Dar vienas išskirtinis mūsų žurnalo rubrikos „Kitu kampu“ pašnekovas – kaunietis Martynas Adomaitis. Prieš keliolika metų baigęs aukštuosius farmacijos mokslus ir vaistinėje padirbėjęs palyginti neilgai, Martynas apsisprendė rinktis kitą, su vaistininkyste, regis, nelabai ką bendra turintį profesinės veiklos kelią. Bet Martynas įsitikinęs, kad jo dabartinis darbas su farmacija net labai susijęs. Taigi susipažinkime – diplomuotas vaistininkas ir… Lietuvos zoologijos sodo egzotinių gyvūnų prižiūrėtojas Martynas!
Martynai, pradėkime nuo tradicinio klausimo – papasakokite apie save. Kur gimėte, augote, mokėtės?
Gimiau Kaune, bet augau ir užaugau šalia Kauno, Garliavoje. Mokiausi Juozo Lukšos gimnazijoje, kur puikių mokytojų dėka pamilau biologiją, chemiją. Galbūt meilė gamtai, gyvūnams slypėjo ir kažkur mano pasąmonėje, nes nuo mažens buvau tarsi „biologas iš savęs“ – pirkausi ir su malonumu skaitydavau knygas biologine tematika, labai domėjausi gyvūnais. Botanika, biologija, gamta mane visą laiką traukė, o paskutiniosiose gimnazijos klasėse sudomino ir chemija. Būtent tai mane atvedė į farmaciją. Vienu metu svarsčiau, gal reikėtų rinktis mediciną, vis dėlto pabijojau ilgų studijų metų.
Gal jūsų apsisprendimui turėjo įtakos ir vaistinėje dirbusi giminaitė?
Kai aš dar tik rinkausi, ką studijuoti, mano pusseserė Brigita kaip tik jau baigė farmacijos studijas, dirbo su kompanijomis. Nežinau, ar man tai buvo svarbu, bet tuo metu nusprendžiau ir aš pabandyti žengti tuo pačiu „farmaciniu keliu“. Kadangi labai aukštais balais išlaikiau biologijos egzaminą, į farmacijos studijų programą dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete patekau į nemokamą vietą. Ir labai savimi didžiavausi!
Universitetines studijas baigėte 2007 metais. Kokie įspūdžiai likę iš tų laikų?
Nuo pirmųjų studijų dienų viskas buvo be galo įdomu. Dar studijų metais įsidarbinau tuo metu Garliavoje veikusioje privačioje vaistinėje – atlikau ten praktiką. Vis dėlto jau tada mane vis užplūsdavo vidiniai prieštaravimai, ar tikrai padariau teisingą pasirinkimą. Mat mane labiau už viską traukė gyvūnai.
Bet tada jokių drastiškų sprendimų nepriėmėte – sėkmingai baigėte farmacijos studijas ir pradėjote dirbti vaistinėje?
Taip, po studijų įsidarbinau net ne vienoje, o keliose vaistinėse, daliniais krūviais, dirbau kartu ir farmacinės veiklos vadovu. Bet elgiausi taip greičiausiai dėl vienintelio dalyko – kad neprarasčiau vaistininko licencijos. Rajonų vaistinėse dirbdavau puse etato, o didžiąją savo veiklos laiko dalį skyriau savo pagrindiniam hobiui – gyvūnams. Apie dešimt metų taip derinau savo darbus ir pomėgius (juokiasi – V. G.), o dabar jau gal kokius penkerius metus su vaistininkyste nelabai ką bendra turiu. Artėja licencijos galiojimo pabaiga, todėl sprendžiu dilemą – ar taip viskas tegu ir pasilieka, farmaciją užmirštu visiems laikams, ar vis dėlto bandyti licenciją prasitęsti ir vėl grįžti į vaistininkystę? Valandų esu susirinkęs, kažkiek dar trūksta, žinoma, reikėtų įdėti labai daug darbo, kad vėl galėčiau dirbti vaistinėje, bet kuo toliau, tuo labiau save pagaunu mąstant, jog diplomo nereikėtų atsisakyti. Juk farmacijos specialisto profesija tokia kilni, tokia reikalinga!
Kas jums nepatiko vaistinėje, jeigu čia taip ir neįsitvirtinote?
Didžiausia problema turbūt buvo ta, kad aš nebuvau pasiruošęs darbui su pacientais, pacientų konsultacijoms. Dar paskutiniuosiuose universiteto kursuose ėmiau suvokti, kad man su žmonėmis dirbti nebus lengva. Gal dėl jaunystės, gal dėl psichologinio nepasirengimo vengdavau bendravimo, jaučiau stresą – o jeigu mano suteikta farmacinė paslauga tam žmogui netiks ir aš jam dar labiau pakenksiu? Jaučiau didžiulę atsakomybę ir baimę. Todėl ir pradėjau galvoti, kad farmacija turbūt skirta ne man. Tiesą sakant, man studijuojant viskas patiko tol, kol prasidėjo paskaitos apie vaistus ir jų šalutinį poveikį. Va, dėl to vaistinėje ir jaučiausi prastai – bijojau pacientus pakonsultuoti neteisingai. Aišku, tai nereiškia, kad su gyvūnais galima elgtis bet kaip, neatsakingai, bet su jais man geriau sekėsi bendrauti, dėl to juos ir pasirinkau.
Vadinasi, turėtumėte ką pasakyti dabartinei Farmacijos fakulteto vadovybei dėl studijų programos korekcijų?
Kaip jau minėjau, studijos man buvo labai įdomios, naudingos, tik vieno dalyko – jei dar to nepadaryta – tikrai reikėtų daugiau: tai vaistininko psichologinio paruošimo. Kad jis, bendraudamas su vaistinės klientais, jaustųsi drąsiai, nebijotų tiesioginio bendravimo. Gal galėtų būti koks viešojo kalbėjimo kursas? Nes aš, pavyzdžiui, studijas baigiau kuklus ir savimi nepasitikintis. Dokumentacija, užsakymai – viskas gerai, tačiau dirbti tiesiogiai su į vaistinę atėjusiais žmonėmis buvo labai sudėtinga. Su gyvūnais, kaip minėjau, buvo paprasčiau bendrauti, greitai radau su jais ryšį.
Kokios aplinkybės lėmė, kad praėjus metams po studijų aukštojoje mokykloje įsidarbinote Lietuvos zoologijos sode paprastu gyvūnų prižiūrėtoju, kuris turėjo daryti pačius juodžiausius darbus?
Regis, 2008 metais Kaune veikiančiame Lietuvos zoologijos sode buvo pastatytas naujas pastatas, skirtas amūriniams tigrams. Visiškai atsitiktinai laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad zoologijos sodas ieško tigrams prižiūrėtojo. Kaip praleisi tokią progą!? Nesigilinau, nei kokia alga, nei kokios darbo sąlygos – buvau jaunas, nevedęs, daug pinigų pragyventi nereikia… Mane labai traukė darbas su gyvūnais ir labai apsidžiaugiau tokį darbą gavęs. Dirbu jau 14 metų ir nebuvo nė vienos akimirkos, kad būčiau nusivylęs. Tiesa, kaip minėjau, šalia šio darbo ilgus metus dar turėjau nedidelę dalį etato ir vaistinėje.
Kokios jūsų, kaip gyvūnų prižiūrėtojo, pareigos?
Dirbu viską iš eilės – pradedant gyvūnų priežiūra, šėrimu, voljerų valymu ir baigiant pokalbiais su gyvūnais (juokiasi – V.G.). Man gyvūnai – visas gyvenimas, todėl niekada nesibodėjau „juodo“ darbo. Man be galo patiko pažinti gyvūnus, ypač egzotinius, sveriančius 200 kilogramų ar dar daugiau. Supratau, kad ir jie mane priėmė, nuo pirmųjų dienų pradėjo manimi pasitikėti, nors ne kiekvienam prižiūrėtojui tai pavyksta! Aišku, mano bendravimas su gyvūnais yra kitoks – per grotas, nes zoologijos sodas – ne cirkas… Domėjausi, todėl žinojau, kaip su gyvūnais prižiūrėtojai dirba užsienio šalyse, gerąją praktiką taikiau ir čia. Ir man puikiai sekėsi.
O kaip vidinės nuostatos? Juk dirbdamas pagal turimą specialybę per tiek metų galėjote padaryti karjerą, tapti vadovu, kuris nebūtinai dirba prie prekystalio ir teikia farmacines paslaugas…
Nebuvau ir nesu karjeristas. Man svarbiausia, kad darbas būtų širdžiai mielas, kad jis man patiktų. Dirbdamas su gyvūnais apie karjerą negalvoji… Nors, tiesą sakant, ir zoologijos sode karjerą galima padaryti – iš pradžių buvau gyvūnų prižiūrėtojas, dabar jau esu gyvūnų priežiūros specialistas (juokiasi – V. G.). O jeigu rimtai – ne vien gyvūnų priežiūra aš ten užsiimu. Jau ketverius metus dirbu su savanoriais, tarp jų buvo ir medicinos, ir farmacijos studentų, kurie ateina į zoologijos sodą padirbėti, pasisemti veterinarijos žinių. Būtent pradėjus kuruoti nemažą savanorių grupę mano požiūris į bendravimą ėmė smarkiai keistis.
Vadinasi, dabar ir vaistinėje dirbti nebūtų taip sudėtinga?
Gali būti. Dabar jausčiausi kur kas tvirčiau, drąsiau. Patirtis daro savo.
Grįžkime prie gyvūnų. Kaip jus tie tigrai priima? Kaip įgijote jų pasitikėjimą?
Čia yra biologiniai dalykai. Gyvūną reikia gerbti. Jo negalima bijoti, bet ir negalima jaustis jo šeimininku. Tu ateini į gyvūno namus, todėl turi derintis prie gyvūno, jausti jo nuotaiką. Su gyvūnu reikia bendrauti, jį stebėti, praleisti daug laiko – tik tada užsimezga stiprūs ryšiai, įgyjamas gyvūno pasitikėjimas, ir tas santykis būna sunkiai nutraukiamas. Kad gyvūnas tave prisileistų, tavimi patikėtų, turi būti geras žmogus, nepiktas, ramus. Tada ir gyvūnas su tavimi elgsis ramiai, meiliai.
Bet gyvūnas lieka gyvūnu…
Be abejo! Prižiūrėtojas jokiu būdu negali peržengti ribos, prarasti budrumo, ypač dirbdamas su egzotiniais plėšrūnais, kurie atsiradus menkiausiai galimybei gali pakenkti. Prižiūrėtojas negali nei visos rankos į narvą pro grotas įkišti, nei stipriai apsikabinti, nes gyvūnas net ir žaisdamas gali sužaloti. Pavyzdžiui, įdrėksti. Ir jeigu prižiūrėtojas išsigąstų, plėšrūnui baimė yra viskas! Pajutęs, kad jo bijo, gyvūnas gali pulti. Tokia jo laukinė prigimtis. Todėl būtina laikytis visų saugumo reikalavimų: visada dirbame po du, nes jei įvyktų nelaimė, šalia turi būti žmogus, kuris nukentėjusiajam skubiai ateitų į pagalbą; gyvūnas mus jau atpažįsta, todėl atėjus nestresuoja, pasitiki mumis. Svetimų žmonių, kaip antai zoologijos sodo lankytojų, fotografų, gyvūnas bijo, o prižiūrėtojas – jau visai kas kita. Taigi prižiūrėtojo vaidmuo yra labai svarbus.
Ar tekę susidurti su realiu pavojumi?
Ne viską galima pasakoti, nes gyvūnas kartais ir žaisdamas gali tave užkabinti – gali pagauti drabužį ir išgąsdinti – baimė atsiranda natūraliai. Pamatys gyvūnas, kad išsigandai – kitą dieną ir vėl pabandys, o gal vėl išsigąsi. Egzotiniai gyvūnai yra labai gudrūs. Jie dažnai provokuoja savo prižiūrėtoją ir stebi, kaip jis elgsis. Ačiūdie, kol kas man jokių problemų nekilo.
Minėjote, kad dirbant zoologijos sode labai praverčia įgytos farmacinės žinios?
Taip, nes farmacija yra susijusi su veterinarija.
Gyvūnai irgi serga…
Taip, lygiai kaip ir žmonės. Vaistai jiems irgi labai panašūs, kaip ir žmonėms. Turėjau atvejį – snieginiam leopardui veterinaras atnešė vaistų; net juokiausi – tas pats karsilis, ta pati nošpa. Ir vitaminai, maisto papildai – tos pačios formulės, tik skirtingos dozės. Kai gyvūnas sveria kelis šimtus kilogramų, jam reikia daug daugiau vaistų. Gyvūnas, ypač laukinis, egzotinis, niekados neparodys savo skaudulio, negalios – kad yra silpnas, nes plėšrūnui parodyti, kad jis silpnas jau yra viskas, gentainiai jį iškart nuskriaustų. Tik patyręs prižiūrėtojas gali pastebėti jo negalavimą – nejudrus, ašarotos akys, kitokios išmatos. Ir pasikeitęs elgesys – guli, nevalgo… Na, o kadangi Lietuvos zoologijos sodas dabar išgyvena sunkius laikus, gali būti, kad dalį gyvūnų teks išvežti į užsienį. Jiems neabejotinai bus didelis stresas, nes pripratę prie prižiūrėtojo kurį laiką jausis labai prastai.
Gyvūnai savo prižiūrėtojus gerai pažįsta?
Be abejo. Viena moteris prižiūrėtoja su liūtu per ketverius metus taip susidraugavo, kad, jai išėjus iš darbo, liūtas dar ilgai jos laukdavo, net buvo apsirgęs depresija, savaitę stovėjo prie tvoros ir žiūrėjo į tą pusę, iš kurios kiekvieną rytą ji ateidavo, nevalgė kito žmogaus pateikto valgio. Tai rodo, koks stiprus ryšys užsimezga tarp gyvūno ir žmogaus.
Nuo vaikystės labai mylite kates, tai namuose turbūt laikote jų ne vieną?
Kad ir kaip būtų keista, ne! Šunį visą laiką namie turėjau, o kačių – ne. Nes jos – naminės, o man visą laiką prie širdies buvo laukiniai gyvūnai. Man visada labai įdomu stebėti laukinę gamtą.
Per tiek darbo zoologijos sode metų turbūt teko prižiūrėti ne vien tigrus?
Aš dirbau ar dirbu su įvairiais gyvūnais – amūriniais tigrais, liūtais, leopardais, lūšimis. Mane jie pažįsta. Bendraujame per atstumą, bet geranoriškai.
Beje, teko išbandyti lūšių veisimą zoologijos sode. Jei gerai dirbama su gyvūnu, jie ir nelaisvėje puikiai jaučiasi, veisiasi, o po to paleidžiami į miškus. Dalyvavau ne viename tokiame projekte – gimusius lūšiukus paruošdavome gyvenimui laisvėje, kartu edukavome apie tai veterinariją studijuojančius studentus. Jau seniai esu įtrauktas į edukacines programas, su kolegomis rengiu seminarus, pasakoju apie zoologijos sodo veiklą, šviečiu savanorius. Mano veiklos tikslas – sudominti žmogų gyvūnais, jų gyvenimu. Beje, prieš kurį laiką buvau išvykęs pas antropologę Birutę Galdikas, savanoriavau džiunglėse. Ten jaučiausi puikiai, nes, kaip minėjau, laukinė gamta man yra kažkas stebuklingo…
Ir štai netikėtumas – pradėjote svarstyti apie darbą vaistinėje?
Kaip tyčia, neseniai sulaukiau pasiūlymo dirbti viename vaistinių tinkle. Šie metai man labai sunkūs, nes sužinojau, kad dalį gyvūnų iš zoologijos sodo žada iškelti, todėl gali nelikti su kuo dirbti. Taigi savaime mintyse ėmiau galvoti apie grįžimą į farmaciją, nors dar visai neseniai iš tokių minčių būčiau tik pasijuokęs. Aišku, neramina tai, kad daug ką pamiršęs, kad reikėtų stipriai pasimokyti, susipažinti su naujovėmis, kurių farmacijoje yra labai daug, vaistinės per tiek metų stipriai pasikeitusios, viskas kompiuterizuota.
Kad vidumi jūs visada buvote ištikimas farmacijai, rodo ir detalės, pavyzdžiui, iki šiol nepakeistas nuo studijų laikų išlikęs jūsų elektroninio pašto adresas, prasidedantis žodžiu „histaminas“…
Tikra tiesa… Draugai klausia, kodėl ne vardas, pavardė, o man labai miela turėti būtent tokį, išskirtinį, elektroninio pašto adresą… Studijos universitete buvo labai smagios, įdomios, nenuobodžiaudavome – tai tarsi studijų palikimas. Kas žino – gal ir pranašiškas ženklas, kad vėl savo darbą siesiu su farmacija…
Noriu paklausti ir apie jūsų išskirtinį pomėgį – intensyviai sportuojate, maudotės eketėje. Tai įrodymas, kad gyvenate sveikai, vadinasi, turėtumėte gerų patarimų ir būsimiems vaistinės klientams?
Intensyviai sportuoja tik profesionalūs sportininkai, o aš – tik mėgėjas… Gimus sūnui Juozapui, nusistovėjus ramiam gyvenimui šeimoje su mylima žmona veterinare Donata, prieš kelerius metus susidomėjau žmogaus galimybėmis – ką galima su savo kūnu padaryti, kaip sveikiau gyventi. Visą gyvenimą buvau sveikos gyvensenos propaguotojas, niekada neturėjau jokių žalingų įpročių, todėl nieko nuostabaus, kad visada buvau fiziškai aktyvus, bėgiodavau. Kažkada sportuodamas lauke atkreipiau dėmesį į nuo šalčio sustirusius praeivius ir pagalvojau – kodėl vieni sustirę vaikšto, o kitiems tas šaltis visai nebaisus? Pabandžiau su draugais lįsti į šaltą vandenį ir mane tai užkabino, o jei dar tiksliau, maudynėmis lediniame vandenyje mane užkrėtė kaunietis istorijos mokytojas Gediminas… Jau kelerius metus praktikuoju buvimą šaltame vandenyje, maudausi ir per didžiausius šalčius. Pastebiu, kad kūnas gali be vaistų susidoroti su daugeliu negalavimų – nei sloguoju, nei gerklę skauda, kas neretai pasitaikydavo iki tol. Šaltis natūraliai yra stresas kūnui, bet būnant vandenyje ištinka įdomūs dalykai, sukeliantys daug nenusakomų emocijų, pagerinantys emocinę būseną. Kai tik pradėjau maudynes šaltame vandenyje, baigėsi peršalimai, neatsimenu, kada gėriau vaistų. Šiemet sudominau šiuo pomėgiu ir kelis kitus žmones. Moterims atrodo sudėtinga lįsti į šaltą vandenį, todėl pradėjome rugsėjį, kai jis dar nėra toks geliančiai šaltas. Ir žmoną pripratinau… Dabar dažnai mus galima pamatyti Lampėdžio ežere. Grynas oras, apšilimas prieš šalto vandens vonias, laimės hormonai – neišpasakytai gera!
Praėjusi žiema buvo gana šalta – vis tiek maudėtės?
Taip, teko išbandyti 30 dienų iššūkį per pačius šalčius. Vakare po darbo nuvažiuoji, apšyli, pasportuoji, pabėgioji ir neri į vandenį… Visi dienos rūpesčiai tarsi nuskęsta tame šaltame vandenyje… Iš jo išlipi įsikrovęs energijos kelioms dienoms! Šalčiausią dieną, kai maudžiausi, buvo minus 22 laipsniai, bet po ledu juk tik arti nulio, tai vandenyje gerokai šilčiau nei išlipus. Žinoma, reikia niekur neprarasti proto. Jaunimas dabar mėgsta dėl nuotraukos sušokti į eketę, bet tai labai pavojinga, ypač merginoms. Kūnas bent pusę metų turi būti pratinamas, nes pasinėrimas į ledinį vandenį organizmui yra didelis stresas. Reikia pradėti nuo vasaros ir stebėti, kaip kūnas į šaltį reaguoja… Mano organizmas šaltį priėmė labai gerai, pasijutau kur kas stipresnis tiek fiziškai, tiek emociškai, todėl tokias galimybes siūlau išbandyti ir kitiems…
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS 2021 m. nr. 3
Asmeninio albumo nuotraukos