Su šlapimo takų organų ligomis (infekcinėmis ir neinfekcinėmis) susiduria beveik kiekvienas žmogus. Šios ligos neretai yra sunkiai diagnozuojamos, nes dauguma jų nepasireiškia jokiais įtartinais simptomais, kol nesukelia komplikacijų. Taip pat simptomai gali būti nespecifiniai, tokie kaip juosmens ar galvos skausmai, pabrinkimai įvairiose kūno vietose, karščiavimas ar šaltkrėtis, todėl diagnozuoti ligą kartais gali būti sudėtinga. Šlapimo takų organų ligas svarbu nustatyti kuo anksčiau, nes negydant ilgainiui simptomai stiprėja, taip pat didėja ir galimų komplikacijų rizika. Diagnostika paprastai pradedama nuo gydytojo apžiūros, objektyvaus ištyrimo ir laboratorinių tyrimų. Vėliau vienas iš pirmųjų instrumentinių tyrimų, kuris atliekamas šlapimo takų organų ligomis sergančiam pacientui, yra šlapimo takų ultragarsinis tyrimas (UG), arba kitaip – echoskopija.
Pasiruošimas šlapimo takų ultragarsiniam tyrimui
Geras ultragarsinis ištyrimas visada prasideda nuo tinkamo paruošimo. Tyrimui turi pasiruošti tiek gydytojas, tiek pacientas. Prieš vertindamas tyrimą gydytojas pirmiausia susipažįsta su paciento ligos istorija: išsiaiškina, kokį klausimą suformulavo siunčiantis gydytojas, susipažįsta su paciento anamneze, klinikine diferencine diagnostika, objektyvaus ištyrimo duomenimis, buvusiomis intervencinėmis procedūromis. Jei pacientui anksčiau buvo atlikta echoskopija ar kitas radiologinis tyrimas – visada rekomenduojama palyginti tyrimų duomenis.
Pacientui paruošti ypatingų priemonių nereikia, tačiau svarbu žinoti, kad šlapimo pūslės sienelės ir turinys geriausiai įvertinami esant pilnai šlapimo pūslei. Paprastas patarimas – pacientui pasiūloma išgerti didesnį kiekį vandens, apie 500 ml, likus apie 1 valandai iki tyrimo. Žarnyno turinys ir dujos taip pat kartais gali riboti matomumą, todėl į tyrimą geriausia atvykti nevalgius. Pacientui atvykus į tyrimą visada rekomenduojama dar kartą paklausti apie jo nusiskundimus, išanalizuoti turimą dokumentaciją ir tik tada guldyti pacientą prie aparato ir pradėti tyrimą. Tiriant urogenitalinę sistemą privaloma išsamiai apžiūrėti inkstus, šlapimo pūslę, prostatą arba gimdą ir kiaušides bei, kiek matoma –pilvinę aortą.
Šlapimo takų ultragarsinio ištyrimo protokolas
Paprastai tirti paciento urogenitalinę sistemą pradedame nuo inkstų. Tiriant inkstus pilvinis daviklis dedamas dešinėje pilvo pusėje maždaug ties l. axillaris media, kur matome išilginį inksto pjūvį. Tada daviklį sukame į nugarinę, pilvinę puses ir švytuokliniais judesiais apžiūrime inkstą visoje sagitalinėje plokštumoje. Po to daviklį pasukame 90 laipsnių kampu ir apžiūrime inkstą aksialinėje plokštumoje, judindami daviklį aukštyn ir žemyn. Aukščiau dešiniojo inksto matysime kepenis. Kairiojo inksto ištyrimo principas yra toks pat kaip ir dešiniojo, tačiau daviklis dedamas dorsaliau nei dešinėje pusėje, maždaug ties l. axillaris posterior. Toliau tiriama taip pat, kaip ir dešinėje, inkstas apžiūrimas sagitalinėje ir aksialinėje plokštumose. Aukščiau kairiojo inksto matysime blužnį. Esant ribotam matomumui dėl paciento konstitucinių savybių, šonkaulių ar dujų artefaktų, galime paprašyti paciento giliai įkvėpti ir sulaikyti kvėpavimą. Taip inkstas nusileidžia žemiau, todėl neretai matomumas pagerėja. Taip pat galima paprašyti paciento pasiversti ant kairiojo šono ir vėl pakartoti visą įprastą ištyrimą.
Normalaus suaugusiojo inksto ir dubens anatomija
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2022 m. nr. 8