Karščiavimas – tai nespecifinis įvairių ligų simptomas. Dažniausiai ūminį karščiavimą sukelia infekcinės ligos (virusinės, bakterinės), žaizdos, ypač supūliavusios, kartais karščiuoja pacientai, sergantys navikinėmis, kepenų, reumatinėmis sąnarių ir kitomis ligomis.
Karščiavimas yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių kreipiamasi į pediatrus. Viena iš trijų vaikų ligų yra susijusi su karščiavimu. Visuomenėje gaji nuomonė, kad karščiavimas labai pavojingas sveikatai ar net gyvybei, esą galįs pažeisti smegenis ar širdį. Tyrimai parodė, kad daugelis tėvų ar vaikų globėjų nepagrįstai duoda karščiuojančiam vaikui antipiretikų minimaliai pakilus kūno temperatūrai ar netgi vaikui nekarščiuojant.
Iš tiesų karščiavimas yra natūrali organizmo reakcija, atsakas į infekciją ar kitokį patologinį procesą. Vienintelė indikacija mažinti pakilusią kūno temperatūrą – palengvinti karščiavimo sukeltą diskomfortą, o ne siekti temperatūros sumažėjimo ar normalizavimo.
Dažniausios vaikų karščiavimo priežastys
* Peršalimo ligos, gripas, angina,
* gastroenteritas,
* ausų infekcija,
* krupas, bronchiolitas,
* šlapimo takų infekcijos.
Moksliniais tyrimais neįrodyta, kad karščiavimą gali sukelti dantų dygimas, tačiau, kita vertus, šioji visuomenėje plačiai paplitusi nuomonė nepaneigta. Literatūroje nurodoma, kad aukštesnė negu 38,9 °C temperatūra neturėtų būti tapatinama su dantų dygimu.
Jaunesnių negu 3 mėnesių kūdikių kūno temperatūra gali pakilti perdėm stangriai ir šiltai suvysčius ar užklojus stora antklode, tačiau šiais atvejais ji niekada nepakyla daugiau kaip 38,5 °C matuojant rektaliai.
Kartais vaikai karščiuoja po skiepų, karščiavimo trukmė priklauso nuo individualaus organizmo atsako ir skiepų rūšies.
Temperatūros matavimas
Suaugusiems asmenims ir vyresniems vaikams temperatūrą rekomenduojama matuoti pažastyje, o vaikams iki 3 metų amžiaus patogiau matuoti tiesiojoje žarnoje. Normali vaikų kūno temperatūra pažastyje yra 36−37,5 °C, tiesiojoje žarnoje ji 0,5 °C didesnė, o burnoje 0,4 °C didesnė nei pažastyje. Per parą kūno temperatūra gali svyruoti 0,8–1 °C.
Ausies ir kaktos temperatūros matavimas nėra patikimas, todėl juo nereikėtų remtis vertinant vaiko būklę ir jos dinamiką. Labai netikslu ir „nustatyti“ temperatūrą liečiant kūną delnu – tai vadinamoji taktilinė temperatūra, jos vertinimas subjektyvus, priklauso nuo liečiančio asmens kūno temperatūros.
Karščiavimu laikoma, kai kūno temperatūra padidėja:
- kūdikiams iki 0–36 mėn. >38 °C,
- vyresniems negu 3 metų vaikams >38,4 °C.
Kada mažinti?
Karščiavimas yra natūrali biologinė organizmo reakcija, ji suaktyvina imunitetą, padeda kovoti su infekcija, bet gali kelti įvairių nepatogumų ir varginančių simptomų pacientui. Temperatūros dydis nėra esminis kriterijus sprendžiant, ar vaiką reikia gydyti, svarbiausia, kaip vaikas jaučiasi, ar pakito jo elgesys. Kartu su karščiavimu beveik visada pasireiškia ir kitokių simptomų: galvos ar raumenų skausmas, šaltkrėtis, silpnumas, apetito pablogėjimas, miego sutrikimai ir kt.
Temperatūrą rekomenduojama mažinti tik tada, kai ji blogai pakeliama, itin varginanti (dažniausiai >38,5 °C). Vienintelė išimtis, kada temperatūra turėtų būti mažinama greitai, nespėjus jai pakilti aukščiau negu 38 °C – vadinamieji febriliniai (karščiavimo sukelti) traukuliai arba reali jų rizika. Karščiavimą reikia mažinti, jei vaikui iki 6 mėnesių amžiaus temperatūra pakyla iki 39 laipsnių ar daugiau. Vyresniems vaikams karščiavimas nėra pavojingas, nebent temperatūra pasiekia 40 laipsnių.
Gydantis namuose svarbu žinoti, kad karščiuojant reikia gerti pakankamai skysčių, vartoti instrukcijose leistinas vaistų nuo temperatūros dozes arba tokias, kokias nurodė gydytojas. Nereikia stengtis numušti temperatūros iki normalios, svarbu, kad veikiant vaistams ji sumažėja.
Karščiavimą reikia mažinti, jei vaikas turi gretutinių širdies, plaučių ar nervų sistemos ligų. Jei vaikas anksčiau buvo patyręs febrilinių (karščio sukeltų) traukulių, temperatūros mažinimas nebūtinai padės apsaugoti jį nuo traukulių pasikartojimo, tačiau skirti antipiretikus pageidautina.
Karščiavimo malšinimo principai
- Jei įmanoma, pašalinti karščiavimo priežastį (gydyti infekciją veikliais antibiotikais, drenuoti minkštųjų audinių pūlinį ir kt.).
- Gausiau vartoti skysčių, nes karščiuojantis žmogus jų daugiau praranda prakaituodamas, kvėpuodamas.
- Skirti antipiretikų, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo.
Virusų (ypač gripo) sukelto karščiavimo negalima gydyti aspirinu dėl galimo sunkaus šalutinio poveikio smegenims ar kitiems organams.
Skausmo ir karščiavimo gydymas: paracetamolis ar ibuprofenas?
Paracetamolis ir ibuprofenas yra vieni dažniausiai karščiavimui mažinti vartojamų vaistų. Abu jie taip pat mažina skausmą.
Tyrimai rodo, kad ibuprofenas kliniškai yra pranašesnis už paracetamolį, nes labiau sumažina skausmą ir padidėjusią kūno temperatūra negu paracetamolis. Be to, ibuprofenas slopina uždegimą – dažną skausmo ir karščiavimo palydovą, o paracetamolis tokio poveikio neturi.
Skausmo gydymas
Tyrimas, kuriame dalyvavo 300 vaikų ir paauglių (6–17 metų amžiaus) parodė, kad praėjus 60 minučių po vaisto vartojimo, ibuprofenas kliniškai reikšmingai labiau negu paracetamolis sumažino galūnių traumos sukeltą stiprų skausmą.
Karščiavimo mažinimas
Antipiretinio poveikio aktyvumu ibuprofenas beveik nesiskiria nuo paracetamolio, tai yra abu šie vaistai panašiai sumažina padidėjusią kūno temperatūrą. Tai parodė klinikinis tyrimas, kuriame dalyvavo per 300 karščiuojančių 6–24 mėn. vaikų, tačiau vaikų tėvai palankiau įvertino karščiavimo gydymą ibuprofenu, nes:
- Ibuprofeno antipiretinis poveikis truko ilgiau, tai yra ibuprofenas ilgesniam laikui sumažino padidėjusią kūno temperatūrą, tad šį vaistą buvo galima vartoti rečiau – ilgesniais laiko intervalais, palyginti su paracetamoliu.
- Dauguma tėvų nurodė, kad ibuprofenas labiau sumažino padidėjusią vaiko kūno temperatūrą negu paracetamolis.
- Kai kurių tėvų tvirtinimu, ibuprofenas karščiavimą mažino veiksmingiau ir ilgiau negu bet kurie kiti jų vaikui skirti vaistai.