2021-ieji yra įsimintini cukrinio diabeto (CD) gydymo istorijoje. Šiemet sukako lygiai 100 metų nuo insulino, kuris yra pagrindinis hormonas gliukozės homeostazei palaikyti ir pagrindinis „žaidėjas“ diabeto patofiziologijoje ir gydyme, atradimo. Lietuvai 2021 metai bus įsimintini dar ir tuo, kad praėjus lygiai šimtmečiui nuo insulino atradimo buvo implantuotos donoro kasos salelės cukrinio diabeto kamuojamam pacientui. Plačiau apie tai – pokalbis su vienu iš šios procedūros pritaikymo iniciatorių ir ją atlikusios daugiadalykės komandos nariu VUL Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovu gydytoju nefrologu, VU profesoriumi Mariumi Miglinu.
Turbūt pritarsite, jog neseniai atlikta kasos salelių persodinimo procedūra – labai moderni ir sparčiai populiarėjanti I tipo CD gydymo metodika?
Tokia procedūra atlikta pirmą kartą tiek Lietuvoje, tiek ir Baltijos šalyse. Pastaruoju metu šis diabeto gydymo būdas įsitvirtina kaip standartinis esant sunkiai CD eigai. Daugelyje pasaulio šalių – beveik visose Vakarų Europos valstybėse, Japonijoje, JAV, Kanadoje ir kt. – ši procedūra yra kompensuojama. Būtent tokį gydymo būdą rekomenduoja daugelio diabetologų, endokrinologų, transplantologų bei nefrologų asociacijų tarptautinės rekomendacijos.
Gydyti pirmojo tipo cukrinį diabetą neskiriant insulino galima dvejopai. Vienas būdas – viso kasos organo transplantacija, kitas – tiktai izoliuotų, vadinamųjų kasos salelių transplantacija. Šias dvi procedūras dar priimta vadinti bendru terminu – β ląstelių pakaitiniu gydymu, nes jos abi turi panašius tikslus ir gali būti atliekamos panašioms pacientų kategorijoms. Tačiau esminis skirtumas yra tai, kad kasos (viso organo) persodinimas yra didžiulė chirurginė intervencija, priskiriama labai sudėtingų operacijų kategorijai. Todėl pasaulyje kaip alternatyva viso kasos organo transplantacijai tampa sparčiai populiarėjanti kasos salelių implantacija. Pastarosios procedūros sukeliamų komplikacijų rizika nepalyginamai mažesnė. Ji atliekama labai profesionaliai ir atsakingai. Dažniausiai kasos salelių implantaciją, naudodami minimaliai invazinę techniką, rentgeno spindulius ir pasitelkdami ultragarsinius tyrimus, atlieka gydytojai intervenciniai radiologai. Ši procedūra yra atliekama šiuolaikinėse universitetinėse ligoninėse.
Kokie reikalavimai keliami donorui ir ar sudėtingas pasiruošimas procedūrai?
Kasos donorams ypatingų reikalavimų nėra (jie yra netgi švelnesni už visos kasos donorui keliamus reikalavimus) – gali būti ir vyresnio amžiaus, ir šiek tiek nutukę, svarbiausia, kad nebūtų sirgę pirmojo tipo CD.
Kasos salelėms išskirti reikalinga speciali laboratorija, kurioje vyksta daug sudėtingų etapų, kai naudojant specialius fermentus iš mirusio donoro kasos išgaunamos salelės, jos išgryninamos, centrifuguojamos bei laikomos auginimo terpėje. Maždaug po 24 valandų salelių paruošimas baigiasi ir jos kartu su heparinu suleidžiamos į kepenų vartų veną perkutaniniu būdu. Saleles implantuoti pacientui galima tada, kai išskiriamas pakankamas jų kiekis.
Procedūros tikslas – įvesti kateterį į viršutinę pilvo dalį ir patekti į kepenų vartų veną. Tuomet kasos saleles – apie 250 ml specialiai paruošto skysčio – galima lėtai kateteriu suleisti į kepenis. Šios procedūros metu naudojami tik vietiniai anestetikai ir raminamieji preparatai. Taigi pacientui procedūra minimaliai invazinė ir pakankamai palanki.
Tikslinis kasos salelių implantacijos pasiekimas matomas maždaug po 4 savaičių, dėl to šį laiką pacientas turi būti labai intensyviai stebimas.
Kokie kriterijai taikomi atrenkant recipientus ir kokie galimi rizikos veiksniai?
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2021 m. nr. 9
emedicina.lt archyvo nuotrauka