Prof. dr. Rūta Pribuišienė,
LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika
Laringitas – difuziniai nepiktybiniai gerklų gleivinės pakitimai, pasireiškiantys užkimimu. Dažniausiai ir anksčiausiai užkimimą sukelia balso klosčių (BK) pakitimai. Nelygu laringito forma, pakitimai gali būti minimalūs (1 pav.) ar ryškesni (2 pav.).
Riboti, struktūrizuoti gerklų gleivinės pakitimai vadinami kitomis ligomis: polipais, mazgeliais, cistomis, granulomomis, papilomomis ir t. t. Piktybiniai gerklų gleivinės pakitimai vadinami gerklų vėžiu. Intraepiteliniai piktybiniai gerklų gleivinės pakitimai vadinami neinvaziniu vėžiu, intraepiteliniu vėžiu ar carcinoma in situ (CIS). Jie nebus aprašomi šiame straipsnyje.
Klasifikacija ir etiologija
Pagal trukmę laringitas skiriamas į ūminį (iki 3 sav.) ir lėtinį (ilgiau kaip 3 sav.). Lėtinis laringitas pagal audinių pakitimus dar skiriamas į:
1) katarinį (pakitimai nežymūs),
2) hipertrofinį (gleivinė sustorėjusi, kartais su balkšvu apnašu – keratoze),
3) atrofinį (gleivinė suplonėjusi).
Lėtinis hipertrofinis laringitas su keratoze yra ikivėžinė būklė, todėl būtina biopsija.
Pagal etiologiją skiriamas infekcinis ir neinfekcinis laringitas.
Infekcinis laringitas gali būti:
1) Virusinis (sukelia gripo, paragripo, adeno-, korona-, vėjaraupių, tymų, raudonukės virusai).
2) Bakterinis:
a) nespecifinis: sukelia H. influenzae, S.pyogenes (GABS), S. aureus;
b) specifinis: sergant tuberkulioze, sifiliu, skleroma.
3) Grybelinis (dažniausiai sukelia Candida grybelis).
Infekcinis laringitas dažniausiai būna virusinis, pasireiškia kartu su kitais ūminės virusinės infekcijos požymiais (ryklės peršėjimu, sloga, kosuliu). Bakterinis laringitas – retas, pasireiškia imunosupresiniams asmenims ar po ilgalaikio stacionarinio gydymo su buvusiomis procedūromis: intubacija, endoskopija ir t. t.). Grybelinis laringitas dažniausiai pasitaiko asmenims, vartojantiems inhaliacinius steroidus.
Neinfekcinis laringitas skirstomas į:
1) alerginį,
2) trauminį (po procedūrų, ūmaus balso pertempimo),
3) iritacinį (dėl endogeninių ir egzogeninių iritantų poveikio).
Neinfekcinį laringitą sukeliančios medicininės procedūros: intubacija, apatinių kvėpavimo takų endoskopija, plėtimas/ bužavimas, endoskopinės bronchų procedūros.
Endogeniniai iritantai – patologinis gastroezofaginis refliuksas, nosies ir sinusų sekretas, knarkiant susidarantis slėgis. Knarkiantys ar obstrukcinės miego apnėjos sindromu sergantys pacientai taip pat neretai serga įvairių formų laringitu.
Nemaža dalis lėtiniu laringitu sergančių pacientų serga ir gastroezofaginio refliukso liga (GERL). Esant GERL diagnozuojami laringitai dar vadinami refliuksiniais laringitais ar užpakaliniais laringitais, kadangi ryškiausi pakitimai dėl gastroezofaginio refliukso išsivysto užpakalinėje gerklų dalyje, kuri yra artimiausia stemplės kaimynė.
Dažniausi egzogeniniai iritantai – tabako dūmai. Kai kada, ypač moterims, dėl rūkymo išsivysto ryškus hipertrofinis laringitas, dar vadinamas Reinkės edema, arba Reinkės-Hajeko liga. Dėl želė primenančios substancijos susikaupimo pogleiviniame (Reinkės) tarpe ir panašių į polipus darinių susiformavimo ant BK laisvųjų kraštų ši liga dar vadinama polipozine BK hiperplazija.
Klinika
Laringitas pasireiškia įvairaus laipsnio užkimimu, greitu balso nuovargiu, krenkštimu, svetimkūnio ir sausumo gerklėje pojūčiu. Dėl BK pakitimų balsas gali iš viso dingti, t. y. pacientams pasireiškia afonija. Esant ryškiai BK hipertrofijai, pacientus, be užkimimo, gali varginti pasunkėjęs įkvėpimas (inspiracinis dusulys), kartais net su papildomu garsu – stridoru.
Eiga
Ūminis laringitas dažniausiai pasireiškia virusinės infekcijos pradžioje, trunka kelias dienas ir praeina be ypatingo gydymo.
Lėtinis laringitas neretai išsivysto dėl laiku nepradėto ir neadekvataus ūminio laringito gydymo. Todėl itin svarbu, jei užkimimas trunka ilgiau nei 2 savaites, pacientui apsilankyti pas Ausų, nosies, gerklės (ANG) ligų specialistą, kad patikslintų užkimimo priežastį ir paskirtų gydymą.
Lėtinio laringito eiga priklauso nuo priežasties suradimo ir suvaldymo bei epitelio pakitimų sunkumo. Nežymūs paviršiniai pakitimai paskyrus priežastinį gydymą gali išnykti per kelis mėnesius. Hipertrofiniai, supiktybėti linkę gerklų pakitimai gali sukelti ilgalaikius, sunkiai pagydomus simptomus.
Diagnostika
Ūminio laringito diagnostikai nereikia net ANG specialisto apžiūros. Jei pacientas užkimęs tęsiantis ilgiau nei 2 savaites, būtina apžiūrėti gerklas, įvertinti pakitimus, atlikti diferencinę diagnostiką.
Gerklų apžiūros metodai:
Netiesioginė laringoskopija – gerklos apžiūrimos netiesiogiai, t. y. naudojantis gerklų veidrodėliu. Šiuo metodu apžiūrėti gerklas gali kiekvienas ANG gydytojas, jei pacientas yra sąmoningas, pats kvėpuoja ir bendradarbiauja (5 pav.). Netiesioginės laringoskopijos nepavyksta atlikti vaikams iki 4–5 m., psichikos ar tam tikromis nervų ligomis (pvz., Parkinsono liga) sergantiems ligoniams, asmenims, kurių redukuotas ar nepaslankus liežuvis, yra stiprus pykinimo refleksas.
Vaizdo laringostroboskopija (VLS) – vaizdinis gerklų tyrimo metodas, kurio metu gerklos apžiūrimos naudojant tiesų kampinį pluoštinės optikos endoskopą – laringostroboskopą (6 pav.). Ekrane matomas padidintas gerklų vaizdas, BK pakitimai, judesiai ir virpesiai! BK virpesių vertinimas yra reikšmingas ankstyvai gerklų vėžio diagnostikai, patikslinant ribotų BK darinių (mazgelių, cistų) diagnozę ir parenkant gydymo taktiką. Todėl VLS laikoma gerklų ligų diagnostikos auksiniu standartu.
Šio tyrimo nepavyksta atlikti pacientams, negalintiems iškišti liežuvio, nebendradarbiaujantiems ir kurių stiprus pykinimo refleksas. VLS atliekama tik specializuotuose ANG centruose.
Gerklų fibroendoskopija – viršutinių kvėpavimo takų, kartu ir gerklų apžiūra lanksčiu endoskopu, įvestu per nosį (7 pav.). Tai leidžia tirti bet kokio amžiaus, net ir nesąmoningus pacientus. Fibroendoskopijos minusas – mažesnis diagnostinis tikslumas. Gerklų fibroendoskopija atliekama specializuotuose ANG centruose ar didesnėse ambulatorinėse įstaigose.
Naujagimiams ar kūdikiams dėl įgimto užkimimo ar stridoro gerklos apžiūrimos atliekant fibroskopiją, užmigdžius ir nuskausminus Vaikų intensyvaus gydymo klinikoje.
Kartais gerklas tenka apžiūrėti į jas įvedus specialų vamzdelį, pacientui taikant bendrąją nejautrą. Šis metodas vadinamas tiesiogine laringoskopija. Jei apžiūrai naudojamas mikroskopas – atliekama tiesioginė mikrolaringoskopija.
Gerklų apžiūros taikant bendrąją nejautrą indikacijos – stabilūs, stiprūs ar progresuojantys gerklų ligos požymiai (užkimimas, stridoras, inspiracinis dusulys) ir nėra galimybės dėl amžiaus ar kitų ypatumų atlikti ambulatorinę gerklų endoskopiją arba numatoma gerklų operacija.
Tiesioginės mikrolaringoskopijos metu tenka tikslinti diagnozę mažiems vaikams, kuriems užkimimas progresuoja dėl gerklų papilomatozės. Taip pat tokiu būdu vizualizuojant gerklas šalinami visi gerklų pakitimai, atliekamos biopsijos ir kitos procedūros.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 7.