Patyrusi vaistininkė, stipri vadybininkė, puiki administratorė ir vadovė – tai tik maža dalelė Klaipėdoje gimusios, augusios ir jau keliasdešimt metų dirbančios vaistininkės Daivos Ruikytės profesinių ir kūrybinių talentų, gebėjimų ir hobių sąraše! Ji iki šiol – ir laurus varžybose skinanti profesionali šokėja, ir muzikantė (baigusi smuiko klasę), ir mezgėja, ir fotomenininkė… Kai tiek mėgstamų užsiėmimų, sunku išrinkti, kuris iš jų – pats mieliausias širdžiai… Kiek pagalvojusi Daiva patvirtina – didžioji jos gyvenimo meilė (aišku, po vaistininkystės) buvo, yra ir bus šokiai. Apie visa tai ir pasikalbėkime.
Miela Daiva, tradicinis mūsų pirmasis klausimas – kaip prisistatytumėte žurnalo „Farmacija ir laikas“ ir interneto svetainės emedicina.lt skaitytojams.
Esu tikra klaipėdietė: tėvai kilę iš Žemaitijos, čia ir pasiliko. Turiu dvynukus brolį ir sesę, jie už mane jaunesni. Mokiausi Klaipėdos 19-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar tai Martyno Mažvydo gimnazija. Iš uostamiesčio buvau išvykusi tik trumpam – kai studijavau Kauno medicinos institute farmaciją. Į šią aukštąją mokyklą įstojau 1985 metais. Tai buvo pirmoji ir turbūt vienintelė laida, kai absolventams įteikė išskirtinio grožio diplomus, parašytus lietuvių ir anglų kalbomis. Po studijų grįžau į Klaipėdą ir jau keliasdešimt metų čia gyvenu ir dirbu.
Jūsų kelias į farmaciją, teko girdėti, buvo išskirtinis: rinkotės iš dviejų profesijų, nors su vaistininkyste susidūrėte nuo darželinio amžiaus?
Nieko ypatingo neįvyko – tiesiog nuėjau mamos keliu. Mano mama Salomėja Ruikienė – taip pat provizorė, po mokslų paskyrimą gavusi Klaipėdoje. Čia ji dirbo ir analitike, ir vaistinės vedėjos pavaduotoja, ir vedėja. Paskutinė jos didelė veikla ir darbovietė – vaistinės „Debreceno“ prekybos centre įkūrimas ir vadovavimas kolektyvui iki pat mirties. Kai buvau maža, mama, mane pasiėmusi iš darželio, dažnai grįždavo ne namo, o į vaistinę, nes tuo metu ji dirbo „Neringos“ prekybos centro vaistinėje, kuri veikdavo gal iki 22 valandos. Tai šalia mamos ir aš vaistinėje vakarodavau…
Ir po truputį pradėjo patikti tokie „vakarojimai“?
Be abejo! Labai džiaugdavausi, kai man kasininkė leisdavo pasėdėti jos vietoje ir net užbaigti pirkimą, paspaudžiant mygtuką, kai po to mano paspaudimo iš aparato išlįsdavo čekis. Vėliau galėjau užeiti ir į analitiko kabinetą, kur labai žavėjo neįprastai ryškių – oranžinių, rožinių, žydrų – spalvų reagentai, dozatoriai… Tais laikais vaistinės buvo gana didelės, jose buvo gaminami vaistai, analitikas turėjo atskirą kabinetą, dirbdavo vaistinėje visą dieną. Ir dar vienas dalykas, iki šių dienų įsiminęs iš tos vaistinės, – maža susirinkimų salytė, kurioje stovėjo pianinas. Kartais ir mane prie jo prileisdavo – gal tai ir lėmė, kad pajutau potraukį muzikai, vėliau baigiau muzikos mokyklą. Aišku, ne mažiau svarbu buvo ir gera klausa, kurią paveldėjau iš tėvelių.
Kai pradėjote lankyti mokyklą, tapote puikia mamos – vaistinės vedėjos – pagalbininke?
Taip, daug laiko dėl jau minėtos priežasties – kad nereikėtų sėdėti namuose be mamos – praleisdavau vaistinėje ir pradėjusi lankyti mokyklą. Kai atveždavo į vaistinę prekes, padėdavau mamai sutikrinti jų kiekius, nes viskas buvo skaičiuojama vienetais, paprastuoju būdu. O prekių atveždavo išties nemažai – du kartus per mėnesį, bet vos ne po sunkvežimį! Gal maždaug po kokią pusę fūros! Aišku, vaistinių preparatų asortimentas, palyginti su dabartiniais laikais, būdavo kur kas kuklesnis, bet didžiuliais ritiniais pristatydavo marlę, vatą, o šias priemones reikėdavo sufasuoti į atskirus mažus pakelius. Taigi rankinio darbo buvo tikrai nemažai.
Tai, kad vaistinėje reikėjo daug skaičiuoti, krauti, dėlioti, kas išties nelabai susiję su vaistininkyste, jūsų negąsdino?
Man nuo mažų dienų labai patiko tikslumas, kruopštumas, taigi prekių skaičiavimas buvo malonus užsiėmimas. O vėliau, kai paūgėjau, per vasaros atostogas toje vaistinėje dirbdavau sanitare. Va, tada išties teko susipažinti su vaistinės darbo specifika – mama mane be gailesčio vaikydavo iš pirmojo aukšto į antrąjį – tai tą padaryti, tai aną (juokiasi – V. G.). Ir vis tiek neišsigandau! Priešingai – buvo lengviau studijuoti, nes jau labai daug žinojau, turėjau darbo vaistinėje patirties.
Rinktis farmaciją vis dėlto apsisprendėte ne iš karto?
Nuo septintos klasės lankiau Klaipėdos statybos tresto jaunimo tautinių šokių kolektyvą, kuriam vadovavo Vida ir Petras Grigaliai – man patiko šokti, be to, norėjau strainai atrodyti. Vadovas Petras atkreipė dėmesį, kad aš – visai nebloga šokėja, turiu šokėjos duomenis, piešė man gražią šokėjos ateitį, ir vienuoliktoje klasėje ėmė kalbinti, kad po vidurinės stočiau į choreografiją. Beje, mokydamasi vidurinėje daug sportavau – lankiau lengvąją atletiką, žaidžiau krepšinį, vis dėlto sportas man nebuvo toks patrauklus kaip šokiai… Ilgai svarsčiau, ką rinktis – farmaciją ar choreografiją, ir laimėjo farmacija. Ką čia slėpti – dėl choreografijos suabejojau ir dėl to, kad norėjosi ištrūkti iš namų, norėjosi daugiau savarankiškumo, o pasirinkusi choreografiją būčiau likusi Klaipėdoje. Tuo tarpu farmacijos studijos – Kaune, toli nuo namų!
Neabejoju, kad jūsų pasirinkimas artimiesiems, ypač mamai, labai patiko.
Taip, visa šeima labai dėl to džiaugėsi. Ir pati jaučiausi įsėdusi į savo roges, nes buvau išsiugdžiusi viską, kas reikalinga vaistininko darbe: atidumą, kruopštumą, susikaupimą. Kartu labai norėjosi padėti žmonėms. Dar iki studijų nuolat matydavau ir girdėdavau mamos pokalbius su draugais, giminaičiais – kaip ji visiems kantriai ir nuoširdžiai pasakodavo apie vaistus, patardavo, kaip gydytis, kilus vienai ar kitai sveikatos bėdai. Tada man atrodydavo, kad mano mama geriau nusimano net už gydytoją.
Kokie likę prisiminimai apie studijas Kauno medicinos institute, dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete?
Studijos ėjosi puikiai, nes nebuvau ta tikroji studentė, kuri pasilikdavo viską paskutinei nakčiai. Ką užsibrėždavau tą dieną – tą ir pasidarydavau. O tada galėdavau planuoti ir kitas veiklas – kada eiti į kiną ar šokius, kada pasivaikščioti; buvau grupės profsąjungos pirmininkė, šokau instituto liaudies šokių kolektyve.
Ar studijų metais susidarytas vaistininko įvaizdis pasikeitė, palyginti su dabartinių laikų vaistininkyste ir vaistininko atsakomybėmis, pareigomis?
Iš tiesų, rinkdamasi farmaciją ir stebėdama mamos profesinę veiklą, vaistininko darbą įsivaizdavau kitaip, nei dirbu dabar.
Jums teko padirbėti ir už vaistinės ribų. Bet ilgai ten neiškentėte?
Po studijų Klaipėdos vaistinėje padirbėjusi gal porą metų gavau pasiūlymą dirbti savivaldybėje. Tuo laiku savivaldybės Sveikatos skyriuje buvo tokia sveikatos specialisto vieta. Sutikau. Kuravau trylika savivaldybės vaistinių – kontaktų palaikymas, aprūpinimo priemonėmis klausimai ir panašiai. Deja, pratempiau gal tik dvejus metus. Supratau, kad toks biurokratinis darbas – ne man.
Sugrįžote ten, kur save ir įsivaizduojate – į vaistinę?
Įsidarbinau individualioje įmonėje „Liūto vaistinė“. Vėliau perėjau į „Norfa vaistinės“ tinklą. Beje, po darbo savivaldybėje aš visur gavau tik vedėjos – ne žemesnes pareigas. Nors, tiesą sakant, dabar vedėjo darbas nelabai kuo skiriasi nuo vaistininko, pagrindas yra klientų aptarnavimas, o visus dokumentus tenka susitvarkyti priešokiais, radus minutę laisvesnio laiko. Deja, to laisvesnio laiko rasti labai sudėtinga.
Tai gal jau ir nebešokate?
Kaip tai ne? Šoku! Nes šokis – mano gyvenimas! Neišeina be jo! Šokių aikštelėje turiu sukaupusi didesnį stažą nei vaistininkystėje! Po šios veiklos institute, kai grįžau į Klaipėdą, pradėjau šokti „Žilvino“ kolektyve, o kai su juo atsisveikinau ir jau nebeturėjau partnerio, atsidaviau linijiniams šokiams. Šioje šokių kategorijoje yra atitinkami lygiai – laimėjus varžybas, automatiškai perkeliama į aukštesnį lygį (pradinis, antrasis lygis ir aukščiausias – trečiasis lygis). Mano pasirodymai vyksta maždaug kas mėnesį, tiesa, pandemijos laikotarpiu varžybos buvo rengiamos virtualiai. Pasiekusi aukščiausią lygį, pradėjau ruoštis ir dalyvauti tarptautinėse varžybose. 2019 metais dalyvavau tokiose varžybose Rygoje ir, didžiausiai mano nuostabai, laimėjau pirmąją vietą. Pirmosios tarptautinės varžybos ir pirmoji vieta – turbūt nesunkiai įsivaizduojate, kaip tada jaučiausi! Ačiū vadovei Rūtai Žižiūnienei už pagalbą ruošiantis šiam renginiui! 2019 metai man išties buvo sėkmingi – vasario mėnesį puikus pasirodymas Rygoje, gegužę – Švedijos sostinėje Stokholme, kur taip pat laimėjau pirmąją vietą, o tų pačių metų tarptautinėse varžybose, kurios vyko Vilniuje, spalio mėnesį, vėl buvau pripažinta geriausia.
Puiku, sveikinu! Bet po to turbūt teko priverstinai pailsėti, nes tolesnius pasirodymus šokių aikštelėje sujaukė pandemija?
2020 metais prasidėjęs karantinas, be abejo, pakoregavo mano dienotvarkę. Teko įveikti didelį iššūkį – susirasti salę repeticijoms. Suradau! Čia prisiėjo šokti vienai, nes patalpoje negalėjo būti daugiau kaip vienas žmogus: būdavo, nusifilmuoju savo šokį ir siunčiu vadovei peržiūrėti. Ji pasako, kokias klaidas padariau, ką koreguoti – šoku iš naujo, filmuoju iš naujo, ir vėl siunčiu… Taip dirbdama pasiruošiau tarptautinėms varžyboms Ispanijoje, Maljorkos saloje, Belgijoje.
Stebėtinas užsispyrimas! Juk turbūt prasidėjus karantinui ne viena jūsų šokių draugė su šiuo pomėgiu atsisveikino visiems laikams?
Taip, tiesa – iš didelio būrio likome dviese. Aš ir mano šokių vadovė. Bet iškentėjome tą sunkųjį periodą ir dabar jau vėl džiaugiamės gyvomis repeticijomis. Neseniai iš varžybų Šiauliuose ir vėl grįžau su nugalėtojo taure.
Ką jums duoda šokis? Kuo ši veikla patraukia, kad tiek dešimtmečių didžiąją savo laisvalaikio dalį aukojate būtent šokiams?
Šokis man – ne atsipalaidavimas. Tai tam tikra prasme pasipildymas energija, geromis emocijomis. Kad galėčiau puikiai nusiteikusi eiti dirbti į vaistinę. Vaistinėje tokio nusiteikimo labai reikia, ypač šiais laikais, nes karantinas vaistinės klientus labai pakeitė: žmonėse susikaupė daug pykčio, negatyvo. Vaistininkai dalį darbo perėmė iš gydytojų, kurie tapo sunkiau pasiekiami, be to, ne visada receptai išrašomi teisingai; mes niekuo dėti, o žmonėms pyktį išlieja būtent mums… Ir kai jau tikėjomės, kad pandemijai atlėgus situacija keisis į gerąją pusę, prasidėjo karas Ukrainoje. Dar viena skausmo ir prastų nuotaikų lavina, kurią buvo priversti atlaikyti vaistininkai… Štai dėl to per darbo dieną susikaupusį slogutį bandau išbarstyti šokių aikštelėje, kur tą padaryti kol kas puikiai sekasi. Kartais pasiimu fotoaparatą ir išeinu prie jūros – fiksuoju gražius vaizdus, ramiai nuteikia bangų mūša… Grįžtu namo tarsi palengvėjusi, atsikračiusi visko, kas negera buvo susikaupę viduje…
O taip, dar vienas jūsų pomėgis ir talentas – fotografija! Sunku visus ir suskaičiuoti!
Norisi užfiksuoti tai, ką gražaus pastebi akis. Patinka gaudyti akimirkas ir dalytis jomis su kitais. Fotografuoti pradėjau nuo septintos klasės, mokykloje lankiau fotografų būrelį ir gal kažkuo sužibėjau, nes vadovas paskyrė būrelio seniūne, nuolat girdavo mano darbus. Vis dėlto tai ir liko tik pomėgiu. Fotografijos meno mokiausi iš šios srities profesionalų – įdėmiai stebėdavau, kokį kampą jie fotografuodami pasirenka, ką stengiasi akcentuoti… Man patinka fotografuoti. Kaip ir vakare prisėdus prie televizoriaus pasiimti į rankas mezginį. Vienu metu buvo užėjęs didelis noras megzti riešines – primezgiau jų labai daug, bet beveik visas išdovanojau. O štai kitos paskirties mezginiais apsirūpinau ir save.
Negaliu jumis nesižavėti – tokia galybe talentų esate apdovanota! Minėjote, kad ir muzikos mokykloje smuiko klasę baigėte?
Smuiką dar turiu, bet strykas jau sudūlėjo (šypteli – V. G.). Kai baigiau smuiko klasę Klaipėdos antrojoje vaikų muzikos mokykloje, instrumentą į rankas paimdavau vis rečiau… Tiesa, kai mokiausi, su orkestru muzikavome gana aktyviai: vykdavome į dainų šventes, ansamblių šventes, koncertus. O smuiką apleidau galbūt dėl to, kad tuo metu buvo labai populiaru skambinti gitara. Kaipgi aš to nesimokysiu!
Smuiką vėl prisiminiau, kai 1994 metais pakvietė dalyvauti vienos Klaipėdos bažnyčios pamaldose – smuiku pritarti vargonams. Teko koncertuoti ne tik pamaldų metu – ir ne viename bažnytiniame renginyje. O paskutinį kartą smuikas mano rankose buvo, kai sveikinau tėtį 70 metų jubiliejaus šventėje.
Esu girdėjusi, kad jūsų tėtis buvo išskirtinai gabus menui. Gal iš jo daug talentų paveldėjote?
Kone visa tėčio giminė buvo menininkai: tėtis labai gražiai piešė, viena jo sesuo buvo keramikė, kita sesuo – juvelyrė. Beje, ir aš esu sudalyvavusi piešimo pamokoje, lyg ir ketinau tam skirti daugiau laiko, bet kai pasižiūrėjau, kaip tapo mano septyniolikmetė dukra Aistė, nusprendžiau nebepiešti (juokiasi – V. G.). Pakaks man ir šokių.
O dukros į šokius niekada nekalbinote?
Susitarėme, kad ji šokius kurį laiką palankys ir pati nuspręs – tęsti repeticijas ar atsisakyti. Palankė mėnesį ir pakako… Nepatiko jai šokiai.
Nustebintų, jei baigusi mokyklą dukra pasakytų: mama, stosiu į farmaciją!
Tikriausiai ten, kur stoviu, atsisėsčiau (kvatoja – V. G.). Aistė, dar būdama visai maža, pasakė: užtenka kad ir mama, ir tėtis – farmacininkai. Aš tikrai farmacininke nebūsiu. Ir daugiau apie tai nekalbame. Žinau, kad ji planuoja rinktis meno kryptį – animaciją, dizainą.
O pati vėl rinktumėtės farmaciją, jei laiką būtų galima atsukti atgal?
Esu apie tai nemažai galvojusi… Neslėpsiu, kaip jau minėjau, vaistinių tinkluose darbas yra savotiškas, ir tikrai kitoks, nei įsivaizdavau stodama į institutą. Todėl būtent dėl tinklų administracijos požiūrio į vaistininko darbą gal kiek ir suabejočiau dėl farmacijos studijų… Aš turbūt nesu „patogi“ vaistininkė savo valdžiai…
Bet gal esate labai gera vaistininkė pacientams, vaistinės klientams?
Kai dirbau savivaldybėje, sužinojau daug teisinių niuansų, nes visada turėjau įsigilinti į teisės aktus, įsakymus, darbo kodekso eilutes… Gebu už save pastovėti. Kita vertus, man svarbu ir kad mano darbo grafikas nesipjautų su šokių repeticijų grafiku. Kad galėčiau visur suspėti. Kad viskas sektųsi.
Nejau būna, kad nesiseka?
Šokiuose ne viskas pasiseka… Gal ne visada pasiseka ir vaistinėje. Pasitaiko dienų, ypač kai stoja mėnulio pilnatis, kai iš darbo grįžtu visa išsunkta. Bet skubu į šokių salę, pašoku, ir iškart palengvėja… Todėl ir neatsisveikinu su šokiais. Tiesą sakant, aš šoku visai ne dėl vietos ar apdovanojimo. Kaip ir dirbu vaistinėje – ne kad išduočiau skirtus vaistus, bet kad savo konsultacija suteikčiau žmogui maksimalią naudą. Pavyzdžiui, skundžiasi pacientas galvos skausmu, o iš vaistinės išeina su vaistais virškinimui gerinti, nes aš visko išklausinėju, viską išsiaiškinu. Kartais net supyksta, kodėl taip domiuosi. Bet svarbiausia, kad vėliau tas pacientas ateina ir padėkoja, jog anąkart buvau teisi, po mano rekomendacijų sveikata pagerėjo.
Turbūt didelę dalį pacientų jau puikiai pažįstate?
Vietos gyventojus – taip, bet dabar ateina daug ukrainiečių, kurie laikinai įsikūrę uostamiestyje. Jie įpratę prie savo vaistų, jų kiek kitokios gydymo tradicijos. Bandome surasti bendrą sprendimą.
Pavyzdžiui?
Neseniai susidūriau su pediatrine problema: atėjo moteris ir paprašė preparatų, padedančių vaikui sustabdyti kosulį. Aš ją informavau, kad mūsų šalies pediatrai kosulio stabdyti nerekomenduoja, siūlo skystinti gleives ir lengvinti atsikosėjimą. Iš pradžių ji su tuo nenorėjo sutikti, padiskutavome, bet galiausiai mano žodžiais patikėjo.
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Nuotraukos iš Daivos asmeninio albumo