Pietų Prancūzijoje įsikūrusi vaistininkė Jevgenija: „Iššūkiai man patinka!“

Prieš daugiau nei dešimt metų Jevgenija Vasiljeva sėkmingai baigė farmacijos studijas Kauno medicinos universitete (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) ir tęsė darbą vaistinėje, kurioje sukiojosi jau nuo trečiojo kurso. Vis dėlto rutina lietuviškoje vaistinėje Jevgenijai greitai nusibodo ir drąsi, iššūkių nebijanti mergina pakėlė sparnus į Škotiją. Tiesa, čia irgi ilgai neužsibuvo… Šiandien ji – jau ne farmacijos specialistų bendruomenės narė. Jevgenija kartu su širdies draugu prancūzu Tchibo sėkmingai gamina… vyną! 

Kodėl prestižinį vaistininko diplomą įgijusi profesionali farmacijos specialistė susigundė tokiais staigiais gyvenimo ir veiklos posūkiais ir kaip jai dabar sekasi? Pasikalbėkime. 

Jevgenija vynuogynų apsuptyje

Gerbiama Jevgenija, papasakokite apie save.

Esu vilnietė – sostinėje gimiau ir užaugau. Mokyklą irgi baigiau Vilniuje. Nors 2004–2009 metais studijavau Kaune, su Vilniumi išliko ypatingas ryšys, didžiulę meilę savo gimtajam miestui jaučiu iki šiol, nors gyvenu už daugybės kilometrų… Kauną studijoms pasirinkau tik todėl, kad tuo metu farmacijos specialisto diplomą buvo įmanoma įgyti vieninteliame Kauno medicinos universitete. Beje, galite mane vadinti tiesiog Ženia, taip jau esu įpratusi, mat prancūzams tokį mano vardą daug lengviau ištarti.

Sutarta, miela Ženia! Gal galite pasakyti, kodėl pasirinkote būtent farmacijos studijas?

Tokią profesiją rinktis man patarė mama. Iš tikrųjų, aš turėjau kelias idėjas – labai patiko matematika ir biologija, ilgai svarsčiau, ką rinktis – tarp ekologijos ir farmacijos. Mama galvojo praktiškiau ir siūlė apsistoti ties farmacija, juolab kad tuo metu šių specialistų trūko, turbūt jų trūksta ir dabar… Taigi, galima sakyti, profesiją man parinko tėvai. 

Pradėjusi studijuoti tokiu savo pasirinkimu nenusivylėte?

Mokslai Kauno universitete man labai patiko, gyvendama laikinojoje sostinėje, tiesiog mėgavausi studijų metais. Dalyvavau studentų mainų programoje – buvau išvykusi į Ispaniją, ten praleidau pusę metų, įgijau patirties, susipažinau su Ispanijos farmacijos ypatumais. Pramokau ispanų kalbos – tai irgi pliusas. 

Ar po studijų teko bent šiek tiek padirbėti Lietuvos vaistinėje?

Vaistinėje aš pradėjau dirbti dar mokydamasi trečiajame kurse. Darbavausi privačioje, nepriklausomoje vaistinėje, kosmetikos ir vitaminų skyriuose. Paskutiniaisiais studijų metais įsidarbinau „Šeimos“ vaistinėje, bet irgi kur vitaminai, kosmetika. Gavusi diplomą, šioje vaistinėje pasilikau dar vienus metus.  

Ir pakėlėte sparnus į Škotiją? 

Tiesą sakant, man pabodo kasdienė rutina vaistinėje. Nors iš pradžių viskas buvo labai įdomu, laikui bėgant supratau, kad jau viskas aišku, pradeda viskas atsibosti. Nors ir Lietuvoje turėjau visas galimybes daryti profesinę karjerą, man norėjosi kažko kito. Girdėjau atsiliepimų iš kolegų, kurie tuo metu dirbo Anglijoje, kad ten vaistininko profesija gan išvystyta, vaistininkas turi ir dalį gydytojo pareigų, kad galima rasti ir klinikinio vaistininko vietą, toks specialistas kelias dienas per savaitę konsultuoja pacientus. Iššūkiai man patinka, todėl ilgai negalvojusi apsisprendžiau pabandyti sėkmę Jungtinėje Karalystėje.  

Kaip ten sekėsi?

Gavau darbą Škotijoje – vienoje iš keturių Jungtinei Karalystei priklausančių šalių. Škotijos vaistinėje dirbau trejus metus. Kadangi turėjau vadinamojo mobilaus vaistininko pareigas, mano darbo vieta nebuvo nuolatinė – dirbdavau skirtingose vaistinėse. Taigi pirmasis iššūkis buvo prisitaikyti prie skirtingo kolektyvo. Man viskas puikiai sekėsi, dinamiškas darbas nė kiek negąsdino, pripratau prie įvairiapusiškos veiklos, daug išmokau. Tuo pat metu pradėjau lankyti klinikinio vaistininko nuotolinius kursus – už juos man sumokėjo kompanija, kurioje dirbau. Viskas sekėsi puikiai, viskas Škotijoje patiko, išskyrus orus (juokiasi – V. G.).

Gal orai ir kalčiausi, kad netrukus jūsų gyvenimo ir veiklos kryptis pasuko į saulėtąją Prancūziją? 

Aš jau seniai degiau noru labiau pažinti Prancūziją, šios šalies kultūrą, gastronomiją. Gyvenant Škotijoje atrodė, kad Prancūzija yra visai šalia. Nusprendžiau išeiti iš darbo 4 ar 5 mėnesiams, su sąlyga, kad po šio laikotarpio sugrįšiu ir be jokių problemų darbą vaistinėje tęsiu toliau. Kadangi žinojau, jog grįžusi vėl turėsiu darbą, ilgesnei kelionei po Prancūziją ryžausi be jokių baimių. Išvykau į Pietų Prancūziją. Keliavau viena, kartais pasavanoriaudavau – su viena šeima gyvenau ir dirbau darže, buvo toks tarpusavio susitarimas: aš padedu jiems žemės ūkyje, o jie mane maitina ir suteikia gyvenamąjį plotą. Daugelį šalių tokiu būdu galima aplankyti. 

Kelis mėnesius keliavau po Prancūziją, įgijau labai įdomios patirties. Vienos tokios kelionės metu susipažinau su prancūzu Tchibo (Thibaud). Kadangi mano tolesnė kelionė po Prancūziją buvo kruopščiai suplanuota, po trijų savaičių turėjau išvykti į kitą šalies vietą. Tačiau mano ir Tchibo bendravimas tuo nesibaigė – tęsėme pažintį laiškais, žinutėmis, pokalbiais… Ir galiausiai nusprendėme įsikurti kartu.

Gal tai buvo meilė, kaip sakoma, iš pirmo žvilgsnio? 

Ne. Meilę žaviam prancūzui pajutau po kurio laiko, taigi, galima sakyti, ji stiprėjo ir brendo palaipsniui. Susipažinau su Tchibo 2014 metų vėlyvą pavasarį, o nuo tų metų vasaros pabaigos esame kartu. Įsikūrėme Langeoko regione, maždaug už 10 kilometrų nuo jūros. Nuostabūs kraštovaizdžiai… Iškart tą vietą pamilau, dėl šio pasirinkimo nebuvo jokių dvejonių. Su Tchibo esu sudariusi partnerystės sutartį.

J. Vasiljeva ir jos draugas Tchibo

Gal Tchibo – giminingos farmacijai profesijos atstovas?

Jis yra agronomijos inžinierius, studijavęs mokslus apie medžius ir augalus. Tchibo kelerius metus dirbo įmonėje, kuri užsiima medžių parkų priežiūros analize, aplinkos apsauga. O kai 2012 metais jis paveldėjo senelio vynuogyną, visas jėgas atidavė būtent vyno gamybai. 

Ir prie šios veiklos jūs sėkmingai prisijungėte?

Kai aš pas Tchibo atvykau, jau buvo renkamas antrasis jo vynuogyno derlius. Beje, vynuogynas buvo perduodamas iš kartos į kartą ir galbūt ne visai tinkamai anksčiau prižiūrėtas, todėl buvo daug senų vynuogių, dalis jų – neproduktyvios. Supratome, kad reikės stipriai padirbėti, kol vynuogyną atgaivinsime. Taigi iš pradžių teko ne apie pelną galvoti, o apie investicijas. Reikėjo sukurti sistemą, kad galėtume šį ūkį vystyti ir galiausiai iš vynuogių derliaus pragyventi. Vynuogyno atnaujinimo projektas vyko palaipsniui. Vyną pradėjome gaminti nuo 2019 metų – kai baigėme vynuogyno renovaciją. Šalimais buvo sena, apleista vyninė, kuriai jau turbūt per 50 metų – teko restauruoti ir ją. Taigi, iš pradžių teko įdėti labai daug darbo ir investicijų. 

Mūsų dabartinės veiklos – gaminamo vyno ir veikiančios vyninės – išskirtinumas, kad 2015 metais nusprendėme pasodinti kelias beveik išnykusias vynuogynų rūšis ir šiandien jas atskirai apdirbame, kad įrodytume, koks išskirtinis jų skonis. Darome maišytus vynus. Toks mūsų sumanymas ir tokio projekto realizavimas buvo aukštai įvertintas – pelnėme Prancūzijos jaunojo vyndario pagrindinį prizą, gavome nemažą pinigų sumą. Kad būtų aiškiau, pridursiu, jog visi pradedantieji vyndariai čia laikomi jaunaisiais, nes kažin ar rastume dvidešimtmetį, kuris turi savo vynuogyną. Konkurso dalyviai turėjo savo produktus pristatyti specialiai komisijai, kurią sudaro garsūs pasaulio vynų žinovai ir ekspertai bei ankstesnių tokių konkursų nugalėtojai. Komisija vertina ne tik produktą, bet ir gamintojo bei jo vyninės filosofiją, globalų požiūrį. Tai, kad laimėjome konkursą, mums tapo didžiuliu stimulu tobulėti, stengtis, veikti. Laimėtus 50 tūkst. eurų skyrėme vynuogynui ir, žinoma, vyno gamybos tobulinimui. 

Vyno darykloje

Prancūzijoje neįmanoma nemėgti vyno?

Taip. Nors kartais sutinkame žmonių, kurie nemėgsta vyno, bet daugumai šios šalies gyventojų vynas yra tarsi jų kasdienybės dalis. Tchibo senelis, kuriam dabar per 90 metų, visą gyvenimą pietų ar vakarienės neįsivaizduoja be vyno taurės. Tai yra prancūziškosios kultūros dalis. Aš tik atvažiavusi į Prancūziją supratau, ką tai reiškia, ir, beje, vynu pradėjau domėtis nuo nulio. Daug gilinausi, aiškinausi. O mano draugas pamažu perdavė meilę vynuogynams. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug Prancūzijoje yra vyno rūšių, koks gausus jo pasirinkimas, kartu – ir kokia skirtinga kiekvieno vyno gamybos istorija. 

O kokios rūšies vyną prancūzai mėgsta labiau? 

Anksčiau raudonasis vynas buvo labiau vartojamas nei baltas, bet dabar ryškėja naujos tendencijos, daugiau suvartojama baltojo ir rožinio vyno. Vis dėlto raudonasis vynas vis dar lieka pagrindinis. Jei gerai atsimenu, Prancūzijoje vyną leidžiama vartoti nuo 16 metų. 

Jevgenijos ir jos draugo darbo „vaisiai“

Kiek rūšių vyno gaminate judu?

Mūsų 12 ha vynuogyne (šiame regione tai vidutinis vynuogyno plotas) auga 20 skirtingų vynuogių rūšių, tačiau kai mes gaminame vynus, vynuoges maišome. Gaminame vyną, kurio sudėtyje – 8 vynuogių rūšys, apdirbamos atskirai. Norime atkurti senąsias vynų rūšis, kurios yra beveik išnykusios. 2017 metais pasodinome vynuogių rūšį ‘Pikado‘, šių vynuogių Prancūzijoje buvo likę vos pusė hektaro. Taigi stengiamės, kad neišnyktų paveldas.  

Kiek vyno pagaminate? Ar patys dirbate, ar turite padėjėjų komandą?

Kadangi tai metų ciklo darbas, kuris itin intensyvus būna rugpjūtį–rugsėjį, nuolat dirbame abu su Tchibo. Na, o derliaus rinkimo metu dar turime 4–6 pagalbininkus. Renkame vynuoges rankomis, tęsiame šią tradiciją, nes tai tiesiogiai susiję su gaminamo vyno kokybe. Kai derliaus rinkimas prasideda (nuo rugpjūčio pradžios iki spalio pradžios), darbo esti per akis. Tiesa, turime ir ankstyvųjų rūšių, ir vėliau bręstančių. Taigi derliaus rinkimas yra gan ilgas procesas ir, svarbiausia, atskirų rūšių vynuoges reikia nuimti skirtingu laiku, priešingu atveju atsilieps vyno skoniui ir kokybei. Lengviau, jei augini tik kelias vynuogių rūšis. Beje, šalia vyno gamybos užsiimame ir kūryba. Naujausias mūsų projektas – „Derliaus žurnalas“. Pradėjome kurti poros minučių trukmės filmukus, kad galėtume pasidalyti mūsų derliaus rinkimo kasdienybe, mūsų filosofija ir požiūriu į vyno gamybą. Šiuos filmukus galima rasti mūsų Youtube kanale, anglų ir prancūzų kalbomis. 

Vadinasi, derlius nuimamas rudenėjant, o vynuogyno priežiūra tęsiasi visus metus?

Taip, yra labai daug sezoninių darbų, pavyzdžiui, genėjimas, kuris atliekamas šaltuoju metu, trunka 4–5 mėnesius, nes viskas daroma rankiniu būdu. Tai tęsiasi maždaug nuo lapkričio iki kovo pabaigos. Mūsų visi vynuogynai yra ekologiški, ekologiški ir gaminami vynai, todėl pavasarį laukia daug kitų rankiniu būdu atliekamų darbų, nes nenaudojame jokių chemikalų. Po to – pavasarinis ir vasarinis genėjimas rankomis, žemės dirbimas, ir t. t. Galima sakyti, turime ką veikti ištisus metus. Truputį laisviau būna tik vasaros viduryje.  

Žiemos šalčiai vynuogynams nebaisūs? Kaip apsaugote? 

Vynuogynai žiemos metu šalčiui gana atsparūs, juolab kad mūsų regione žiema yra švelni – atšąla iki minus 5, retkarčiais – iki minus 10. Miego fazėje augalai tokį šaltį atlaiko. Truputį rizikos būna pavasarį, kai lenda pirmieji lapai, kuriems gali pakenkti pavasarinės šalnos. Bet mūsų vynuogynai yra palankioje vietoje, kur žemės dirva akmenuota ir yra geras drenavimas, o sausesnis ir šiltesnis oras vynuogynus nuo šalnų neblogai apsaugo. Vėlesnėms vynuogių veislėms dar paprasčiau, nes šalnų jau nebepasitaiko. 

Ar šioje naujojoje veikloje pravertė turimas farmacijos specialisto diplomas?

Tikrai pravertė! Ypač kai lankiau vyno gamybos kursus. Ten man buvo kur kas lengviau suprasti, apie ką kalbama, o štai viena užsienietė, lankiusi tuos pačius kursus, niekaip negalėjo suvokti, ką reiškia fermentacija, kas jos metu vyksta, ir panašiai. Taigi mano turimos vaistų gamybos žinios man buvo labai naudingos. Be to, kai gamini vyną, labai svarbu išlaikyti higieną, idealią švarą, o farmacijoje tokie reikalavimai irgi yra vieni iš pagrindinių. Kartais taip ir sakau, kad dabartinis mano darbas labai susijęs su farmacine veikla. Vyno gamyba – tai profesija, kuriai turi įtakos ir gamta, klimatas. Todėl galima teigti, kad tokio paties vyno du kartus pagaminti neįmanoma, nes klimatas niekada nebūna lygiai toks pat.

Kaip minėjote, vynas Prancūzijoje yra ne tik gėrimas, bet ir tam tikra istorijos, kultūros dalis?

Iš tiesų, mano veiklai daugiau prasmės suteikė tai, kad vynas yra vienas iš seniausių produktų, skaičiuojančių apie 6–8 tūkstančius metų. Vynas minėtas ir mitologijoje, ir Biblijoje. Tai gyvas paveldas, kuris tęsiamas nuo labai senų laikų, o vyndariai prisideda prie to paveldo tęstinumo. 

Lietuvoje vynas nėra toks populiarus, kaip Prancūzijoje. Kaip jį patartumėte išsirinkti?

Geras vynas – gana platus terminas, o kartu ir subjektyvus. Kai renkuosi vyną, man svarbūs du dalykai – kokia proga ir su kokiu maistu jį ragausiu. Geroje parduotuvėje visada bus vyno žinovas, kuris patars, koks vynas kuriai progai ar patiekalui tinkamiausias. Kartu patarčiau nebijoti paragauti ir naujų rūšių. Ir dar labai svarbu, kas to vyno gamintojas. Aš mieliau rinkčiausi vyną iš vyndarių vyninės, nei pagamintą pramoniniu būdu. Beje, mano su Tchibo pagamintų vynų jau galima rasti ir specializuotose parduotuvėse Vilniuje bei Klaipėdoje („Vyno klubo“ parduotuvės).

Klausausi jūsų ir suprantu, kad taip nuoširdžiai esate įsitraukusi į šį verslą, jog net minčių neturite apie grįžimą į vaistinę?

Dabar vynininkystė man – lyg nauja profesija, tarsi mano gyvenimo dalis. Ar gaila dėl įgyto ir nepanaudojamo diplomo? Aš į tai žiūriu kaip į kelią, kurį turėjau nueiti, kad atsirasčiau ten, kur esu šiandien. Man buvo būtinos farmacijos studijos, reikėjo gauti diplomą, reikėjo išvykti į Škotiją, kad atsirasčiau Pietų Prancūzijoje… Esu labai dėkinga darbui, kurį dabar darau, nes, kaip jau minėjau, labai daug dalykų, kurie patiko farmacinėje veikloje, susiję ir su vyndaryste. Jaučiu dėkingumą farmacijai, bet kartu ir nėra jokio apmaudo, kad šiandien nedirbu vaistinėje. Mano vaistininko licencija jau negaliojanti, jos nebepratęsiau. Manau, jei tektų sugrįžti į vaistinę, yra būdų, kaip licenciją įgyti. Antai Škotijoje yra specialios mokymų programos, kurios rengia vaistininką grįžti dirbti pagal turimą specialybę. Aišku, reikėtų daug pasimokyti, atnaujinti žinias, išlaikyti specialų testą. 

Ar į savo gimtąjį miestą Vilnių dažnai sugrįžtate?

Ne per seniausiai apsilankiau Vilniuje po pandeminės pauzės, o iki tol sugrįždavau kasmet. Labai norisi palaikyti ryšius su šeima, draugais ir pažįstamais. Mūsų su Tchibo dukrai dabar eina penkti metukai, todėl labai noriu, kad ji puoselėtų ryšį su Lietuva, su mano giminaičiais. Dukra lietuviškai supranta, tikiuosi, jai nebus sunkumų puikiai išmokti mamos gimtąją kalbą. Tchibo jau irgi žino daug lietuviškų žodžių, kai ką ir pasako lietuviškai.

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

Nuotraukos iš J. Vasiljevos asmeninio albumo