Daugelio lėtinių žaizdų (pooperacinių, pragulų, trauminių, stipraus nudegimo ir kt.) gydymas yra sudėtingas ir ilgas procesas, kurio sėkmę lemia daugybė veiksnių. Žaizdas netinkamai gydant lieka randų, o kartais, prisidėjus infekcijai, gali kilti labai rimtų komplikacijų. Apie šiuolaikines žaizdų gydymo galimybes dabartinėje COVID-19 pandemijos situacijoje bei kitas šios srities aktualijas kalbamės su Lietuvos žaizdų gydymo asociacijos valdybos nariu, LSMU MA Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikos vadovu profesoriumi Ryčiu Rimdeika.
Kaip pandeminis laikotarpis pakeitė žaizdų priežiūros ir gydymo specialistų darbą? Kokių pokyčių įvyko jūsų kasdienėje klinikinėje praktikoje (ar buvo sustabdytos planinės operacijos, galbūt pacientams buvo sunkiau patekti pas žaizdų priežiūros bei gydymo specialistus ir t. t.)? Kaip vertinate situaciją europiniu lygiu?
Ypatingų pokyčių šiuo laikotarpiu neįvyko. Ligonių srautas pas plastinės rekonstrukcinės chirurgijos specialistus nenutrūko – apsilankė nemažai pacientų su įvairiomis „buitinėmis“ žaizdomis. Karantino laikotarpiu žmonės galbūt labiau užsiėmė žemės ūkio bei kitais buities darbais, taisė garažus, šiltnamius, atliko remontus, nes akivaizdžiai padaugėjo įvairiais instrumentais – pjūklais, obliavimo staklėmis, įvairiais aštriais įrankiais susižalojusių pacientų. Kažkodėl padaugėjo ir nudegusiųjų bei patyrusiųjų sunkesnes traumas.
Paslaugų prieinamumas pandeminiu laikotarpiu nesumažėjo – mes visą laiką dirbome, skubos tvarka operavome pacientus, tiktai, žinoma, turėjome paisyti atitinkamų saugumo reikalavimų – negalėjome ligonių operuoti prieš tai nesulaukę COVID-19 tyrimo rezultatų.
Vis dėlto tenka pastebėti, kad nors pacientų su lėtinėmis žaizdomis nesumažėjo, žmonės dėl sunkiai gyjančių žaizdų (trauminių, trofinių opų ir t.t.) neskubėjo gultis į ligoninę, o naudodami konservatyvius tvarsčius ar kitas priemones stengėsi jas prižiūrėti bei gydytis patys.
Kiek teko bendrauti su kolegomis, skaityti literatūrą, straipsnius, visur – tiek Vakarų Europos, tiek visose pasaulio šalyse – situacija buvo panaši. Lietuva nėra kažkuo išsiskirianti tiek kalbant apie patiriamas traumas, tiek apie pagalbos teikimą.
Kaip jūsų įprastą kasdienį darbą veikė papildomų apsaugos priemonių naudojimas? Ar jos netrukdė patogiai teikti visų medicininių bei pacientų priežiūros paslaugų?
Tas kasdienis darbas galbūt labiau buvo trikdomas naujų, vis besikeičiančių taisyklių, o kadangi mes priklausome ne vien nuo savo, bet ir nuo Skubios pagalbos skyriaus nustatytų taisyklių, anesteziologų darbo tvarkos, daugelį klausimų teko derinti tarpusavyje. Vis dėlto džiugu, kad mūsų kolektyve neįvyko kokių nors nemalonių ar ypatingų nutikimų, laikėmės saugumo reikalavimų ir sėkmingai darbavomės. Gal tiktai daugiau laiko ir energijos atėmė pastangos (pasitelkus savo gebėjimus) suvaldyti pacientų nerimą. Ypač reikėjo pasistengti juos įtikinti, kad artimieji negali lankyti ir kad šiek tiek sulėtėjęs gydymo procesas. Tačiau net ir šiuo požiūriu ypatingų nesklandumų nebuvo.
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2021 m. nr. 6