POTRAUMINIO STRESO SINDROMO (PTSS) ISTORIJA: NUO APRAŠYMO DANTIRAŠČIO LENTELĖSE IKI OFICIALAUS PRIPAŽINIMO

Viktorija Šimkutė

Žmoniją per visą gyvavimo istoriją nuolat persekiojo traumos: tiek fizinės, tiek psichologinės. Pirmosios, matomos plika akimi, buvo laikomos baisiausia Dievo rykšte jau prieš tūkstančius metų. O štai antrosioms „pripažinimo“ teko gerokai palaukti – potrauminio streso sindromo (PTSS) sąvoka, apibrėžianti po trauminio įvykio atsiradusius simptomus, buvo oficialiai įvardinta tik 1980-aisiais. Šiandien ši liga daugeliui siejasi su karu. Ir tai nenuostabu – tūkstančius metų siekiančią ligos istoriją sukūrė kariniai konfliktai.  

Pirmieji ženklai istorijoje

Potrauminio streso sindromas apibrėžiamas kaip stiprus, dažnai pavėluotas, įkyriai pasikartojantis bei neigiamą fiziologinį efektą sukeliantis emocinis atsakas į trauminį įvykį. Po tokio įvykio organizmas pereina į nuolatinio budrumo būseną, tikėdamasis, kad pavojus gali pasikartoti. Karo laukas yra bene geriausia terpė tokiai situacijai vystytis. Tai vaizdžiai iliustruoja senovės graikų mitas, teigiantis, kad jų karo dievą Arėją visada lydi du jo sūnūs: baimės dievas Fobas ir siaubo dievas Deimas. Karo metu susidaro sąlygos: masiniai žudymai, prievarta, draugų mirtys ir kt., sukeliančios organizmui šoką, po kurio jam nepavyksta ištrūkti iš vadinamosios fight-or-flight (liet. „kovok arba pabėk“) būsenos. 

Medicinos istorikai yra aprašę daug pavyzdžių, kuriuos galėtume laikyti PTSS istorijos pradžia. Baimė, išgąstis bei jų sukeliami nerimo sutrikimai buvo neatsiejami nuo karo dar senovės Graikijoje ir Romoje. Teigiama, kad Homero poemos „Iliada“ ir „Odisėja“ yra ne kas kita, kaip pasakojimai apie psichologines traumas patyrusius karo didvyrius Achilą ir Odisėją. Tai puikiai iliustruoja herojus Odisėjas, kuris viename iš poemos epizodų teigia daug kentėjęs sekinančiame Trojos kare ir kad po šio karo jo dvasią slegia didžiuliai skausmai bei noras grįžti namo. Dar ryškiau PTSS simptomai atsispindi Plutarcho veikale apie senovės Romos karvedį ir generolą Gajų Marijų. Plutarchas rašo, kad gyvenimo pabaigoje karvedys atsikeldavo naktimis ir imdavo mosikuoti ginklais lyg tikrame mūšyje, jį kankino košmarai, įkyrūs sapnai bei nuolatinis galvojimas apie praėjusius įvykius. 

Dar vienas senovės Graikijos protas, Herodotas, aprašė Maratono mūšį, kurio metu Atėnų kareivis Epizelis staiga apako, nors jo nepalietė joks ginklas. Šiandien manoma, kad jį ištiko isterinis aklumas po to, kai pamatė, kaip milžiniškas barzdotas priešininkas nužudo draugą. Ilgą laiką ši istorija buvo laikoma pirmąja, kurioje buvo paminėti PTSS būdingi simptomai. Tačiau 2014 metais paaiškėjo, kad ligos istorija siekia dar senesnius laikus – ji buvo aprašyta net dantiraščio lentelėse. Mokslo žurnale Early Science and Medicine buvo paskelbtas Walid Khalid Abdul-Hamid ir Jamie Hacker Hughes straipsnis apie PTSS ženklus senovės Asirijos karalystėje. Tyrėjos rašo: „Nieko naujo po saule“: anuomet karius kankino tie patys simptomai, kurie šiandien yra priskiriami PTSS. Mokslininkės išskiria, kad rastuose dantiraščio tekstuose dažniausiai minimas kalbėjimas su vaiduokliais ir košmarai.

Pavadinimų kaita

Istoriškai PTSS išsiskyrė didele pavadinimų gausa, kadangi tyrėjai dažnai manė atradę naują ligą. Tačiau tikėtina, kad iš tiesų jie tiesiog kitaip suvokdavo ir interpretuodavo vienos ir tos pačios ligos simptomus. 

XVII–XVIII amžiuje į PTSD lyg ir pradėta žiūrėti rimčiau, tačiau vis dar buvo ieškoma fizinių, o ne psichologinių simptomatikos priežasčių. Gydytojai Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse karius kankinusią blogą nuotaiką, baimę, apetito ir miego sutrikimus siejo su namų ilgesiu – „nostalgija” (graik. nostos – „grįžimas namo“, algos – „skausmas“). Šį terminą pirmasis apibrėžė J. Hoferis. Jis bei jo kolegos gydytojai manė, kad šveicarų karius apimanti nostalgija kyla dėl aplink skambančių karvių varpelių ir melžėjų dainų, primenančių gimtinę.

XVIII a. pabaiga ir XIX a. atnešė daugiau naujų interpretacijų. Prancūzijos pilietinio karo ir Napoleono karų metu buvo apibrėžtas terminas vent du boulet (liet. „patrankų vėjas“). Jis buvo sukurtas remiantis prielaida, kad karius ištinkantį stuporą sukelia vėjo garsas pralėkus patrankos sviediniui ir nuo to kylantis smegenų sukrėtimas. Tačiau tuo pačiu metu iškilo ir gydytojai, bandę paneigti nusistovėjusią nuomonę. Psichiatras P. Pinelis pirmasis tiksliausiai aprašė karo neurozes, o neurologas J. M. Charcot įvedė terminą „trauminė isterija“, apibrėždamas, kad visi karius kankinantys simptomai atsiranda dėl emocinio šoko ir išgąsčio, o ne dėl paties įvykio sukeltos fizinės žalos.

Šiuo laikotarpiu PTSS istorija buvo kuriama ir už Atlanto. Amerikos pilietinio karo metu (1861–1865 m.) buvo pastebėta, kad didelė dalis karių susiduria su širdies veiklos ir kraujotakos negalavimais, tačiau šie simptomai nebuvo siejami su psichikos ar emociniais sutrikimais. Didžioji dalis gydytojų teigė, kad taip nutikdavo dėl širdies raumens pervargimo, kiti – kad dėl per sunkių kuprinių. Esą, kuprinių diržai užverždavo krūtinę bei svarbiausias kraujagysles ir taip sutrikdydavo visą širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą. Garsus chirurgas Jacobas Mendesas da Costa paneigė šią hipotezę, tačiau pats niekaip nesusiejo simptomų su psichikos problemomis. Jis teigė, kad greitas pulsas, nuovargis, padažnėjęs kvėpavimas bei gausus prakaitavimas atsiranda dėl sunkaus darbo, kuris išvargina širdį ir sukelia jos hipertrofiją. Šios būklės apibrėžimui jis įvedė naują terminą „dirgli širdis“ (angl. irritable heart), nors tuo metu ji dažniau buvo vadinama tiesiog paties tyrėjo Da Costos vardu – Da Kostos sindromu.

XIX amžius taip pat buvo tas laikotarpis, kai pirmą kartą pradėta plačiai kalbėti apie PTSS simptomus, pasireiškiančius civiliams. Pramonės revoliucijos įkarštyje prasidėjęs geležinkelių tiesimas lėmė traukinių avarijas. Pastebėta, kad po šių avarijų dalis keleivių nepatirdavo fizinių sužalojimų, tačiau imdavo jausti nerimą, kvėpavimo, širdies veiklos, miego, apetito sutrikimus. Su tuo teko susidurti ir rašytojui Charlesui Dickensui, kuris teigė po avarijos netekęs balso dviem savaitėms, jautęs nuolatinį drebulį ir baimę. Siekdamas apibūdinti tokią būklę chirurgas J. E. Erichsenas įvedė terminą railway spine (liet. railway – „geležinkelis“, spine – „stuburas“). Jis teigė, kad minėti simptomai atsiranda dėl plika akimi nematomų pokyčių nugaros ir galvos smegenyse. Vis dėlto apie emocinę ir psichologinę būklę dar nebuvo kalbama.

Pasauliniai karai

Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2022 m. nr. 7-8