Mūsų naujoji rubrika „Kartos“ – tai pasakojimai apie farmacijos specialistus, kurie, pasirinkę šią kilnią ir labai reikalingą profesiją, tęsia šeimos ar giminės tradicijas.
Pirmoji mūsų rubrikos viešnia – kaunietė, vaistinių tinklo „Camelia“ atstovė Laura Lukoševičiūtė-Grevė. Susipažinkime!
Pasirinkimas
Esu kilusi iš Aukštaitijos – labai gražaus Saldutiškio miestelio, kuris plyti visai netoli Aukštaitijos nacionalinio parko. Ten augau, ten gavau pirmąjį supratimą apie farmaciją, vaistininkystę. Mokiausi Utenoje, bet visi gražiausi prisiminimai likę iš Saldutiškio – ten, pas senelius, praleidau daugiausia laiko… Polinkį į farmaciją turbūt paveldėjau iš močiutės Danutės Lukoševičienės, kuri ilgus metus dirbo miestelio vaistinėje, ją puoselėjo, gražino. Galima, sakyti, kad aš vaistinėje užaugau – labai dažnai nueidavau pas močiutę į darbą. Ji buvo labai gerbiama ir mylima, daugelio miestelio gyventojų prilyginama daktarei. Močiutė labai mylėjo savo darbą, tais laikais daug metų buvo renkama geriausia Lietuvos vaistininke, o vaistinė, kurioje ji dirbo, pripažįstama gražiausiai tvarkoma Lietuvos vaistine. Ir nieko nuostabaus – močiutė rūpinosi vaistinės statyba ir įrengimu, interjerą papuošė išskirtinėmis gėlėmis, aplinką apsodino retais augalais. Man ten viskas be galo patiko – pradedant vaistinės aplinka, specifiniais vaistų kvapais ir baigiant močiutės konsultacijomis pacientams, kurių neretai susidarydavo eilutė net už durų… Todėl jau šešiametė žinojau, kuo būsiu užaugusi. Apie kokį nors kitą pasirinkimą nebuvo nė minties.
Grupė
Tai, kad pavyko įstoti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakultetą, man buvo didžiausias gyvenimo įvykis – atrodė, pasiekta kalno viršūnė! Kai susitikau su grupe, visi pasirodė esantys labai rimti, susikaupę, pasiruošę siekti išsvajoto tikslo.
Mano grupėje studentai buvo iš visos Lietuvos, pora vaikinų, likusios – merginos. Tiesa, geriausia studijų draugė Violeta Grigutis – Lenkijos lietuvė. Nieko nelaukę, kibome į mokslus.
Studijos
Universitete krūviai buvo kur kas didesni nei mokykloje, bet kartu – ir daug įdomiau, turiningiau. Kita vertus, man ir mokykloje labai patiko mokytis, knygos buvo mano draugės. O mokytis čia reikėjo išties labai daug… Be to, aš labai skubėjau gyventi – jau antrajame kurse pradėjau dirbti, nors kai dabar pagalvoju – reikėjo pasimėgauti studentišku gyvenimu… Įsidarbinau privačiame vaistinių tinkle – Romainių vaistinėje: dėliojau dėžutes, rūpinausi tvarka, o, turėdama dar vaikystėje įgytos patirties iš močiutės konsultacijų, kai kada ir patardavau užsukusiems į vaistinę pacientams sveikatos gerinimo klausimais.
Dėstytojas
Iki šiol puikiai prisimenu visus dėstytojus, bet didžiausią įspūdį paliko tada jau senyvo amžiaus dėstytojas Mikalajūnas. Jis mokė matematikos. Šis dėstytojas nuo pirmų susitikimų pasirodė kaip solidus mokslo darbuotojas, kuris nevengia pašmaikštauti. Mes, studentai, iš pradžių sunkiai supratome aukštosios mokyklos matematiką, bet pamažu įsivažiavome. Galima sakyti, šis dėstytojas mums padėjo tą padaryti, nes mokėjo su studentais bendrauti, žinias perteikdavo „su šarmu“, taigi nors buvo be galo sunku, bet kartu ir labai įdomu.
Egzaminas
Mūsų grupės studentams fiziologijos įskaitos ir egzaminai iš pradžių buvo neįkandami. Po to – nežinau, ar dėstytoja kartelę nuleido, ar mums pavyko mokslą perprasti – šį dalyką pradėjome išlaikyti. Iki tol – lyg ir viską išmokdavome, bet rezultatai būdavo labai prasti, ir nesuprasdavome, kodėl taip yra…
Daugumai draugų studijos universitete įsimena ir tuo, kad čia, kaip jie tvirtina, juntamas kur kas geresnis studento ir dėstytojo santykis. Man, deja, pasirodė atvirkščiai: mokykloje jaučiausi gerbiama, gal dėl to, kad labai stengiausi, gerai mokiausi, o čia, ypač studijų pradžioje, buvo visko. Kai kurie dėstytojai elgėsi kiek arogantiškai, man pasirodė, kad kai kurie jų studentus tarsi „rūšiuodavo“… Mokantis vyresniuose kursuose situacija normalizavosi.
Gyvenimas
Studijuodama kurį laiką nuomojausi butą. Mano grupės draugė Violeta Grigutis gyveno bendrabutyje, todėl daug laiko praleisdavau pas ją. Galima sakyti, dažnai ir visa grupė pas ją susibėgdavome.
Visuomeninė veikla
Universitete lankiau teniso būrelį, nes tenisą žaidžiau nuo vaikystės. Mokykloje kankliavau, ir universitete būčiau mielai prisijungusi prie ansamblio, bet kadangi ir mokiausi, ir dirbau, pritrūko tam laiko.
Pirmasis darbas
Po studijų susiradau darbą Utenoje, privačioje Gintaro Vidžiūno vaistinėje. Tai manęs nė kiek neišgąsdino, nes jau nuo mažų dienų žinojau, kas ta vaistinė, koks tai darbas. Ten man sekėsi puikiai – Gintaras buvo ir puikus žmogus, ir puikus vadovas. Vėliau jis pasuko į politiką, todėl savo vaistinių tinklą pardavė. Labai dėl to gaila, nes ten vaistininkams buvo sudarytos puikios sąlygos dirbti, tobulėti…
Planai
Išduosiu paslaptį – taip jau susiklostė, kad suku į politiką ir aš. Su Valstiečių ir žaliųjų partija, dar konkrečiau – su kolega Seimo nariu Aurelijumi Veryga, ketinu dalyvauti kitąmet vyksiančiuose rinkimuose į Kauno miesto tarybą. Bandysiu padėti žmonėms, nes esu įsitikinusi, kad galima padaryti daug – tik reikia daryti. Ar neteks politika nusivilti? Nemanau. Mane gyvenimas mėtęs ir vėtęs, ne viskas buvo vien rožėmis klota, taigi jokie sunkumai negąsdina.
Apie vaistininkystės prasmę
Vaistininkystė, farmacija man – visa ko visuma: kvapų, miltelių, tablečių, ampulių ir taip toliau, parenkant ir perduodant pacientui tai, kas jam geriausiai tinka, kas reikalingiausia. Kartu labai svarbu ne tik skiriami vaistai, bet ir bendravimas su pacientu. Nuoširdus pokalbis, natūrali šypsena, sakoma, daro stebuklus! Pacientui reikia ne tik paduoti perkamą pakuotę – jam reikia ir atviro pokalbio, patarimo, tikėjimo, kad tie vaistai padės, kartu – ir vaistininko palinkėjimo. Ir padeda! Pagarbus, nuoširdus dialogas su pacientu – kalbu iš patirties – puikiai suveikia! Dėl to aš niekada neičiau dirbti į didelio prekybos centro vaistinę, nes ten nebūtų galimybės su pacientu ilgiau pabendrauti. Žaliakalnis Kaune, kur dirbu, yra lyg mažas kaimas, į vaistinę užsuka tie patys aplinkiniai gyventojai, vieni kitus neblogai pažįstame, vieni kitais pasitikime. Neretas pirmiau ateina pas mane, ir tik jei aš rekomenduoju, kreipiasi į gydytoją.
Pasekėjas
Mano devynmetis sūnus Motiejus jau irgi tvirtina, kad užaugęs rinksis vaistininko profesiją. Jis to labai nori. Jaučia vidinę trauką vaistinei. Sūnus dažnai pas mane ateina, padeda dėlioti prekes, žavisi, kaip aš bendrauju su pacientais, ir tvirtina, kad toks darbas jam būtų prie širdies. Jei taip nutiks, tai jau bus trečiosios kartos vaistininkas mūsų giminėje. Labai tuo didžiuosiuosi.
Lauros pasakojimą užrašė Virginija Grigaliūnienė
M. Lesniausko ir L. Grevės asmeninio albumo nuotraukos