Monika Šataitė1, prof. dr. Kęstutis Adamonis2,
1LSMU MA Medicinos fakultetas;
2LSMU MA Gastroenterologijos klinika
Pirminis degančios burnos sindromas yra lėtinis burnos gleivinės sutrikimas, kuriam būdingas burnos deginimo pojūtis be kliniškai akivaizdžios lokalios ar sisteminės priežasties. Ligos dažnis susijęs su vyresniu amžiumi ir moteriškąja lytimi. Šios idiopatinės būklės etiopatogenezė nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad yra susijusi tiek su psichogeniniais veiksniais, tiek su periferinėmis ir centrinėmis neuropatijomis. Diagnozė nustatoma kliniškai, atmetant kitas galimas burnos skausmo patologijas, kurios gali sukelti antrinį degančios burnos sindromą. Tikslių gydymo gairių nėra, tačiau dažniausiai naudojami gydymo būdai, turintys mokslinius įrodymus, yra klonazepamas, α lipo rūgštis ir kognityvinė elgesio terapija.
Įvadas
Degančios burnos sindromą (DBS), tarptautinė galvos skausmų klasifikacija (ICHD-3) apibrėžia kaip burnos gleivinės lėtinį paviršinį, deginančio pobūdžio skausmą ar diskomfortą, kuris pasikartoja kasdien ilgiau nei 2 valandas ir ilgiau nei 3 mėnesius be kliniškai akivaizdžių priežastinių pažeidimų ir kitų ligų. Įvairūs sinonimai – glosodinija, glosalgija, stomatodinija ir gerklės skausmas – taip pat buvo vartojami apibūdinant deginantį burnos skausmą, kuris yra tipiškas šios lėtinės skausminės būklės simptomas. Neretai šis sindromas gali būti lydimas burnos sausumo (kserostomijos), tirpimo (parestezijų), pakitusio skonio jutimo.
TLK kodas 14.6 Glosodinija, glosopirozė, skausmingas liežuvis.
Epidemiologija
Plačiau skaitykite žurnale GASTROENTEROLOGIJA IR HEPATOLOGIJA, 2023 m. nr. 1
pixabay.com iliustracija