Rėmuo, nevirškinimas, dispepsija yra dažną pacientą kankinantys nemalonūs sutrikimai. Dėl dietos ir gyvenimo būdo, vyresnio amžiaus, kartais dėl genetikos, nėštumo ar anatomijos, anksčiau ar vėliau beveik visiems sutrinka skrandžio rūgštingumo pusiausvyra. Iš tiesų priežastys, sukeliančios refliuksą, skrandžio skausmus, opas ir net skrandžio ar stemplės vėžį, yra kitos – nuo sutrikusio stemplės apatinio sfinkterio darbo, H. pylori infekcijos, streso iki uždegiminių procesų su stipriu imuniniu fonu, vykstančių virškinimo sistemoje. Geriau suvokiant sutrikusio virškinimo ir rėmens priežastis rastas natūralus integruotas sprendimas, kaip atkurti skrandžio rūgščių pusiausvyrą.
Skrandžio rūgštingumo pusiausvyros sutrikimai
Skrandžio veiklą reguliuoja daugybė skirtingų veiksnių ir hormonų, o skrandžio darbo sutrikimas ar pH pokyčiai gali lemti prastą virškinimą ir žarnyne.
Rūgštis, kuri nepelnytai sulaukia daug neigiamo dėmesio, yra ypač svarbi koordinuotam skrandžio darbui. Fiziologiškai skrandyje nustatomas stipriai rūgštinis pH 1,5–2, pavalgius jis pakyla. Nustatyta, kad skrandžio pH pakilus iki 5, pepsinas nebegali susidaryti. Skrandžio rūgštis ir tinkamas pH labai svarbūs maisto medžiagų pasisavinimui – peptidų, aminorūgščių, mineralų (įskaitant geležį, varį, cinką ir kalcį), taip pat vitamino B12 ir folio rūgšties pasisavinimas priklauso nuo skrandžio rūgštingumo. Esant per mažam skrandžio rūgštingumui sutrinka skrandžio motorika, kasos fermentų ir tulžies išskyrimas. Vyresniame amžiuje pradeda mažėti HCl gaminančių parietalinių ląstelių kiekis, todėl senstant mažėja skrandžio rūgštingumas, formuojasi atrofinis gastritas.
Skrandžio gleivinės apsauga yra paprasta, bet veiksminga. Ją sudaro gleivės ir šarminis bikarbonatas, kurį išskiria pačios epitelio ląstelės. Šis gleivių ir bikarbonato barjeras yra toks veiksmingas, kad kai skrandžio ertmėje pH siekia 2, skrandžio gleivinės pH neutralus (pH 7). Šią apsaugą suardo gastritas, opos, netinkami mitybos įpročiai, vaistų, ypač aspirino, vartojimas, Helicobacter pylori infekcija.
|
Per mažo rūgšties kiekio simptomai, tokie kaip refliuksas ar rėmuo, gali būti klaidingai interpretuojami kaip padidėjęs rūgštingumas. Minėtus simptomus pajutęs pacientas vartoja vaistus, dar labiau sumažinančius rūgštingumą, taip aktyvuojamas hipochlorhidrinis ratas, gresiantis atrofiniu gastritu ar rikošetine rūgšties hipersekrecija. |
Gastroezofaginio refliukso liga – imuninė uždegiminė liga
GERL patogenezės mechanizmai dar nėra iki galo aiškūs. Už pokyčius stemplėje atsakingas ilgalaikis stemplės gleivinės sąlytis su refliukso turiniu, kurį sukelia ydingi antirefliuksiniai barjerai. Skrandžio rūgštis ir pepsinas sukelia makroskopinius stemplės plokščiojo epitelio pažeidimus.
Ligai būdingas stiprus imuninis fonas. Pažeisti audiniai išskiria uždegimo veiksnius, kurie suaktyvina imuninę sistemą. Reaguodamos į pažeidimus, endotelio ląstelės taip pat gamina adhezijos molekules, kurios aktyvina leukocitus, taip tarpininkaudamos uždegiminėms reakcijoms. Tik neseniai buvo parodyta, kad skrandžio sultys ne tik tiesiogiai pažeidžia stemplę, bet ir stimuliuoja stemplės epitelines ląsteles išskirti imuninius citokinus ir chemokinus, kurie pritraukia imunines ląsteles. GERL sergančių pacientų gleivinė gamina kur kas daugiau įvairių citokinų, palyginti su sveikų kontrolinių grupių. Šie uždegimo veiksniai suaktyvina imuninių ląstelių migraciją ir gali būti susiję su GERL patofiziologija. Būtent imuninės ląstelės ir kilęs uždegimas padaro daugiausia žalos stemplės plokščiojo epitelio ląstelėms.
|
Skrandžio rūgšties neutralizavimas ir rūgšties išskyrimo mažinimas tiesiogiai padeda mažinti rėmens simptomus ir sumažinti GERL žalą, pacientas subjektyviai jaučiasi geriau, tačiau problema lieka neišspręsta dėl sutrikusio skrandžio ir apatinio stemplės sfinkterio darbo. Nei rūgšties išskyrimą blokuojantys vaistai, nei antacidai nepasižymi etiopatogenetiniu poveikiu GERL mechanizmui, o tik laikinai slopina pagrindinį simptomą – rėmenį. |
Dabartinis gydymas
Rūgštį mažinantys vaistai tik mažina simptomus – neutralizuoja rūgštį, kuri gali pakilti į stemplę, arba rūgštį, kuri graužia pažeistą skrandžio gleivinę. Skrandžio rūgštis nebūna problema. Reikia ieškoti, kodėl skrandžio rūgštis pateko ne ten, kur reikia, arba kodėl atsirado skrandžio gleivinės pažeidimas. Per didelis rūgštingumas (hiperchlorhidrija) yra palyginti reta problema. Kai kurių tyrimų duomenimis, net 90 proc. atvejų nustatomas per mažas rūgštingumas ar H. pylori infekcija, o GERL ir rėmuo prasideda dėl sutrikusios apatinio stemplės sfinkterio veiklos [1].
GERL atveju vartojami kelių grupių preparatai:
- Šarminiai antacidai rūgštį neutralizuoja chemiškai, todėl yra patrauklūs dėl greito poveikio ir vartojami lengvos formos GERL simptomams mažinti. Dažnai vartojami antacidai gali sutrikdyti elektrolitų pusiausvyrą dėl po šarmų ir druskos rūgšties sąveikos susidariusių didelių kiekių druskų, taip pat gali sukelti pilvo pūtimą, vidurių užkietėjimą, „rikošetinį“ sekrecijos padidėjimą.
- Alginatai veikia kaip barjerinė priemonė neleidžianti turiniui išsipilti į stemplę. Nuolat vartojant magnio ar natrio alginatus gresia magnio ir natrio perdozavimas.
- Protonų siurblio inhibitoriai (PSI) slopina vandenilio protonų (H+) patekimą į skrandį, todėl negali susidaryti HCl. PSI yra stipriausi ir veiksmingiausi GERL vaistai, sumažinantys druskos rūgšties sekreciją 90 procentų.
Apie 40 proc. GERL pacientų gali nereaguoti į gydymą PSI [3]. PSI vartoti ilgą laiką nerekomenduojama dėl šalutinių poveikių. PSI sukelia mikroelementų trūkumą ir kalcio disbalansą, todėl padidėja osteoporozės ir lūžių rizika.
- H2 blokatoriai slopina histamino receptorius, todėl parietalinės ląstelės negauna signalo gaminti HCl. Šie vaistai veiksmingai gydo lengvą ezofagitą, taip pat tinkami ligos atkryčio profilaktikai, naktiniams refliukso priepuoliams. H2 blokatorių efektyvumas ilgai vartojant mažėja.
- Prokinetikai didina skrandžio motoriką ir apatinio stemplės sfinkterio darbą, bet yra veiksmingi tik gydant lengvą GERL. Dėl stiprių šalutinių poveikių yra retai naudojami praktikoje – ilgalaikis gydymas prokinetikais gali būti pavojingas, gresia sunkiomis, netgi mirtinomis komplikacijomis.
Natūralus problemos sprendimo būdas
Dabartiniai gydymo būdai dažnai problemos neišsprendžia, po tam tikro laikotarpio numalšinti simptomai turi tendenciją vėl atsinaujinti. Ypač tais atvejais, kai pacientai nesiryžta keisti žalingų mitybos, fizinio aktyvumo, streso valdymo ir kitų įpročių, o verčiau renkasi nuolatinį visiems prieinamų vaistų vartojimą, reikalingas kompleksinis šių problemų sprendimas. Galima pasitelkti pasaulyje moksliškai ištirtus ir praktiškai patikrintus komponentus, tarp kurių augalų šaknų ir sėklų ekstraktai, magnio oksidas, bifido- bei laktobakterijos, virškinimo fermentai. Šių komponentų deriniai suteikia integruotą pagalbą pacientams, kenčiantiems nuo skrandžio rūgštingumo disbalanso, refliukso, GERL. Tam tikri integruoti deriniai pasižymi daugiakrypčiu poveikiu: reguliuoja ir normalizuoja rūgšties gamybą, mažina spazmus, slopina uždegimą, veikia antimikrobiškai (ypač kovojant su H. pylori), skatina motoriką, atkuria žarnyno mikroflorą bei reguliuoja nervų sistemą.
Naujiena Lietuvoje – DGL SALDYMEDIS
Saldymedžių šaknys tradiciškai vartojamos skrandžio funkcijoms gerinti ir skrandžio rūgštingumo jausmui mažinti. Jos buvo pirmoji pagalba suėmus rėmeniui prieš atsirandant dabartiniams antacidams ir kitiems rūgštingumą mažinantiems vaistams. Saldymedis didina prostaglandinų išsiskyrimą, todėl daugėja gleivių, apsaugančių skrandžio gleivinę [9]. Tyrimai rodo, kad saldymedis slopina uždegimą ir mažina skausmą, o skatindamas kraujo pritekėjimą į skrandį greitina pažeistos gleivinės regeneraciją [10]. Saldymedis pailgina skrandžio gleivinės paviršinių ląstelių išgyvenamumą ir pasižymi pepsiną slopinančiu poveikiu [11]. Šie sudėtiniai poveikiai lengvina skrandžio opos ir gastrito gijimą.
Atsitiktinių imčių dvigubai akli placebu kontroliuojami klinikiniai tyrimai parodė saldymedžių šaknų efektyvumą mažinant funkcinės dispepsijos simptomus [12] ir esant H. pylori infekcijai [13, 14, 15]. Kito klinikinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad gydant skrandžio opas esant H. pylori infekcijai saldymedžio efektyvumas panašus kaip ir keturgubos bismuto, tetraciklino, metronidazolo bei protonų siurblio inhibitoriaus terapijos [16] – saldymedis mažina H. pylori sukeltus skrandžio pažeidimus, veikia antimikrobiškai ir sukuria polisacharidinę plėvelę, trukdančią bakterijai prisitvirtinti prie gleivinės [17]. Saldymedžių šaknys veikia ir kaip prebiotikas, todėl padeda palaikyti sveiką žarnyno mikroflorą [18].
Saldymedžiuose esantis glicirizinas sukelia mineralkortikoidų perteklių, kuris lemia kalio netekimą, gali užsilaikyti vanduo ir natris, todėl nuolat vartojant saldymedį dideliais kiekiais (dažniausiai – per dieną 60 gramų, kuriuose yra apie 100 mg glicirizino) pradeda smarkiai didėti kraujospūdis, gali atsirasti aritmijų. Sprendžiant šias problemas buvo sukurtas deglicirinirizuotas saldymedžių ekstraktas DGL (angl. deglycyrrhizinated licorice), iš kurio pavojingoji glicirizininė rūgštis yra pašalinta, o kitos teigiamos saldymedžio savybės, mažinančios rūgštingumą ir dispepsiją bei gerinančios pacientų gyvenimo kokybę, išlieka [19]. Didžioji dalis dabartinių klinikinių tyrimų būtent ir atliekama su DGL, kaip su saugesne saldymedžio alternatyva. Klinikiniuose tyrimuose dalyvavusiems pacientams, vartojusiems DGL, sumažėjo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, buvo stebima epitelio regeneracija, dingo opos krateris, mažėjo spazmų dažnis [20].
IMBIERAS
Imbieras turi daugiau kaip 400 skirtingų medžiagų, todėl jo šakniastiebiai jau nuo senovės buvo naudojami įvairių kultūrų tradicinėje medicinoje nuo infekcinių ligų, artrito, spazmo, hipertenzijos, nervų ligų, kaip efektyvi namų gydymo priemonė nuo įvairių skrandžio negalavimų: vidurių užkietėjimo, viduriavimo, dispepsijos, raugėjimo, pilvo pūtimo, epigastriumo diskomforto, skrandžio opų, virškinimo sutrikimų, pykinimo ir vėmimo [21]. Imbieras gerai pasisavinamas žarnyne, didžiausia jo koncentracija būtent ir aptinkama virškinimo sistemoje [22].
Imbiero antioksidacinis veikimas yra vienas stipriausių iš natūralių komponentų, randamų gamtoje, o imbiero aktyviosios medžiagos efektyviai mažina uždegimą ir skausmą [23]. Imbieras gerai žinomas dėl pykinimą mažinančio efekto, todėl padeda besilaukiančioms moterims, chemoterapiją gaunantiems onkologiniams pacientams ar žmonėms, jautriai reaguojantiems į supimą (jūros liga) – klinikinio tyrimo metu veikė geriau nei placebas ir dimenhidrinatas [24].
Imbieras turi karminacinį poveikį – mažina dujų kaupimąsi ir vidurių pūtimą. Jis yra ir prokinetikas, ir spazmolitikas, todėl skatina maisto judėjimą virškinimo traktu, bet sumažina kylančius spazmus. Vieno klinikinio tyrimo metu pastebėtas reikšmingai didesnis žarnyno judrumas, o stimuliuodamas prievarčio susitraukimą imbieras gerina maisto ištuštinimą iš skrandžio [25]. Kartu imbierų ekstraktas skatina seilių ir gleivių išskyrimą ir taip apsaugo stemplės ir skrandžio gleivinę. 2019 metų tyrimas su H. pylori teigiamais ir funkcinės dispepsijos simptomus jaučiančiais pacientais parodė, kad 53,3 proc. pacientų infekcija dingo po 4 savaičių imbiero vartojimo, sumažėjo skrandžio skausmas, deginimas, pykinimas [26]. Jau anksčiau buvo ištirta, kad imbieras pasižymi H. pylori augimą mažinančiomis savybėmis [27].
OŽRAGĖ
Ožragė yra vienas iš seniausiai tradicinėje medicinoje taikomų augalų, aprašyta dar Hipokrato ir senovės Egipto gydytojų. Iki šiol nustatyta daugiau nei 100 aktyviųjų komponentų. Ožragės veikimas yra sudėtinis ir aiškinamas rūgšties išskyrimo mažinimu, gleivinę apsaugančiais glikoproteinais ir uždegimą slopinančiu poveikiu. Ožragių polisacharidai padengia skrandžio gleivinę į mucinus panašaus gelio sluoksniu, suformuoja apsauginę plėvelę tarp gleivinės ir skrandį žalojančių medžiagų, rūgšties ir pepsino [28]. Ožragėse gausu polisacharido galaktomanano (sudaro apie 30 proc. sėklų masės) – jis jungiasi prie skrandžio rūgšties ir maisto, trukdo šios masės atpylimui, taip apsaugo stemplės gleivinę [29].
Ožragių sėklos mažina opų vystymąsi ir dėl didelių kiekių flavonoidų – tyrimai yra parodę, kad flavonoidai apsaugo skrandžio gleivinę ir trukdo atsirasti pažaidoms. Ožragių flavonoidai jungiasi prie protonų siurblio ir mažina vandenilio protonų išmetimą iš parietalinių ląstelių, taip mažinamas skrandžio rūgštingumas [30].
PANKOLIS
Pankolių vaisiai ir lapai taip pat turi daug flavonoidų. Pankolis vartojamas kaip laisvinamasis gydant lengvas virškinimo trakto ligas, stimuliuoja motoriką, o didesnėmis koncentracijomis turi antispazminį poveikį, mažina pilvo pūtimą ir dieglius [32]. Kadangi pankoliuose gausu skaidulinių medžiagų, jie gerina virškinimą ir žarnyno darbą. Pankoliai stimuliuoja sveiką apetitą ir virškinimą, trumpina maisto kelią virškinimo traktu, gerina skrandžio rūgšties išskyrimą [33]. Pankolių sėklos pasižymi uždegimą mažinančiomis ir antibakterinėmis savybėmis – tyrimai rodo teigiamą poveikį kovojant su bakterijomis, sukeliančiomis per maistą plintančias užkrečiamąsias ligas, pvz., E. coli, S. aureus, taip pat naikina H. pylori, net ir vaistams atsparius jos tipus [34].
GELTONASIS GENCIJONAS
Karčiosios žolelės, tokios kaip geltonasis gencijonas, yra vienas iš dažniausių pasirinkimų dispepsijos sukeltiems simptomams lengvinti. Net nedidelės kartumynų dozės gerina stemplės sfinkterio tonusą ir pagreitina skrandžio ištuštinimą. Kartumynai gerina imuninės sistemos būklę, pasižymi choleretiniu aktyvumu (didina tulžies išskyrimą), gerina apetitą, ypač achlorhidrinės būklės metu [35].
Kartumynai skatina seilių ir skrandžio sulčių išskyrimą bei didesnį kraujo pritekėjimą į skrandį. Tai aiškinama dviem mechanizmais: kartumynai paveikia specialias ląsteles galvos smegenų žievėje ir stimuliuoja klajoklį nervą seilių liaukose ir skrandyje, o lokalus atsakas pasiekiamas, kai kartumynai tiesiogiai sąveikauja su viršutine virškinimo sistemos dalimi, ypač su kartumo receptoriais [36]. Vis dėlto didesnio rūgšties išskyrimo nederėtų bijoti – tyrimai rodo, kad geltonieji gencijonai pasižymi gastroprotekciniu poveikiu – pažeidus skrandžio gleivinę, gencijonų ekstraktas mažina skrandžio rūgščių išskyrimą ir apsaugo nuo gastrito atsiradimo. Tai gali būti paaiškinta aktyvuotu gleivinę apsaugančiu prostaglandinų signaliniu keliu, kada sustorėja skrandžio gleivinė, padidėja gleivių sekrecija [37]. Aktyvieji gencijonų komponentai taip pat pasižymi stipriu antimikrobiniu veikimu.
PROBIOTIKAI
Sutrikus skrandžio veiklai, išsiderina ir normalus virškinimas žarnyne, keičiasi mikroflora. Atsiradusios skrandžio opos – puiki terpė patogeninėms bakterijoms gyvuoti, neigiamai veikiamas gijimas. Probiotikai užima vietą opose ir neleidžia augti patogeninėms bakterijoms. Jie taip pat išskiria antimikrobines medžiagas, kurios kovoja su H. pylori ir kitomis bakterijomis. Pastebėta, kad probiotinės bakterijos (pvz. Lactobacillus genties) greitai kolonizuoja opą ir skatina jos gijimą, pažeistų skrandžio ląstelių regeneraciją, reguliuoja imuninį atsaką pažeistoje skrandžio gleivinėje, stimuliuoja gleivių išsiskyrimą [39]. Vieno tyrimo metu pastebėta, kad Lactobacillus acidophilus ir imbierų ekstrakto vartojimas kartu sumažino opos dydį, lokalų uždegimą opoje, oksidacinį stresą, padidino apsauginių skrandžio gleivių sekreciją, gleivinės atsparumą [40]. Dėl pačių gaminamos pieno rūgšties, pienarūgštės bakterijos (Lactobacillus ir Bifidobacterium) gerai išgyvena rūgštinėje terpėje – gali išgyventi apie 3 valandas esant pH 1,5–3. Jos taip pat lengvai prikimba prie skrandžio gleivinės. Klinikinio tyrimo metu 650 pacientų, sergančių H. pylori infekcija, 14 dienų vartojo probiotikus iš Lactobacillus ir Bifidobacterium genčių bei antibiotikus nuo H. pylori. Po gydymo daugiau pagijusių pacientų buvo probiotikus vartojusioje grupėje, jiems taip pat reikšmingai sumažėjo ir kiti simptomai [42].
INULINAS
Vis populiarėja probiotikų vartojimas kartu su prebiotikais, kurie dažniausiai būna žmogaus organizmo neskaidomos maistinės skaidulos, pavyzdžiui, inulinas ir fruktooligosacharidai. Prebiotikai maitina gerąsias žarnyno bakterijas, gerina žarnyno darbą, didina bifidobakterijų ir laktobakterijų skaičių [43], mažina vidurių užkietėjimą, taip pat pagerina kalcio ir magnio pasisavinimą [44].
MAGNIS
Magnis yra daugiau nei 300 fermentinių biocheminių reakcijų kofaktorius ir vaidina svarbų vaidmenį nuo kraujospūdžio reguliavimo ir raumenų bei nervų funkcijų iki DNR palaikymo ir RNR sintezės, gamina energiją ląstelėms ir palaiko elektrolitų pusiausvyrą. Magnis reikalingas tinkamam raumenų darbui – mažina raumenų spazmus, gerina skrandžio ir žarnyno motoriką, trūkstant magnio gali pradėti spazmuoti apatinis stemplės sfinkteris, sukeldamas refliuksą. Refliukso problemą magnis gali spręsti ir tiesiogiai – magnio oksidas, reaguodamas su HCl, gali neutralizuoti didesnius rūgšties kiekius, sudarydamas magnio chloridą ir vandenį.
Surišdamas vandenį žarnyne, magnis skystina išmatas, todėl laisvina užkietėjusius vidurius. Magnis naudingas ir žarnyno mikrobiotai – trūkstant magnio mažėja bifidobakterijų kiekis, daugėja uždegimo veiksnių [45]. Magnis ypač reikalingas vartojantiesiems protonų siurblio inhibitorius, nes vaistai apsunkina magnio pasisavinimą dėl išreguliuoto skrandžio rūgštingumo.
ŠLAMAGRAIŽĖ LEUZĖJA
Ne mažiau už magnį naudingi ir nervų sistemą raminantys adaptogenai, pavyzdžiui, eleuterokokas, leuzėja (dar vadinama rapontiku), ženšenis. Endeminis Sibiro laukinis augalas šlamagraižė leuzėja turi gilias tradicijas vietinių tautų natūralioje medicinoje. Ji vartojama fiziniam nuovargiui ir stresui mažinti, padeda atsigauti po ligų. Moksliniai tyrimai rodo leuzėjų biologinį aktyvumą mažinant oksidacinį stresą ląstelėms, gerinant gliukozės kontrolę ir lipidų metabolizmą [47]. Leuzėjos taip pat pasižymi antimikrobiniu ir imunostimuliacinius poveikiu [48].
VIRŠKINIMO FERMENTAI
Jau minėta, kad sutrikus skrandžio darbui ir esant nepakankamam rūgštingumui maistas nėra tinkamai suvirškinamas, žemiau esančios virškinimo sistemos dalys negauna signalo tinkamai išskirti fermentus ir virškinti maistą dvylikapirštėje ir plonojoje žarnose, todėl virškinimo fermentai yra papildoma pagalba esant skrandžio rūgščių disbalansui. Biotechnologijos pasiekimai leido iš mikroskopinių grybų išskirti fermentus, kurie pasižymi platesniu spektru nei gyvulinės kilmės kiaulės kasos fermentai, nes juose yra ne tik amilazės, lipazės ir proteazių, bet ir celiulazės, laktazės, pektinazės. Šie fermentai taip pat išsiskiria ypatingu stabilumu. Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslininkai ištyrė grybinės kilmės fermentų aktyvumą esant skirtingam pH ir temperatūrai – gauta, kad fermentai lieka aktyvūs net iki 50 °C temperatūroje ir esant pH 2, todėl veikti pradeda jau skrandyje [49].
Apibendrinimas
Šių aprašytų komponentų derinys padeda palaikyti normalų skrandžio rūgštingumą ir išvengti jo pakitimų (hipochlorhidrijos ir hiperchlorhidrijos) sukeltų pasekmių ateityje, tokių kaip refliuksas, rėmuo ir kiti negalavimai. Jis neslopina vieno konkretaus simptomo, ypač – rūgšties gamybos, tačiau harmoningai neutralizuoja rūgšties perteklių (jei jis yra), veikia skirtingas nenormalų rūgštingumą, dispepsiją ir kitus skrandžio sutrikimus sukėlusias priežastis, todėl pasižymi plačiu ir juntamu poveikiu – padeda esant ūmiems rėmens priepuoliams, skatina pažeistos gleivinės atsinaujinimą, stiprina apatinį stemplės sfinkterį, gerina skrandžio motoriką, greitina maisto suvirškinimą ir jo judėjimą virškinimo traktu, padeda kovoti su H. pylori infekcija ir atkurti žarnyno mikroflorą. Produktas sukurtas tiems, kuriems skrandžio rūgštingumas yra pakitęs, rūgštis pasiekia jautrias virškinimo sistemos dalis, o skrandžio darbas sutrikęs.
Parengė gyd. Jonas Kastys
Komentaras
Doc. dr. Lolita Rapolienė,
UAB „Baltic Medics“ Uosto poliklinika
Tikriausiai kasdien kiekvienas šeimos gydytojas konsultuoja po kelis pacientus, besiskundžiančius rėmens graužimu ar dispepsija. Neretai tiek jauno, tiek vyresnio amžiaus pacientams jau būna nustatyta ir lėtinė būklė – gastroezofaginio refliukso liga (GERL), kuri sutrikdo kasdienę žmogaus veiklą: mitybą, miegą, fizinį aktyvumą, nuotaiką, ir taip blogina pacientų gyvenimo kokybę. Vaistininkai dažniausiai skuba pagelbėti rūgštinio refliukso kamuojamiems pacientams rekomenduodami antacidus ar alginatus, o gydytojai – skirdami efektyviausius vaistus šio simptomo kontrolei – protonų siurblio inhibitorius ir vis mokome, ką ir kada valgyti, kaip miegoti, raginame vengti žalingų įpročių ir streso, reguliuoti kūno svorį. Taip dirbdami skaičiuojame kelis dešimtmečius. Deja, GERL vis išlieka neišsprendžiama bėda, nes skrandžio rūgštis nėra pradinė ar vienintelė problema, o virškinimo sistema turi sąsajų su visomis organizmo sistemomis, ypač nervų, endokrinine ir imunine. Neretai pacientai skundžiasi ir blogu virškinimu, pilnumo jausmu, pilvo pūtimu ar skausmu, tuštinimosi sutrikimais. Taip mums iškyla daugybinės užduotys: kaip apsaugoti stemplės ir skrandžio gleivinę, sureguliuoti rūgštingumą, pagerinti virškinimą ir žarnyno mikrobiotą, sumažinti pilvo pūtimą ar spazmus. Tenka suvienyti tradicinį, gyvensenos ir holistinį požiūrius – remtis integratyvia medicina, kurioje atsižvelgiama į visą žmogų, pasitelkiama gydymo įvairovė optimaliai sveikatai palaikyti. Iš biologiškai pagrįstų metodų naudotini gydomieji augalai, mineralai, vitaminai, probiotikai ir kt. priemonės. Saldymedžiai, ypač saugesnė jų forma – deglicirizinuotas saldymedžių ekstraktas (DGL) puikiai tinka rūgšties pažeistai gleivinei apsaugoti ir atkurti, ožragių sėklos ne tik saugo gleivinę, bet ir mažina rūgšties išsiskyrimą, imbierai gerai žinomi kaip pykinimą ir vidurių pūtimą mažinanti priemonė, kartu su magnio oksido druskomis sumažina ir skrandžio rūgšties perteklių, o jos pritrūkus – pankolis ir geltonasis gencijonas gali paskatinti gamybą, pagerinti sfinkterio darbą ir kartu su fermentais palengvinti virškinimą. Ilgiau vartojamos gerosios bakterijos su inulinu ir leuzėja gali pagerinti žarnyno mikrobiotą, imuninį atsaką ir stabilizuoti nervų sistemą. Žinoma, dar reikia išsamių mokslinių tyrimų, kad galėtume tiksliai įvertinti natūralių sudėtinių preparatų efektyvumą, bet jų atsiradimas teikia vilties, kad nuo GERL turėsime išmanų ginklą, kurio taip laukia gydytojai ir pacientai.
Literatūra – redakcijoje
Straipsnį skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS 2021 m. Nr. 1