„Eurovaistinės“ vaistinių tinklo vaistininkė, vaistinės vedėja ir farmacinės veiklos vadovė Rasa Keraitė daug negalvojusi išvardija, jos nuomone, pagrindines vaistininkui reikalingas savybes. Tai empatija, žinių troškimas, rūpestingumas, kantrumas, nuoširdumas, atsakingumas. Būtent tuo ji gali pasigirti ir pati, ir, panašu, šios savybės padėjo Rasai tapti vieno iš trijų rinkimų „Lietuvos metų vaistininkas 2022“ medalių laimėtoja. Kalbamės su Rasa apie jos pasirinkimą, kuriuo labai didžiuojasi, ir atsakingą, bet labai įdomų darbą.
R. Keraitei Aukso medalį ir diplomą įteikia žurnalo „Farmacija ir laikas“ vyr. redaktorė, LSMU FF profesorė Loreta Kubilienė.
Miela Rasa, smalsu sužinoti apie jus daugiau.
Esu kilusi iš mažo Žemaitijos kaimelio šalia Kuršėnų, Šiaulių rajone. Užaugau vienkiemyje, apsupta gamtos grožio ir ramybės. Baigiau Kuršėnų Pavenčių vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į Kauno medicinos universitetą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – V. G.).
Kas turėjo daugiausia įtakos apsispręsti, kas paskatino rinktis vaistininko profesiją? Gal šeimoje ar giminėje esate ne pirmoji farmacijos specialistė?
Nuo pat vaikystės nuolat svajodavau, kuo padėti kitiems, kuo galėčiau pasitarnauti žmonėms. Šalia mačiau nuostabų pavyzdį – mano mama, dirbdama slaugytoja, rūpindavosi pacientais, ir jau tada supratau, kaip reikalinga ir kaip prasminga padėti sergantiesiems, kaip nuoširdus rūpestis ir atsidavimas gali praskaidrinti ligonių kasdienybę.
Be to, augau kartu su močiute, su kuria mudvi siejo labai glaudus ryšys. Močiutė buvo be galo stipri moteris, tačiau gera sveikata pasigirti negalėjo – kentėjo nuo daugybės ligų. Kasdien matydavau, kaip, norėdama gyventi kuo kokybiškesnį ir visavertiškesnį gyvenimą, ji geria vaistus, darosi įvairius kompresus iš gamtoje randamų vaistinių augalų. Laikui bėgant tas mano stebėjimas virto veiksmais – pablogėjus močiutės sveikatai, išmokau atskirti jos vartojamus vaistus, paduoti, kurių reikia; išmokau paruošti ir ant skaudamų vietų uždėti vienokius ar kitokius kompresus.
Taigi nuo mažų dienų jaučiau glaudų ryšį su artimu sergančiuoju, be to, kaip jau minėjau, mamos darbo ypatumai mane pamažu kreipė link sveikatos mokslų pasirinkimo. Niekuomet nesvarsčiau apie kitą profesinę sritį, visuomet kryptingai siekiau atsidurti būtent šioje vietoje ir daryti tai, kas galėtų prisidėti prie visuomenės sveikatos gerovės. Nors mokykloje visi dalykai sekėsi gana gerai, labiausiai domino matematika, biologija, chemija. Tad išlaikius abitūros egzaminus beliko apsispręsti – pasirinkti farmaciją ar mediciną. Abi specialybės man stipriai rezonavo, todėl buvo ganėtinai sunku išsirinkti. Man visuomet imponavo galimybė padėti sergančiajam, gebėjimas ir galėjimas ne tik suteikti viltį, bet ir padaryti lyg mažą stebuklą – išgydyti žmogų. Tuo žavėjo ir traukė gydytojo specialybė. Tačiau ne mažiau viliojo ir farmacija – vaistų klodai, jų kūrimas, suderinamumas, inovatyvūs gydymo būdai ir priemonės… Tai tokia plati sritis, kurioje galima realizuoti save kaip vaistų kūrėją ar vaistų ekspertą, kuris turi didžiulį žinių bagažą ir geba jį pritaikyti, sukauptomis žiniomis pasidalinti. Farmacijos studijas baigusį absolventą buvo galima įsivaizduoti ir kaip sveikatos priežiūros specialistą, kuris rūpinasi visuomenės sveikatinimu, įsitraukia į švietimo bei sveikatos priežiūros procesus. Bet kartais pats gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas…
Turite galvoje savąjį pasirinkimą?
Taip. Iš pradžių, kai pateikiau prašymą stoti į universitetą, pirmoje vietoje įrašiau farmaciją, antroje – mediciną. Bet kelias dienas intensyviai mąsčiusi ir svarsčiusi, visgi nusprendžiau šias studijų programas apkeisti vietomis. Kad tą padaryčiau, turėjau vykti perrašyti prašymo. Kaip tyčia, būtent tą rytą mano mama nusipjovė piršto galiuką. Tai pamačiusi tą pačią akimirką nualpau – tada dar labai bijojau kraujo ir žaizdų (dabar tos baimės, laimė, jau nebėra). Ir greičiausiai šito mamos nelaimingo atsitikimo paskatinta apsisprendžiau, kad vis dėlto liksiu prie savo pirmojo pasirinkimo. Taip ir prasidėjo mano kelias į vaistininkystę.
Studijavote Kauno universitete. Daug kas tvirtina, kad farmacijos studijos – kietas riešutėlis…
Visus penkerius metus sąžiningai mokiausi, kadangi siekiau įgyti kuo daugiau žinių. Galiu atvirai pasakyti, kad mokslai tiems, kurie nuoširdžiai mokosi, tikrai nėra lengvi. Bet kai turi noro ir sieki tikslo, viskas puikiai pavyksta.
Labai įdomi studijų dalis buvo baigiamojo darbo rengimas, kuomet, jau įgijęs ir sukaupęs nemažai žinių, gali jas pritaikyti praktikoje, tiesiogiai prisiliesti prie mokslinės veiklos; kai pats atlieki tyrimus, ieškai galimų variantų ir sprendimų, taip prisidedi prie kažko naujo suradimo ir ištyrimo.
Jūsų pirmosios darbinės patirtys vaistinėje. Kokia buvo pradžia?
Pirmoji artimesnė pažintis su vaistine buvo po ketvirtojo kurso, kai įsidarbinau vaistinės tvarkytoja savo gimtajame Kuršėnų miestelyje. Šiltas, draugiškas, linksmas kolektyvas, malonūs ir dėkingi pacientai – visa tai dar labiau padrąsino siekti savo tikslo. Ne veltui sakoma, kad pirmoji patirtis vaidina labai svarbų vaidmenį ir tolesnėje profesinėje veikloje. Žinoma, ta vaistų galybė, dėžučių gausa bei stalčių „tvirtovės“ pirmomis savaitėmis tikrai nemenkai gąsdino, bet matant, kaip vaistininkės tuose stalčiuose laisvai laviruoja, kėlė didelį susižavėjimą tiek kolegėmis, tiek vaistininko darbu.
Apdovanojimų šventės akimirka.
Diplomas – rankose. Kas toliau?
Kai gauni diplomą, atrodo, kad mokslai jau baigti ir esi rimtas specialistas, turintis didelį žinių bagažą, bet iš tiesų… tai tik to žinių bagažo pildymo pradžia. Taip, pagrindas yra, bet nuolatinis mokymasis ir naujų žinių kaupimas vaistininkui trunką visą gyvenimą. Ir kuo toliau – tuo tų sukaupti turimų žinių gausėja.
Taigi, kai diplomas rankose, turėtų prasidėti darbo paieškos. Bet farmacininkų paklausa darbo rinkoje buvo ir yra didelė, todėl man darbo ieškotis net nereikėjo – darbdavys susirado pats. Iš tiesų, buvo nemažai svarstymų – gal reikėtų stoti į doktorantūrą ir tęsti mokslinį darbą? Bet Kaune likti nesinorėjo… Į gimtąjį miestelį grįžti taip pat netraukė – norėjosi patirti kažką naujo. Tad studijų metais gimusi svajonė pagyventi Vilniuje, kuriame studijavo ar dirbo artimiausieji – sesuo ir brolis bei dauguma draugų – nulėmė mano apsisprendimą. Be to, teigiama patirtis vaistinėje viliojo į vaistininkystę. Tad iš karto po studijų įsidarbinau Vilniuje, Antakalnyje, esančioje „Eurovaistinės“ vaistinių tinklo vaistinėje.
Ko naujajame darbe pritrūko diplomuotai farmacijos specialistei?
Pradžia tikrai nebuvo lengva, nes, nors teorinių žinių ir turėjau, labai trūko jų praktinio pritaikymo. Vis dėlto didelis noras tapti gera specialiste, motyvuojantys kolegos padėjo, kaip sakoma, pilnu žingsniu įžengti į vaistininko rolę… Gal po vienerių metų šalia Antakalnio poliklinikos buvo atidaryta nauja „Eurovaistinės“ tinklo vaistinė. Su dideliu užsidegimu ir noru čia užlipau ant aukštesnio karjeros laiptelio – tapau vaistinės vedėja. Man, kaip jaunai specialistei, tai buvo didelis iššūkis, bet kartu ir labai įdomus, daug patirties suteikęs potyris: reikėjo atidaryti naują vaistinę, kurti joje gerą atmosferą, burti kolektyvą, mokyti bei kartu mokytis, įgyti pacientų pasitikėjimą.
Dabar esate net dviejų „Eurovaistinės“ tinklo vaistinių vedėja. Kokia yra vaistinės vadovo kasdienybė, ypač kai tenka styguoti dviejų atskirų kolektyvų veiklą, rūpintis darbo rezultatais?
Dviem vaistinėms vadovauju jau ketverius metus. Tai išties didelės atsakomybės ir daug laiko reikalaujantis darbas. Vis dėlto, dirbant komandoje, kurioje vyrauja pasitikėjimas, pagarba, viskas einasi į priekį tiesiog „iš inercijos“. Iš prigimties esu vyturys – mėgstu anksti keltis ir anksti pradėti darbus. Į vaistinę atvykstu gerokai anksčiau, nei ji atidaroma, kad galėčiau atlikti pagrindinius darbus: paruošti užsakymus, perskaityti elektroninius laiškus ar imtis spręsti iškilusių problemų. Viskas vyksta įprastai, kaip ir kiekvienoje vaistinėje, tik visuomet tenka rūpintis, kad tai būtų padaryta abiejuose kolektyvuose. Nors abiejose vaistinėse apsilankau ne kasdien, kiekvieną dieną su jų darbuotojais palaikau ryšį nuotoliniu būdu. Vaizdo skambučiai, programėlės leidžia bendrauti ir spręsti visas pasitaikančias problemas „čia ir dabar“, nesvarbu, kad tuo metu ir nesu vietoje.
Rasa su kolegomis.
Ar galėtumėte patvirtinti, kad pandemija pakeitė visuomenės nuomonę apie vaistininką ir jo atliekamą darbą?
Manau, kad per pandemiją vaistininko vaidmuo visuomenėje tapo kur kas matomesnis ir reikšmingesnis. Kai beveik vieninteliai „gyvai“ pasiekiami specialistai buvo vaistininkai, didžioji visuomenės dalis mūsų darbą ėmė vertinti visai kitaip, daug pagarbiau, nei iki pandemijos. Be to, vaistinėse įdiegus skiepijimo paslaugas, vaistininko vaidmuo ir funkcijos dar prasiplėtė.
Kokia šiandien, jūsų akimis, yra vaistininkystės situacija? Ar ji vaistininkus tenkina? Ką keistumėte, jei būtų jūsų valia?
Dabar gana plačiai kalbama apie farmacinės rūpybos paslaugų plėtrą, deja, realybėje tai juntama dar labai menkai. Viliuosi ir tikiuosi, kad vaistininkai greitai galės pratęsti receptus – juk mes esame vaistų ekspertai, o ne tik išdavėjai! Norėtųsi, kad vaistininkai turėtų daugiau atsakomybių ir veiklų, nes mes esame pirmoji ir greičiausiai pasiekiama sveikatos sistemos grandis. Tai augintų vaistininko vaidmens svarbą, didintų specialybės autoritetą bei sumažintų eiles pas gydytojus.
Žurnalas „Farmacija ir laikas“ kartu su LSMU Farmacijos fakultetu tradiciškai renka Lietuvos metų vaistininką. 2022 metais buvo renkamas vaistininkas ambasadorius. Ar, dalyvaudama rinkimuose, tikėjotės medalio?
Manau, kad kiekvienas vaistininkas, dalyvaujantis šiuose rinkimuose, tikisi laimėti ir, be abejo, nori laimėti. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas, patekęs į finalinį etapą, jau yra vertas medalio. Taigi, prisipažinsiu, giliai širdyje taip pat tikėjau savimi… Iš prigimties turiu perfekcionistės bruožų – ką darau, stengiuosi padaryti kiek įmanoma geriau. Tikiu, kad pastangos, atsidavimas, nuoširdus darbas nelieka nepastebėti ir neįvertinti. Mane pastebėjo ir įvertino.
Kaip žinią, kad iš šventinės rinkimų nugalėtojų apdovanojimų ceremonijos grįžtate namo su aukso medaliu, sutiko artimieji, draugai, kolegos?
Iš tiesų, nepamenu, kada esu gavusi tiek daug sveikinimų. Telefonas ilgai netilo nuo gražių žodžių ir linkėjimų… Artimieji ir draugai džiaugėsi kartu su manimi. Kolegos viso šio konkurso metu mane labai palaikė, manimi tikėjo ir kartu džiaugėsi laimėjimu. Ačiū jiems už tai dar kartą.
Ar auksinis apdovanojimas keičia (ar gali pakeisti) tolesnį vaistininko darbą? Ar jums pačiai svarbus toks įvertinimas?
Šis apdovanojimas dar kartą patvirtina, kad einu teisingu keliu, kad darbas ir pastangos nelieka nepastebėti. Tačiau kartu tai įpareigoja nesustoti –toliau tobulėti, nuoširdžiai dirbti, padėti žmonėms ir, žinoma, skleisti vaistininko vaidmens reikšmę visuomenėje.
Ar ketinate imtis kokių nors naujovių, siūlyti, ką būtų galima keisti, tobulinti – tiek darbo santykiuose, tiek aptarnaujant vaistinės klientus, tiek dalyvaujant visuomeninėje, profsąjungos veikloje?
Kaip ir minėjau, labai norėtųsi prisidėti prie vaistininko kompetencijų plėtimo ir vaistininko profesijos autoriteto visuomenėje puoselėjimo. Būtų labai smagu, kad vaistininkai susiburtų į stiprią vaistininkų bendruomenę, kurioje vyrautų palaikymas, pasitikėjimas, vienybė.
Vaistininko darbas yra be galo atsakingas, reikalauja begalinio atidumo, kruopštumo, tikslumo. Kaip po įtemptos darbo dienos sugrįžtate „į ritmą“? Kur ilsitės, kaip pasilepinate?
Geriausias mano poilsis – laikas su knyga, pašnekesiai su draugais arba gamtos terapija. Tačiau tam, kad galėčiau turėti produktyvią dieną, man labai svarbus kokybiškas miegas bei miego režimas.
Rasa labai mėgsta keliauti.
Kas, jūsų nuomone, yra geras vaistininkas? Kokiomis savybėmis toks vaistininkas turėtų pasižymėti?
Visada mačiau vaistininką ne tik kaip profesionalų specialistą, turintį nepaliaujamą aistrą mokytis bei praktiškai panaudoti šias žinias tam, kad pagelbėtų žmonėms, bet ir kaip atvirą, rūpestingą komandos narį, norintį dalintis savo žiniomis ir patirtimi su kitais. Empatija, žinių troškimas, rūpestingumas, kantrumas, nuoširdumas ir atsakingumas – pagrindinės vaistininko savybės.
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Žurnalo „Farmacija ir laikas“ ir R. Keraitės archyvo nuotraukos