą ir kitus dėl didelio suvartoto kiekio pasireiškiančius šalutinius reiškinius. Kita problema, kad maiste esantys polifenoliai blogai pasisavinami. Kurkuminas yra unikalus ir daug žadantis polifenolinis junginys, tačiau jis mažai tirpus vandenyje ir žarnyne labai blogai pasisavinamas. Su maistu pakliuvusio į virškinimo traktą kurkumino į kraują patenka vos keli procentai, o patekusioji dalis kepenyse greitai suskaidoma į kitus junginius, todėl pagardinus maistą prieskoniu, turinčiu kurkumino, kraujyje dažniausiai randama tik šios medžiagos pėdsakų. Resveratrolis žarnyne ir kepenyse per 30 min. paverčiamas į prasčiau panaudojamas ir tirpias (pašalinamas su šlapimu) gliukuronato ir sulfato formas. Todėl žmonės resveratrolio pasisavina 7,9 proc., o šlapime nustatoma 24,6 proc. suvartotos ir nepanaudotos teigiamam poveikiui dozės (Soleas et al., 2001, Journal of Chromatography B). Resveratrolis sunkiai kaupiasi audiniuose (nėra ilgalaikių atsargų) (Asensi et al., 2002, Free Radical Biology & Medicine). Tačiau Lietuvos mokslininkai rado sprendimo būdą: panaudodami naujausias farmacijos technologijas sukūrė efektyviai pasisavinamą abiejų polifenolių formą.
Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.6