Deimantė Varaniūtė-Grambovskė, vaistinių tinklo „Norfos vaistinė“ vaistininkė, vaistinės vedėja (Rokiškis), rinkimų „Lietuvos metų vaistininkas 2018“ finalinio etapo dalyvė
Kauno medicinos universitetas (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), Farmacijos fakultetas, 2002–2007 metų laida
Pasirinkimas
Esu kilusi iš Kupiškio krašto, tėvai – žemaičiai. Vėliau persikėlėme į Rokiškio rajoną, Lailūnus. Mokiausi Pandėlio vidurinėje mokykloje, o paskutiniuosius ketverius metus – Rokiškio Juozo Tūbelio gimnazijoje. Labai norėjosi studijuoti didmiestyje, galvodama apie savo būsimą gyvenamąją vietą tikrai neįsivaizdavau jos Rokiškyje, kur dabar ir gyvenu (juokiasi – V.G.). Farmaciją rinktis paskatino sesė ir mama, nes man patiko ir puikiai sekėsi chemija. O štai biologijos srityje nesijaučiau labai stipri, nes kai gimnazijoje rinkausi dalykus, nemaniau, kad man jos gali prireikti (pasirinkau B lygį).
Įdomu tai, kad į Kauno medicinos universiteto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – V. G.) Farmacijos fakultetą įstojau ne tik aš, bet ir mano klasės draugė Asta (kuri ilgai svarstė, ką rinktis – mediciną ar farmaciją), ir dar vienas mūsų gimnazijos abiturientas Tadas. Taigi rokiškėnų kurse buvome net trys, todėl jautėmės gana drąsiai.
Pirmasis įspūdis apie grupę
Mano grupės daugumą sudarė merginos – vaikinų buvo tik pora, ir tie patys keitėsi: vieni atsiliko, o kiti atėjo iš vyresnių kursų studijų tęsti su mūsų laida. Beje, Tadas iš Rokiškio kažkur „užstrigo“, o štai Airidas, kuris, beje, irgi rokiškėnas, į farmaciją buvo įstojęs ankstesniaisiais metais, bet mokslus tęsė mano grupėje.
Grupė buvo suskirstyta į pogrupius (pagal užsienio kalbas). Aš lankiau vokiečių kalbos paskaitas, o mano žemietė Asta dar nuo vidurinės mokyklos laikų mokėsi anglų kalbos. Su Asta bendrabutyje gyvenome viename kambaryje.
Mano grupėje mokėsi studentai, atvykę į Kauną iš įvairių Lietuvos regionų – nebuvo nė vieno kauniečio ar vilniečio. Visi labai greitai susidraugavome, puikiai sutarėme, nesijautė jokio priešiškumo ar išpuikimo.
Studijos
Neatsimenu, kad kas nors studijų metais būtų kėlę didesnių problemų. Kadangi fakultete turėjau daug pažįstamų kraštiečių, jaučiausi užtikrintai, o ir mokslai sekėsi neblogai, gaudavau stipendiją. Su buvusia studijų drauge Laura palaikome ryšį iki šių dienų.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad studijuoti farmaciją lengva nebuvo. Iki šiol, nors jau praėję 15 metų, kartais pavartau savo mokslų knygas, ir eilinį kartą įsitikinu, kad tada tikrai buvo ką veikti! Saugau tas knygas – o gal vaikams prireiks?.. Itin daug laiko teko skirti biologijai, botanikai, nes jaučiau žinių trūkumą.
Dėstytojas
Niekada nepamiršiu dėstytojo Raimondo Benečio. Jis buvo pats neseniai baigęs mokslus, tuo laiku studijavo doktorantūroje, mano kursas jam buvo pirmieji studentai… Jis dėstė botaniką ir, tiesą sakant, pasirodė studentams labai negailestingas. Ne, nesakau, kad jis mums nepatiko – tiesiog buvo labai griežtas, reikalaudavo labai tiksliai atsakinėti, todėl jo dalyką tekdavo mokytis vos ne mintinai. Pamenu, viena grupiokė per atsiskaitymą pasakojo apie pušų sėklas ir trumpam nutilo, po kelių akimirkų tęsė toliau. O jis jai – vieną pastraipą iš knygos praleidai! Taigi akivaizdu, kad jo atmintis buvo fenomenali… Prieš atsiskaitymus drebėdavo visi studentai, o kažkuriais metais R. Benetis studentų net buvo išrinktas metų dėstytoju – „kirviu“ (juokiasi – V. G.). Tiesa, jaunesnių kursų studentai jau buvo prasitarę, kad šio dėstytojo tonas ir griežtumas po truputį švelnėjo.
Dar norėčiau paminėti profesorę Nijolę Savickienę. Tai išskirtinė asmenybė. Visų pirma – griežta! Jos paskaitų metu girdėdavosi, kaip musė auditorijoje zyzia! Bet kartu ši dėstytoja buvo ir labai maloni, charizmatiška.
Be galo miela prisiminti buvusią dėstytoją Mariją Sapragonienę. Tai buvo tikra studentų draugė… Tik geriausiais žodžiais galėčiau paminėti ir profesorę Jurgą Bernatonienę. Būdavo, kad kokio dėstytojo baiminiesi ko nors paklausti, o J. Bernatonienė visada mielai priimdavo, paragindavo klausti, kas neaišku, visada būdavo labai gerai nusiteikusi studentų atžvilgiu… Kaip ir matematikos dėstytojas Jonas Sapagovas. Ir vėl negaliu nepasigirti – jis buvo mano kraštietis, kilęs iš Ragelių kaimo Rokiškio rajone. Viena vyresnio kurso studentė, vardu Elena (beje, irgi atvykusi studijuoti iš Rokiškio – matot, kiek daug rokiškėnų renkasi farmaciją!), man patarė būtinai jam pasisakyti, kad esu iš to paties krašto, girdi, gal per egzaminą bus lengviau. Nespėjau to padaryti – pats jis, vartydamas studijų knygelę, pamatė, iš kur esu atvykusi. Ir, nežinau, juokais ar rimtai, kad esu jo kraštietė, įspėjo man parinksiąs sunkesnę užduotį! Tiesa, nebuvo sudėtinga tą užduotį įveikti…
Aišku, yra ir ne tokių mielų prisiminimų. Jeigu atvirai, nelabai kokie įspūdžiai likę apie Fiziologijos katedroje dirbusius dėstytojus, kurių pavardžių jau net neprisimenu…
Egzaminas
Atmintin įstrigę fiziologijos ir biochemijos egzaminai. Fiziologijos egzamine traukdavome klausimus, pasiruošdavome raštu, o atsakinėdavome žodžiu. Išėjome iš jo su drauge ir svarstėme – kažin, ar pasisekė mums, ar teks perlaikyti? Prasilenkdama laborantė draugę labai nuliūdino, tarsteldama, kad ši tai jau tikrai neišlaikysianti. Vis dėlto išlaikėme. Ir aš, ir ji.
Ką čia slėpti – kartais egzaminuose neapsieidavome be paruoštukų. Regis, ruošėmės analizinės chemijos egzaminui. Dėstytojas buvo labai griežtas. Mano nelaimei, pastebėjo, kad kažką saujoj gniaužiu: ramiai priėjo, patapšnojo per petį ir atsisveikino iki kito karto.
Tada, kai aš studijavau, mobilusis telefonas dar buvo retenybė studentų rankose, o štai racijos – jau kitas reikalas. Viena studentė prieš egzaminą pasileido plaukus, kuriais uždengė ausines, ir sėkmingai sukontaktavo su kažkur netoliese buvusia pagalbininke. Nors, teisybė, streso jai buvo tiek, kad po to net gailėjosi rizikavusi.
Dar vienam egzaminui – jau nebepamenu, kokiam – grupės studentai pasidarė vadinamąsias „garmoškes“: vienas rinko informaciją viena tema, kitas – kita, tada viską susisteminome, sumažintu šriftu atsispausdinome ir pasidalinome. Tąsyk dėstytojas mūsų apgaulės nepastebėjo…
Laisvalaikis
Nors mokytis teko nemažai, rasdavau laiko ir poilsiui, pramogoms. Gana dažnai visas kursas eidavome į ledo areną, susirinkdavome pašėlti į miesto klubus, tik, žinoma, reikėjo suderinti su budinčiąja, kad, vėliau sugrįžus, įleistų į bendrabutį. Kartais susirinkdavome visa grupė pas mane ar kitas grupės drauges į nedidelį bendrabučio kambarėlį ir puikiai leisdavome laiką.
Būdavo, su grupioke lenktyniaudavome, kuri pirmesnė ateis į paskaitas Centriniuose rūmuose. Aš bėgte leisdavausi Kauko laiptais, o draugė važiuodavo troleibusu. Jeigu nereikėdavo ilgai laukti stotelėje – ji būdavo pirmesnė, o jeigu troleibusas kiek pavėluodavo, pirma į auditoriją įeidavau aš, ir jausdavausi laimėtoja.
Pirmasis darbas
Dar studijuodama buvau sau pasižadėjusi, kad kur jau kur, bet į Rokiškį dirbti tikrai negrįšiu. Kaip sakoma, niekada nesakyk niekada – štai jau 15 metų gyvenu ir dirbu Rokiškyje…
Na, o pirmąją darbo vaistinėje patirtį įgijau dar studentiškais laikais. Pamenu, vasaros metu išvažiuodavau padirbėti į užsienį (į Angliją, Šveicariją), bet ten mano veikla neturėjo nieko bendra su farmacija. O kai po trečios vasaros jau ketvirtakursiai studentai sugrįžome į mokslus, išgirdau, kad beveik visi per atostogas buvo įsidarbinę vaistinėje. Išsigandau, kad aš tokia atsilikusi! Puoliau aiškintis, kokios galimybės studijuojant dirbti, ir gavau pasiūlymą vaistinėje padirbėti apskaitininke. Mane priėmė tada dar buvusios nepriklausomos vaistinės savininkė, labai šauni vadovė Bertulienė.
Viskas vaistinėje patiko, o svarbiausia, kad bet kurią minutę buvo galima pasikonsultuoti su patyrusia vaistininke. Būdavo, ko nors pacientas paklausia – ir bėgu konsultuotis. Visada mintyse pagalvodavau – kaip gerai, kad yra ko paklausti…
Po studijų labai trumpai – gal pora mėnesių – su kitu grupės draugu buvau įsidarbinusi „Gintarinės vaistinės“ tinklo vaistinėje Kaune, Senamiestyje. Darbas buvo įdomus, bet, neslėpsiu, gavau geresnį finansinį pasiūlymą, ir teko apsispręsti. O tas pasiūlymas, kaip turbūt jau supratote, atskriejo iš Rokiškio (juokiasi – V. G.). Įsidarbinau „Norfos vaistinėje“, ir čia sėkmingai dirbu. Tiesa, pusketvirtų metų buvau laikinai pasitraukusi iš vaistininkystės, nes vienas po kito susilaukiau dviejų vaikučių. Nuo praėjusių metų spalio grįžau į vaistinę ir pastebėjau, kad per tą laikotarpį, kol nedirbau, daug kas pasikeitė, ką jau kalbėti apie smarkiai išaugusį naujų vaistų ar maisto papildų asortimentą.
Pacientai mane prisiminė, tačiau dabartinė vaistinė yra didesnė, veikia net trys kasos, todėl atviri pokalbiai su pacientu kaip anksčiau – jau vis retesni… O būdavo, kad ir valandą koks pacientas pasakojasi savo bėdas, klausinėja, prašo pakonsultuoti įvairiausiais klausimais. Juokaudavome, kad vyresnio amžiaus gyventojams esame tarsi nemokama psichologinė pagalba…
Susitikimai su grupe
Su buvusiais grupės draugais susitikimų buvo, bet kuo toliau, tuo jie darėsi retesni. Ir nieko keista – kai sukuri šeimą, susilauki vaikučių, vis sudėtingiau ištrūkti iš namų. Vis dėlto jubiliejinį susitikimą, kuris jau ne už kalnų, tikiu, tikrai susiorganizuosime.
Užrašė Virginija Grigaliūnienė
D. Varaniūtės – Grambovskės asmeninio archyvo nuotraukos