Apatinės nugaros dalies skausmas yra plačiai paplitusi medicininė problema, su kuria tam tikru savo gyvenimo metu susiduria mažiausiai 80 proc. visų pasaulio žmonių. Tai yra viena iš dažniausių apsilankymo pas gydytoją priežasčių. JAV atliktame tyrime nustatyta, kad maždaug 1 iš 4 suaugusiųjų per paskutinius 3 mėnesius skundėsi bent parą trunkančiu nugaros skausmu, o 7,6 proc. tiriamųjų patyrė bent vieną sunkaus ūmaus nugaros skausmo epizodą per pastaruosius metus. [1] Be to, nugaros skausmas yra viena iš pagrindinių aktyvumą ribojančių ir nedarbingumą lemiančių priežasčių visame pasaulyje, todėl yra susijęs ne tik su individualiais nepatogumais, bet ir su didele socialine ir ekonomine našta darbdaviams bei valstybėms. [1]
Nugaros skausmo rizikos veiksniai
Nugaros skausmo atsiradimui įtakos turi įvairūs veiksniai, tiek vidiniai, tiek išoriniai: amžius, išsilavinimas, psichosocialiniai, profesiniai veiksniai bei nutukimas. Vyresnis amžius yra vienas iš svarbiausių nugaros skausmų atsiradimo veiksnių: nustatyta, kad nugaros skausmu skųstis dažniausiai pradedama trečiajame gyvenimo dešimtmetyje, o bendras šio skausmo paplitimas populiacijoje didėja iki 60–65 metų amžiaus. Be to, su amžiumi didėja ne tik skausmo paplitimas, bet ir jo intensyvumas. Kita vertus, paskutiniu metu stebima nauja tendencija – nugaros skausmais vis dažniau skundžiasi vaikai ir paaugliai. [2]
Nugaros skausmai taip pat dažnesni tarp žemo išsilavinimo pacientų, neretai jie serga ilgiau, jų ligos baigtys yra prastesnės. Psichosocialiniai veiksniai, tokie kaip stresas, nerimas, depresija, yra susiję su stipresniu ir ilgiau trunkančiu apatinės nugaros dalies skausmu. Profesiniai veiksniai, tiesiogiai veikiantys nugaros apkrovą, yra susiję su didesne ūminio skausmo atsiradimo bei lėtinio skausmo išsivystymo rizika.
Tyrimais nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmu skundžiasi maždaug 39 proc. fizinį darbą dirbančių asmenų ir tik 18,3 proc. dirbančiųjų sėdimą darbą. Tokie veiksmai kaip manualinės manipuliacijos, lenkimasis, sukimasis, viso kūno vibracija reikšmingai didina apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimo riziką. Galiausiai, nutukimas arba kūno masės indeksas, didesnis nei 30 kg/m2, yra susiję su didesniu apatinės nugaros dalies skausmo pasireiškimo dažniu. [3]
Skausmo patogenezė
Nugaros skausmai dažniausiai atsiranda dėl raumenų, tarpslankstelinių stuburo diskų, nervų, raiščių ar facetinių sąnarių pažeidimų su uždegiminiu ir spazminiu komponentu. Tarpslankstelinių diskų ar sąnarių degeneracija sukelia tuos pačius simptomus, kurie yra susiję su vyresniu pacientų amžiumi, persirgtomis ligomis ir traumomis bei didelėmis mechaninėmis stuburo apkrovomis, ir dažniausiai pasireiškia apatinėje nugaros dalyje. [4]
Tarpslankstelinio disko (minkštosios dalies) išvarža sukelia giluminę uždegiminę reakciją bei cheminių uždegiminių mediatorių, tokių kaip TNF alfa, išskyrimą. Šiuo metu jau žinoma, kad TNF alfa išskiria degeneravęs ar dėl išvaržos deformuotas tarpląstelinio disko minkštosios dalies audinys. TNF alfa kartu su kitais uždegiminiais mediatoriais sukelia fosfolipazės A2 aktyvaciją. Nustatyta, kad pacientams, kuriems buvo atlikta juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinio disko operacija, buvo didelis fosfolipazės A2 kiekis. Šis fermentas yra atsakingas už arachidono rūgšties išskyrimą iš uždegiminių ląstelių membranos. Arachidono rūgštis kontroliuoja uždegiminių mediatorių – prostaglandinų ir leukotrienų – sintezę. Uždegiminiai mediatoriai aktyvina motorinius nervus, jungiančius nugaros smegenis ir raumenis, tai lemia didesnį raumenų įsitempimą, spazmus ir skausmą. Dauguma nugaros skausmo atvejų gali būti sėkmingai gydomi nechirurginėmis priemonėmis, o operacija reikalinga tik tada, kai yra nervinių šaknelių spaudimas, sukeliantis nuolatinį uždegiminių mediatorių išskyrimą, raumenų silpnumą ir (arba) šlapimo ar išmatų nelaikymą. [5]
Nugaros skausmu besiskundžiančio paciento ištyrimas
Daugumai pacientų atsiradęs ūmus juosmens srities skausmas nėra susijęs su gretutinėmis ligomis ir pasireiškia kaip savarankiška patologija. Dažniausiai tokių pacientų būklė pagerėja gana greitai ir netrukus jie gali grįžti į normalų gyvenimo ritmą bei įprastą kasdienę veiklą per pirmą mėnesį nuo simptomų pasireiškimo. Tačiau 1 iš 3 pacientų ūminis skausmas ilgainiui pereina į lėtinį, o 1 iš 5 pacientų skundžiasi reikšmingais kasdienės veiklos apribojimais dėl jaučiamo skausmo. [6]
Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2021 m. nr. 7-8
emedicina.lt archyvo nuotrauka