Viena talentingiausių Lietuvos solisčių Kristina Siurbytė be galo laukė teatrinio sezono pradžios, rugsėjo vidurio, kai Kauno valstybiniame muzikiniame teatre turėjo dainuoti „Adamsų šeimynėlėje“, po to – ypač mėgstamuose muzikiniuose pastatymuose operetėje „Balius Savojoje“, miuzikluose „Grafas Montekristas“ bei „Aida“. Deja! Visus kūrybinius planus skausmingai sujaukė „COVID-19“, šiame teatre pirmiausia ir nusitaikiusi į žaviąją dainininkę. „Farmacijos ir laiko“ žurnalistė Virginija Grigaliūnienė su garsia soliste kalbasi apie kovą ne tik su pavojingąja COVID-19, bet ir su kitomis ligomis, apie tai, kas labiausiai padeda gerai savijautai ir kodėl žmonės kartais renkasi alternatyvius gydymosi būdus, bet, deja, dažniausiai jais nusivilia.
Miela Kristina, šiųmečiam rugsėjui einant į pabaigą jums netikėtai teko atidėti koncertus ir spektaklius, nes kelią pastojo pasaulinę pandemiją sukėlęs koronavirusas. Tik po gero mėnesio galėjote pasidžiaugti, kad pagaliau grįžta jėgos. Prisiminkite, nuo ko viskas prasidėjo ir kaip sekėsi su pavojinguoju kovidu galynėtis?
Rugsėjo viduryje vakarinėje repeticijoje pajutau kūnu vis perbėgant lengvus šiurpuliukus. Nieko čia dramatiško, pagalvojau. Grįžau po repeticijos namo ir dėl visa ko pasimatavau temperatūrą. Nėra. Ryte pabudau – vis tiek šiurpuliukai purto. Vėl susiradau termometrą – 37,2 laipsnio. Kokia čia temperatūra! Bet savijauta įtartina… Po poros valandų temperatūra pakilo dar keliomis padalomis, ir jau sunerimau – o jeigu čia tas?.. Nors nei gerklę „kabino“, nei kosulys ar dusulys kankino. Raminau save – turbūt eilinis peršalimo virusas. Ir jei ne tas kovidas, į suprastėjusią savijautą greičiausiai net nebūčiau kreipusi dėmesio. Bet kaip tik artimiausią savaitgalį turėjau koncertuoti, todėl pasidarė neramu –tiek dėl savo sveikatos, tiek dėl kolegų, kurie koncerte bus šalia. Kreipiausi į savo gydytoją. Jis patarė vykti į karščiavimo kliniką pasidaryti tyrimų.
Tada dar nelabai tikėjote, kad vis dėlto tai „tas…“?
Nelabai buvo dėl ko tuo patikėti, nes, kaip minėjau, turėjau tik temperatūros – kitų simptomų nejaučiau. Beje, kai nuvykau į karščiavimo kliniką, temperatūra jau siekė 38 laipsnius. Paėmė kraują, atliko testą. Atsakymas – teigiamas. Iškart apie tai pranešiau teatrui, perspėjau visus, kurie repeticijoje turėjo artimesnį kontaktą, jie irgi puolė tirtis.
COVID-19 netrukus buvo patvirtintas ir keliems kitiems teatro artistams. Kaip manote, kas galėjo į teatrą tą virusą užnešti?
Vieni mano kolegos skundėsi stipresniais simptomais, kiti – silpnesniais, dar kiti apskritai jokių simptomų nejautė, nors testas – teigiamas. Taigi neaišku, ar jie nuo manęs užsikrėtė, ar aš nuo jų.
Kaip kito jūsų savijauta, koronaviruso atakoms įsibėgėjant?
Kylant temperatūrai pradėjo laužyti kaulus, ėmė skaudėti sąnarius, raumenis – dabar jau suprantu, ką tai reiškia… Atguliau į lovą ir, galima sakyti, savaitę iš jos nepakilau, nes visai neturėjau jėgų. Iššūkis buvo net atsigerti ar šiek tiek pavalgyti! Temperatūrą mažinau tabletėmis tik kai priartėdavo prie 39 laipsnių, o vėliau sužinojau, kad vis dėlto reikėjo tiek nelaukti. Nauja liga – niekas tiksliai nežino, koks geriausias gydymas, be to, ir kiekvieno organizmo reakcija į infekciją individuali. Nei kosėjau, nei dusino, o uoslė kaip „išėjo“ trečią ligos dieną, tai labai ilgai „neparėjo“ (juokiasi – V. G.). Su skonio praradimu dar įdomiau – prapuolė, paskui atsirado, bet ilgai jaučiau tik bazinius skonius – kartumą, saldumą, rūgštumą ir sūrumą. Į česnako aštrumą mano jutimo organai išvis nereagavo, kaip ir į stiprų eterinį aliejų, kurio kvėptelėjimas anksčiau net ašarą išspausdavo. Praėjus dešimčiai parų pagaliau pati įstengiau išsitrinkti galvą – oho, kiek jėgų prireikė! O dar po kelių dienų pabandžiau išsilyginti skalbinius, bet supratau, kad šį darbą dar teks atidėti. Temperatūros turėjau iki spalio vidurio. Džiaugiuosi, kad koronaviruso atakas atlaikiau ne viena – man padėjo sveikti ir du katinėliai, kurie gyvena kartu.
Turbūt tekę sirgti ir gripu. Ar galėtumėte palyginti savijautą sergant gripu ir kovidu?
Susirgusi gripu, pamenu, išgeriu vaistų ir iškart pajuntu, kad bent kuriam laikui palengvėja, o čia jau, kaip dabar dažnas sako, „buvo reikalų“ (juokiasi – V. G.). Supratau, kiek daug mano organizmo sistemų – pradedant virškinimo traktu ir baigiant urogenine – tas zaraza išbalansavo, prireiks laiko, kol visiškai atsigausiu, jausiuosi pasveikusi.
Yra tvirtinančiųjų, kad viskas išgalvota, jokio viruso nėra; yra slepiančių simptomus ir tai tik padeda virusui plisti; jūs apie savo sveikatos bėdas atvirai parašėte socialinio tinklo paskyroje.
Tokios reakcijos, kokios po to įrašo sulaukiau, nesitikėjau! Neįsivaizduojate, kiek buvo skambučių ir SMS žinučių! Visai nepažįstami žmonės mane puolė įtikinėti, kad nesergu jokiu kovidu, kad man tik „taip atrodo“, čia, tvirtino, tik gripas. Nesvarbu, kad tie žmonės su medicina neturi nieko bendra… Iš pradžių bandžiau su jais diskutuoti, bet supratau, kad neverta gaišti laiko ir eikvoti jėgų, kurių ir taip trūko.
Kokiomis dar ligomis esate sirgusi? Kaip jas įveikėte?
Nesu iš tų stipriųjų, kurie nežino, ką reiškia sirgti. Gal prieš aštuonerius metus man buvo diagnozuota plaučių tromboembolija – labai pavojinga liga. Kas lėmė šio sveikatos sutrikimo išsivystymą – nežinia, medikai tikina, kad gali būti daug priežasčių. Labai džiaugiuosi, kad pagalbą gavau pačiu laiku, priešingu atveju, manęs šiandien gal jau nebebūtų… Pamenu, grįžau iš spektaklio ir pamačiau, kad dešinioji ranka – mėlyna. Ligoninės priėmimo skyriuje pažiūrėjo – ai, čia turbūt alerginė reakcija, važiuokit namo, praeis. Ryte – dar baisiau, tąja ranka nepajėgiau net dantų šepetėlio pakelti. Visa laimė, kad ėmiausi iniciatyvos, nelaukiau, kol „alergija“ praeis – garsus Kauno klinikų kraujagyslių chirurgas doc. Linas Velička iškart suprato, kokiame pavojuje esu.
Jūs – talentinga dainininkė, todėl net sunku įsivaizduoti, kad kadaise reikėjo pagalbos ir balso stygoms?
Dar mokydamasi konservatorijoje pajutau, kad tampa sudėtinga kalbėti. Dainuoti galėjau, bet, va, kalbėti – sunku! Gydytoja otorinolaringologė Amelija Galminienė aptiko ant mano balso stygų susiformavusius mazgus. Kad ir kaip gydytoja stengėsi, niekaip nepavyko pasiekti gydymo rezultatų. Galiausiai ji man pasakė – jei per vasarą situacija nepasikeis, rudenį balso stygas teks operuoti. Operacijos, be abejo, išsigandau, mintimis labai stengiausi sau padėti, ir, neįtikėtina, mazgai pradingo! Kartais pagalvoju, kad bet kokia atsiradusi sveikatos problema tarsi įspėja, jog viduje prisikaupė negerų dalykų, kuriuos žmogus turi transformuoti į teigiamus. Čia jau psichologija… Kita vertus, esu pastebėjusi ir tai, jog kuo labiau saugojies, tuo labiau gali nesisekti. Reikia atsipalaiduoti, pradėti mėgautis gyvenimu, o ne nuolat visko bijoti. Kai taip nusiteikiau, atsikračiau daugelio liguistų būsenų. Galbūt tai padėjo ir mano balso stygoms, su kuriomis iki šiol neturiu jokių problemų. Balso stygos yra raumuo, kuris dainuojant (tai yra dirbant), kaip ir bet kuris kitas raumuo, pavargsta. O geriausias vaistas joms yra… tyla. Tą vasarą, kai pavyko be operacijos padėti savo balso stygoms, gal tris savaites praleidau Kuršių Nerijoje, prie jūros. Viena. Tyloje. Tik mintyse – su malda. Daug vaikščiodavau pajūryje ir miškuose, įtikinėdama save, kad visos mano problemos susitvarkys. Kartą eidama mišku pajutau nenusakomą norą giedoti – pradėjau giedoti ir staiga pajutau, kad esu sveika! Štai ką gali gamta, ramybė, tyla ir… begalinis tikėjimas! Beje, kad balso stygos yra labai susijusios su patiriama vidine įtampa, patvirtina ir mūsų žiūrovai. Žiūrėdami spektaklį ir užvaldyti jame besiliejančių emocijų, jie nejučia pradeda krenkšti, kosėti. Tai reiškia, kad viduje susikaupusią įtampą jie tokiu būdu stengiasi pašalinti, tarsi ją iškosėti.
Ar yra pasitaikę, kad dėl prastos savijautos tekdavo atidėti spektaklį, kuriame vaidinate?
Iki kovido artistui tai nebuvo jokia problema – esu dainavusi ir su aukšta temperatūra, ir sirgdama bronchitu. Išgeriu prieš spektaklį vaistų ir – į sceną! Kiek kartų buvę, kai vos prašneki dėl gerklės skausmo, o dainuoji – lyg niekur nieko! Visi artistai taip – lyg Koščėjai Nemirtingieji jausdavomės (kvatoja – V. G.). Koronavirusas mūsų darbą ir gyvenimą smarkiai pakoregavo.
Išties, po pastarojo išbandymo (kai ilgai gydėtės kovidą) turbūt ne kartą pagalvojote, kaip svarbu žmogui gera savijauta, puiki sveikata. Ir kad sveikatą reikia labai saugoti. O gal manote priešingai – kas lemta, nuo to nepabėgsime?
Man atrodo, sveikata kiekvienam duota skirtinga. Nuo vaikystės tikrai nebuvau sveikas vaikas ir esu pratusi pakentėti. Vieni susirgę iškart griebiasi tablečių, nepakelia skausmo, o aš vaistus geriu tik kai jau labai sunku. Tarkime, kai skauda galvą, nes šio vienintelio skausmo negaliu kentėti. O saugoti sveikatą, be abejo, būtina. Nors kai pagalvoju apie girtuoklius ar rūkalius, kurie štai kad ir pandemijos metu gerai jaučiasi, o suserga tie, kurie nepalyginamai sveikiau gyvena, kyla visokių klausimų… Manau, kad reikia viskuo mėgautis, o ne save riboti, nes taip prarandamas gyvenimo skonis. Juk labai sveikai gyvenantis žmogus nebūtinai jaučiasi laimingas.
Ar tik ne veganizmą turite galvoje? Prieš kurį laiką ir jūs buvote veganė, bet vėliau nusprendėte, kad tai ne panacėja.
Pusę metų buvau žaliavalgė. Ir žinote, ką pastebėjau? Kad tuo laiku buvau… piktesnė nei įprastai! Pažįstu ir daugiau žaliavalgių, kurie – gana pikti. Vadinasi, kažkas negerai viduje. Taip ir neišeina iš galvos, kad dėl dvasinio nušvitimo atsisakydami mėsos, jie vis dėlto su pasigardžiavimu „ėda“ savo artimą… Manau, kiekvienas turi atrasti, kas jam geriausiai tinka, o ne vaikytis madų. Turiu galvoje ne tik veganizmą – dabar labai madinga ir joga, ir dvasinės mokyklos, kitos „savęs tobulinimo“ veiklos, labai daug žmonių jas išbando. Vis dėlto praeina kiek laiko ir mada pasikeičia. Bet iš tiesų mes pamirštame, ką turime, žavimės naujomis kryptimis, naujais dvasiniais vedliais, nesigilindami, kas mums tiktų geriausiai. Kita vertus, gal žmonės nesijaučia laimingi, jei ieško pilnatvės būtent ten?
O kaip artistą nuteikia imuninei sistemai labai palankūs išoriniai faktoriai – žiūrovų plojimai, gėlės, dėmesys, pagarba?
Manau, kad tokie dalykai galbūt labai svarbūs karjeros pradžioje – jautiesi pripažįstamas, mylimas… Kita vertus, yra tokių artistų, kurie labai nori patikti, bet publika jų vis tiek nemyli. Todėl aš visada sakau, kad reikia būti savimi. Žmonės tai iškart pajaučia. Žiūrovams patinka ir neigiami personažai. Svarbiausia – sugebėti publiką įtikinti, kad būtent toks elgesys tam personažui konkrečioje situacijoje buvo geriausias pasirinkimas. Taip yra ir gyvenime. Nors aš esu pozityvus žmogus, bet man nepatinka dabar per dažnai kartojami „būk pozityvus“, „į viską žiūrėk pozityviai“, ir panašiai. Esu įsitikinusi, kad bet koks per jėgą kitam brukamas dalykas gali tapti atgrasus, toksiškas, kenkėjiškas. Manau, reikėtų kiekvienam dažniau savęs paklausti – kaip aš jaučiuosi, ir jokiu būdu nemeluoti sau, jei kažkas negerai. Būtina duoti sau laiko išsigydyti visus dvasinius sopulius, nesibaiminant skausmo ir liūdesio. Kartais reikia visa tai tiesiog išgedėti. Aišku, ir neužsibūti duobėje, nesimėgauti savo skausmu.
Kokia jūsų nuomonė apie tradicinės medicinos alternatyvas, kurios šiuo laikmečiu taip pat labai madingos.
Taip, šiandien išties labai didelė „netradicinės pagalbos“ pasiūla. Tai ir įvairūs mokymai, ir atseit stebuklingai veikiančios piliulės ar mikstūrėlės, ir meditacija, ir net horoskopai… Aš manau, jei žmogus turi kokių nors sveikatos problemų ir iš gydytojų negauna aiškių atsakymų, kodėl tie sveikatos negalavimai jam pasireiškė, arba pajunta iš gydytojų pusės abejingumą (deja, tokių dalykų pasitaiko, turime tą pripažinti), nežinomybė dažną paskatina ieškoti atsakymų kitur. O, va, ten, kitur, jie gauna dėmesio, išgirsta pasakėlę, kuria patiki, nes tai yra geriau nei nieko nežinoti. Aš irgi buvau nugrybavusi į netradicinę mediciną, jeigu taip galima pavadinti astrologines prognozes.
Papasakokite, labai įdomu!
Po tromboembolijos gydymo, kai taip ir nepavyko išsiaiškinti trombų susidarymo priežasties, astrologai ne kartą modeliavo mano horoskopą. Tiesą pasakius, man labai norėjosi įtikėti, kad mano sveikatos bėdos yra tik laikinos, kad man tuoj pagerės. Pripažinkime, gerų naujienų tikisi visi, kurie bando aiškintis savo sveikatos sutrikimų kilmę… Taigi man vienas horoskopas parodė, kad iki 45 metų bus „blogas laikas“, o jau po to lauks puikus periodas, kur kas geresnis gyvenimas, truksiantis net 18 metų! Ką čia slėpti – šių metų kovo 17 dieną man suėjo 45 metai ir kai jau pradėjau sirgti, tai negaliu sustoti! Rudenį galiausiai dar ir kovidas sugriebė. Jei 18 metų toks „geras periodas“ tęsis – tai atsiprašau, ačiū už valsą (kvatoja – V. G.). Va, tau ir prognozės… Taip, jie moka žmonėms užpudrinti smegenis. O kiek daug įtikėjusių tokia „medicina“ yra! Taip ir norisi savo patirtimi įspėti kitus – patikėjęs tokiomis iš piršto laužtomis prognozėmis, neva po dešimties metų viskas staiga pasikeis į gera, žmogus tą laikotarpį gali pralaukti „negyvendamas“, vildamasis, kaip vėliau bus gerai, o taip ir gyvenimo gali nebelikti.
Kaip manote, kodėl žmonės tuo įtiki?
Deja, dauguma žmonių tiki viskuo, kas rašoma. Jei parašyta, kad padės, pagydys – ir tiki. Tiki, manau, todėl, kad žmonės šiandien yra susvetimėję, suvienišėję. Užuot skaitę knygas, savo pasaulėžiūrą formuoja interneto portaluose, susipažindami su skleidžiama abejotino teisingumo informacija, tiki pseudogydytojais, pseudomokytojais, pseudovedliais.
Ar turite/ turėjote scenos baimę? Žinau, kad dainavimą pasirinkote, atsisakiusi psichologijos studijų – gal polinkis į psichologiją padeda įveikti bet kokias baimes?
Kai baigiau studijas, labai bijojau scenos, pamenu, kartais net raminamųjų vaistų gerdavau. Bet kuo daugiau koncertavau, tuo sceninė įtampa mažėjo. Vadinasi, įmanoma išsiugdyti vidinę ramybę, įmanoma sceną prisijaukinti. Tiesa, muzikinės karjeros pradžioje dar ir medituodavau, atlikdavau tam tikrus pratimus, bandydama scenos baimės atsikratyti, ir manau, jie padėjo. Meilė žiūrovams – štai kas dar yra labai svarbu įveikiant bet kokias scenines įtampas ir baimes.
O kaip jūs mylite save? Kuo pasilepinate?
Man labiausiai patinka gamta – labai mėgstu ją stebėti, vaikščioti gamtoje, o kai dėl to nelemtojo koronaviruso gražiausią ir mylimiausią metų sezoną, rudenį, taip ilgai teko praleisti „uždarytai“, buvo labai pikta. Mėgstu paskaityti gerą knygą, nueiti į parodą, pasižiūrėti dramos spektaklį. Mažiausiai mėgstu… klausytis muzikos, man gražiausia muzika – paukštelių čiulbėjimas, smilgų čiuženimas… O turbūt pati geriausia mano gydytoja yra jūra. Geriausiai pailsiu, atsigaunu, sukaupiu jėgų būtent prie Baltijos jūros. Mane keri šios jūros melancholija. Mėgstu vienatvę – einu pakrante ir kalbuosi su jūra. Pasakoju jai savo godas ir tarsi girdžiu, ką ji man atsako… Tai išties geriausias lepinimasis – buvimas su jūra…
Kaip manote, ko žmogus neturėtų daryti, kaip nesielgti, kad jaustų gyvenimo pilnatvę ir netrukdytų gyventi kitiems?
Pirmiausia noriu pasakyti, kad stengiuosi gyventi laikydamasi 10 Dievo įsakymų, stengiuosi išvengti blogų dalykų, o jei kartais ir padarau kokią nuodėmę, atgailauju. Visi mes esame nepaprastai skirtingi ir savaip einame savo tikslų ir svajonių link. Kartais kažką atradę norime tuo dalytis su kitais, manydami, kad jei jau man tai tiko, neabejotinai tiks ir kitam. Galbūt taip ir bus, bet gal ir ne. Žmonės kartais pernelyg stipriai rūpinasi kitų gyvenimais, klaidomis ir tobulėjimais. Jei mes labiau susitelktume į savo gyvenimą, svajones, atradimus ir kiekvienas norėtume tapti geriausia savo paties versija, manau, pasaulyje būtų daugiau taikos, meilės ir supratimo. Nereikia siūlyti savo išeičių būdų, jei niekas mūsų to neprašo, neklausia. Na, o jei paklausia, gal visgi neskubėkime būti „mokytojais“ ar „išminčiais“, nes tai, ką kalbėsime, tėra mūsų atradimai ir suvokimai, kurie gali visiškai netikti kitiems. Todėl laikui bėgant viskas gali pasisukti visai ne taip, kaip mes įsivaizdavome ar prognozavome. Žinoma, galime pasidalyti savo patirtimi, bet nebrukime jos kaip vienintelės nekintančios tiesos, neužpilkime savo vandenynais kitų… Esu skaičiusi labai taiklų pastebėjimą – kiekvienas šiame pasaulyje dalyvaujame savose rungtynėse, savame kelyje, savu laiku, viskas šiame pasaulyje veikia nuosavos juostos pagrindu…
Išties, teisingi žodžiai… Ir paskutinis, tradicinis mūsų klausimas – koks yra jūsų geros sveikatos, puikios savijautos receptas?
Mano geros savijautos receptas – netrumpas (juokiasi – V. G.). Tai ir pasitikėjimas Dievo valia, ir patiriami išbandymai (tiek teigiami, tiek neigiami), ir svajonės, kurių link einama, ir siekis nekenkti kitiems, skirti laiko sau, savo pomėgiams ir poreikiams… Dar labai svarbu gauti už darbą tokį atlygį, kad būtų galima jaustis oriai. Ne, nereikia tiek, kad įsigytume jachtas ar lėktuvus – tiesiog, jei žmogus stengiasi, įdeda daug jėgų atlikdamas savo darbą – kad jam nereikėtų skaičiuoti, ar iki kitos algos išgyvens, ar, įdėjęs savo lėšas į rengiamą projektą, „neišeis į minusą“. Deja, Lietuvoje tokių dalykų pasitaiko, ir ypač tą junta meno, kultūros, kūrybiniai darbuotojai.
KRISTINOS SIURBYTĖS sveikatos receptas
- 1. Pasitikiu Dievu.
- 2. Dėkoju už viską, ką gaunu (ir už gera, ir už bloga).
- 3. Turiu svajonę ir einu jos link.
- 4. Nekenkiu kitiems.
- 5. Skiriu pakankamai laiko savo pomėgiams ir poreikiams.
Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr.8–9.