Kasmet lapkritį minima pasaulinė neuroendokrininių navikų žinomumo diena. Šiai dienai skirtais renginiais ar kita plačiau skelbiama informacija siekiama atkreipti visuomenės ir specialistų dėmesį į labai specifinius piktybinius navikus. Lietuvoje jais kasmet suserga arti 100 žmonių. Neretai ši liga net iki paskutinių išsivystymo stadijų nesukelia jokių išskirtinių simptomų, todėl labai svarbu kuo anksčiau ją nustatyti ir taikyti reikalingą gydymą. Plačiau apie neuroendokrininių navikų požymius, diagnostiką bei gydymo galimybes kalbamės su Nacionalinio vėžio instituto gydytoja onkologe chemoterapeute dr. Edita Baltruškevičiene.
Kas tai yra neuroendokrininiai navikai? Kuo ši patologija ypatinga?
Neuroendokrininiai navikai – tai labai specifinė piktybinių ligų grupė. Šie navikai kyla iš hormonus ar kitas biologiškai aktyvias medžiagas išskiriančių ląstelių, paplitusių daugelyje žmogaus organizmo vietų. Dažniausiai neuroendokrininių navikų aptinkama virškinimo trakte (70 proc. atvejų) ir plaučiuose (25 proc. atvejų), tačiau jie gali išsivystyti skydliaukėje, antinksčiuose, odoje ir kituose organuose.
Neuroendokrininių navikų išsivystymo priežastys nėra žinomos. Pagal kilmę jie gali būti sporadiniai ir paveldimi, susiję su genetiniais sindromais. Pavyzdžiui, MEN1 ir MEN2 – tai dauginės endokrininės neoplazijos sindromai, kai įvairiuose organuose vystosi gerybiniai bei piktybiniai neuroendokrininės prigimties navikai. Tokiose šeimose žmogus per gyvenimą gali susirgti keliais vėžiais – prieskydinės liaukos, kasos, virškinimo trakto ir kt. Nustačius minėtą genetinį sindromą būtina aktyvi specialistų (onkologų ar endokrinologų) priežiūra.
Paprastai sergant vėžiu simptomus sukelia didėjanti naviko masė. Neuroendokrininių navikų atveju simptomai priklauso ne tik nuo naviko dydžio, bet ir nuo jų gaminamų biologiškai aktyvių medžiagų, pavyzdžiui, serotonino, histamino, insulino, adrenokortikotropinio hormono ar kitų. Šios medžiagos gali sukelti įvairius simptomus: viduriavimą, karščio, raudonio epizodus, dusulį, didinti arba mažinti gliukozės kiekį kraujyje. Dažniausi simptomai (raudonis, karščio pylimas, viduriavimas) vadinami karcinoidiniu sindromu. Apie pusę neuroendokrininių navikų jokių karcinoidui būdingų simptomų nesukelia, tuomet jie vadinami funkciškai neaktyviais.
Kokia neuroendokrininių navikų vystymosi eiga?
Neuroendokrininių navikų vystymosi greitis ir prognozė priklauso nuo juos sudarančių ląstelių piktybiškumo laipsnio bei organo, kuriame vystosi navikas. Netgi tame pačiame organe gali išsivystyti labai lėtai augantys, metastazuoti nelinkę navikai arba labai agresyvios blogos prognozės neuroendokrininės karcinomos.
Tyrimai rodo, kad penkerius metus ir ilgiau išgyvena 80–90 proc. ligonių, kurie serga plonosios žarnos neuroendokrininiais navikais, tačiau tiek metų išgyvena tik 40 proc. susirgusiųjų kasos navikais ir tik 10 proc. plaučių neuroendokrininiais navikais.
Žarnyno neuroendokrininiai navikai dažniausiai vystosi lėtai – net keletą metų. Ligos pradžioje jie nesukelia jokių specifinių simptomų ir tik ligai išplitus pasireiškia minėti karcinoidinio sindromo požymiai. Šie simptomai dažnai priskiriami kitoms ligoms, pvz., širdies, plaučių ligoms, dirgliosios žarnos sindromui ir kt.
Diagnostikos subtilybės. Kokie pagrindiniai šios patologijos simptomai? Ar sudėtinga šią ligą diagnozuoti ir kokie diagnostikos metodai yra taikomi?
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2022 m. nr. 8