Nuo šių metų balandžio Estijos farmacijos politikoje įgyvendinti kardinalūs pokyčiai. Nors ne visi parlamentarai tokiems pokyčiams pritarė ir juos palaikė, reformos priešininkams nepavyko įrodyti, kad lig tol galiojęs Farmacijos įstatymas turėtų likti koks buvęs.
Apie farmacijos studijas ir šiandienę situaciją farmacijos versle Estijoje kalbamės su Tartu universiteto Medicinos fakulteto Farmacijos instituto farmakognozijos profesoriumi Ainu Raalu.
Gerbiamas Profesoriau, prieš beveik penkerius metus buvo paskelbta, kad nuo 2020-ųjų balandžio 1 dienos Estijos farmacijos rinka sulauks reikšmingų pokyčių, nes bus įvykdyta ambicinga reforma. Priminkite, kokia situacija Estijos vaistininkystėje buvo anksčiau, kokie pokyčiai buvo numatyti įgyvendinant reformą ir kaip juos vertino farmacijos verslo atstovai?
Pagal minėtą reformą šalies vaistinės iki 2020 metų balandžio 1 dienos turėjo įvykdyti tris reikalavimus: pirma, vaistinės partneris (įskaitant mažumos akcininką) nebegali būti vaistų didmenininkas ar su juo susijęs asmuo; antra, bendrasis ar didysis vaistinės partneris turi būti vaistininkas, dirbantis vadovu vienoje iš savo vaistinių (vienas vaistininkas gali turėti iki 4 šakinių vaistinių); ir, trečia, miestuose, kuriuose gyvena daugiau nei 4 tūkstančiai gyventojų, gali veikti tik vaistinės be filialų.
Iš tiesų, tai kardinalūs pokyčiai. Bet jų reikėjo. Remiantis 2019 metų vidurio statistika, vos 32 procentai vaistinių Estijoje priklausė vaistininkams – likusios vaistinės priklausė vaistinių tinklams. Estijoje veikė trys didieji vaistinių tinklai, ir tik vienas iš jų – estų. Vieną didįjį tinklą valdė Lietuvos atstovai, trečią – vokiečiai. Tiesa, pastarojo tinklo savininkai labai dažnai keičiasi, tad nenustebčiau, jei netrukus jis pereitų į dar kitos šalies atstovų rankas. Taigi, kaip matyti, du trečdaliai šalies vaistinių priklausė didiesiems tinklams. O pagrindinė reformos idėja ir tikslas, kaip ja minėjau, buvo tokie: nuo 2020 metų balandžio vaistinės savininkas privalo būti farmacininkas. Vadinasi, nemaža dalis vaistinių, priklausančių tinklams, privalėjo būti parduotos farmacininkams.
Kitas ne mažiau svarbus pokytis – suskirstyti vaistų pardavimą į du lygius. Vienas lygis yra pardavimas (didmena), o antras lygis – visuomeninės vaistinės (mažmena). Didelė problema ta, kad tiems patiems savininkams priklausė labai didelės vaistų sandėlių bazės, didmenos kompanijos, kurios perka vaistus, ir tiems patiems žmonėms priklausė didelė dalis vaistinių, kur jie tuos vaistus pardavinėja, tiesa, jau kitomis kainomis. Kokia problema? Ogi, kad vadovas parduoda vaistus pačiam sau (savo vaistinei). Tai tikrai nebuvo normalu. Šios grandys turėjo būti atskirtos – vaistų gamintojas, vaistų didmenos supirkėjas, vaistų mažmenos pardavėjas. Taigi tai iš tiesų opi problema ir ją reikėjo spręsti. Bet, kaip žinome, farmacijos pramonė turi nežmoniškai daug pinigų. O kai reikia atskirti savo veiklas ir parduoti dalį savo verslo (vaistines), be jokios abejonės, verslininkas, kaip savininkas, tikrai nėra patenkintas. Tai logiška, nes prarandama dalis pelno, netenkama daug pinigų. Todėl suprantama, kad didieji vaistinių tinklai tokiai reformai labai priešinosi. Buvo eskaluojama, neva farmacininkams visai neaktualu pirkti vaistines, jie to visiškai nepageidauja. Manau, tai buvo viena iš verslo atstovų strategijų, kad tik būtų sustabdytas reformos įgyvendinimas.
Kitas būdas, kurį naudojo farmacijos verslo atstovai, siekdami sustabdyti minėtą reformą, buvo bandymas papirkti žiniasklaidos priemones, kad jos rašytų apie tokią reformą ne teigiamai, o neigiamai, akcentuotų, kad šalyje paruošta per mažai farmacijos specialistų, kad mažės vaistinių skaičius, kils vaistų kainos. Taip visą laiką ir gyvenome – vieną dieną vienoje žiniasklaidos priemonėje pasirodydavo straipsniai prieš reformą, kitą dieną kitoje žiniasklaidos priemonėje – publikacijos, palaikančios valstybės poziciją.
Na, o kokia Jūsų nuomonė apie šią reformą? Ar ji buvo reikalinga? Apskritai, kokia šiandien situacija Estijos vaistininkystėje, tai yra po reformos praėjus porai mėnesių?
Praėjo dar labai nedaug laiko, todėl apie reformos rezultatus kalbėti anksti. Aš, kaip farmacininkas, manau, kad tai tikrai gera, naudinga šaliai bei jos gyventojams reforma. Ir nė kiek nesistebiu farmacijos verslo atstovais, kurie, turėdami daug pinigų, tokiai reformai priešinosi, kaip įmanydami stengėsi stabdyti ir vilkinti pokyčių įgyvendinimą. Kita vertus, jokia paslaptis, kad vieningo sutarimo šiuo klausimu nebuvo ir valdžioje, nes turime skirtingas politines partijas su skirtingomis pažiūromis, turime farmacininkų lobistų. Politikai taip pat buvo susiskirstę į dvi priešiškas stovyklas.
Kalbant apie dabartinę situaciją, galima tik pasakyti, kad šalies Parlamentas buvo davęs daugiau nei 5 metus minėtiems pokyčiams įgyvendinti, tačiau šių metų kovo mėnesį vis dar didelę vaistinių dalį (200 iš 300) turėjo vaistinių tinklai. Pagrindinė to priežastis buvo užsitęsusi nežinomybė, neaiškumas, ar farmacijos reformą įteisinantis įstatymas nuo 2020 metų balandžio įsigalios, ar vis dėlto bus panaikintas.
Paskutinieji energingi bandymai atšaukti reformą Estijos Parlamente buvo inicijuoti 2019 metų gruodžio ir 2020 metų vasario mėnesiais. Tiesa, abu šie bandymai buvo nesėkmingi ir kovo pradžioje paaiškėjo, kad jokių pakeitimų nebus.
Paskutiniosiomis šiųmečio kovo dienomis vyko aktyvus veiklos licencijų prašymas ir išdavimas. Nors situacija buvo ypatinga, vaistinių perdavimas naujiems savininkams vis dėlto įvyko.
Taigi galima sakyti, kad nuo šių metų balandžio dauguma visų Estijoje veikiančių vaistinių akcininkų yra vaistininkai, o didmenininkai jau nebėra vaistinių savininkai.
Kita vertus, šiandien Estijos vaistinės vis dar atrodo vienodai, turi tas pačias iškabas – „Apotheka“, „Euroapteek“, BENU ir kitas. Akivaizdu, kad nepriklausomos vaistinės vis dar yra labai glaudžiai susijusios su buvusiais jų savininkais. Dabar, kai įvyko teisinis nuosavybės perdavimas, reikia tolesnių darbų, kad būtų pasiekta reali nepriklausomybė. Įstatymai neleidžia daryti jokios įtakos vaistinės savininkui. Norint pasiekti visišką nepriklausomybę, dar reikės daug nuveikti.
O gal farmacijos verslo atstovai buvo teisūs, tvirtindami, jog dalis vaistinių, trūkstant farmacijos specialistų, įgyvendinus reformą turės užsidaryti?
Dėl reformos buvo uždaryta palyginti labai nedaug vaistinių – vos 27 iš 494 vaistinių/ filialų, kai kurios iš jų buvo uždarytos kiek anksčiau.
Vis dėlto, kol procesai dar tik įsibėgėja, nesiimu spręsti, kaip bus artimiausioje ateityje, tačiau tokios galimybės neatmetu. Kita vertus, jei palygintume posovietinius metus ir šiandieną, matome, kad nuo to laiko vaistinių skaičius Estijoje ženkliai išaugo: tada buvo 250 vaistinių, o 2019 metais – 500 vaistinių. Nors gyventojų skaičius mūsų šalyje tik mažėjo (buvo 1,5 mln. gyventojų, dabar – apie 1,3 mln. gyventojų). Žinoma, pirkėjui didesnis vaistinių skaičius yra naudingas, nes jis gali rinktis, gali lyginti kainas. Tačiau kad ir kas ką kalbėtų, statistiškai Estijoje vaistinių, palyginti su gyventojų skaičiumi, buvo per daug. Čia matau keletą problemų. Viena iš jų ta, kad daugėjant vaistinių nespėjama paruošti reikiamo kiekio farmacininkų, kadangi valdžia neskiria tam daugiau lėšų. Net ir tie, kurie įstoja studijuoti, vėliau neretai pereina į kitas studijų programas. Taigi labai sunku užtikrinti, kad būtų pakankamai vaistininkų, kurie po studijų dirbs vaistinėje, ypač kai vaistinių kiekis tik augo. Dėl to ir buvo juntamas vaistininkų trūkumas – vaistininkams tekdavo dirbti ir savaitgaliais, namo į šeimą grįžti ir 21, ir net 22 valandą. Tą matydami, jauni žmonės nenorėjo tokio gyvenimo ritmo ir atsisakydavo farmacijos studijų. Čia panašiai kaip gaminant muilą – galima pasiimti labai didelį puodą, tačiau neužteks reikiamo kiekio sudedamųjų dalių didesniam muilo kiekiui pagaminti… Dar viena bėda ta, kad vaistininkų algos nėra pakankamai didelės, juolab kai turime omenyje, kad jiems tenka dirbti ir savaitgaliais, ir iki vėlumos. Už tokį darbą atlyginimas turėtų būti kur kas didesnis. Todėl sumažinus vaistinių kiekį atsiranda lėšų pakelti vaistininkams atlyginimus.
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Plačiau skaitykite „Farmacijos ir laiko“ žurnale 2020 m. Nr. 7