Vilnietis vaistininkas Tadas Žvirinskis nepaliauja stebinti, koks esąs darbštus ir talentingas! Jis rašo knygas, kuria poeziją, verčia kūrinius iš užsienio kalbų. Štai naujausias Tado darbas – ukrainiečių kūrėjo Oleho Romančuko pasakos „Lakštingala su vienu sparnu“ vertimas į lietuvių kalbą. T. Žvirinskį kalbina Irena Venclovaitė.
Vaistininkas, rašytojas ir vertėjas Tadas Žvirinskis ir jo išversta knyga. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tadai, jūs verčiate iš anglų, lenkų, ukrainiečių kalbų, dažniausiai – poeziją. Iš lenkų kalbos esate išvertęs Grzegorzo Kielaro poezijos knygą ,,Mazgai mazgeliai”, kurioje pasakojama apie psichikos ligomis sergančiųjų godas. Neseniai skaitytojų teismui atidavėte iš ukrainiečių kalbos verstą vaikų psichiatro Oleho Romančuko parašytą pasaką ,,Lakštingala su vienu sparnu“. Ar tai – sutapimas, ar dėsningumas?
Net nežinau, kaip turėčiau atsakyti į šį klausimą, nes abi jo dalys iš dalies yra teisingos. G. Kielaro kūrybą atradau internete, ji man labai patiko, todėl nutariau patinkančius man eilėraščius išversti. Buvo keletas vertimų publikacijų Lietuvos kultūrinėje spaudoje, pasiekė teigiami atsiliepimai iš skaitytojų. Ryžausi išversti šio autoriaus naujausią tuo metu knygą „Mazgai mazgeliai“. Knygoje nagrinėjama žmogaus, sergančio psichine liga, buvimo psichiatrinėje ligoninėje istorija man pasirodė itin jautri ir jaudinanti. Pasiūliau išleisti mano verstą knygą lietuviškai dabar jau šviesaus atminimo „Naujosios Romuvos“ leidyklos vadovui Andriui Konickiui, paprašiau dailininko Vido Poškaus iliustracijų, ir reikalai pajudėjo. Knyga susilaukė palankaus kritikų vertinimo, bet, kas ypač svarbu man pačiam, – ją palankiai priėmė „normaliai“ visuomenei atstovaujantys skaitytojai. Be to, šio vertimo dėka įstojau į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą (LLVS), nes tai buvo antroji knyga, kurią esu išvertęs.
Kalbant apie Oleho Romančuko pasaką, tai – jau kiek kitokia istorija. Aš šio autoriaus asmeniškai nepažįstu, versti jo pasaką „Lakštingala su vienu sparnu“ pasiūlė leidyklos „Magnificant leidiniai“ žmonės. Bet, kiek žinau, informaciją apie mane, kaip apie vertėją, jie surado LLVS tinklalapyje. Iš pradžių jų pasiūlymas manęs nesužavėjo, nes tuo metu buvo labai didelis darbo krūvis, su vertimais nedirbau, o ir pasiūlytas atlygis buvo kuklus. Sutikau perskaityti tekstą tik todėl, kad autorius – ukrainietis. Susipažinęs su pasaka supratau, kad tekstas yra įdomus ir aktualus, todėl ir sutikau imtis darbo.
,,Lakštingala su vienu sparnu” pasakoja apie ,,kitokio” vaikelio priėmimą, apie jo santykį su šeima ir visuomene ir apie visa nugalinčią meilę. Kaip jums sekėsi versti šią knygą?
Tai ne vien pasakojimas apie jūsų paminėtus santykius. Tai – ir paties vaiko, turinčio specialiųjų poreikių, gyvenimo drama. Jeigu „normali“ visuomenė nepasakytų, kad vaikas yra „nenormalus“, pats vaikas to niekada ir neįtartų. Tiek gyvenime, tiek pasakoje buvimas kitokiu yra sunkus išbandymas. Pasaka nebūtų pasaka, jei ji nesibaigtų gražiai. Deja, gyvenime viskas yra sudėtinga, o kartais – tiesiog bjauru. Ypač kai tenka susidurti su ciniškais medikais, kurie nesibodi tėvų akivaizdoje neįgalaus vaiko aptarinėti kaip kokio beverčio daikto. O tokių veikėjų dar yra. Ką jau kalbėti apie paprastus žmones! Iš jų galima išgirsti tokių vertinimų, kad kartais net suabejoji: ar tikrai mes gyvename civilizuotoje Europos šalyje? Jei norime, kad reikalai keistųsi į gera, būtina tobulinti švietimą ir supratimą, kad neįgalūs žmonės neturėtų būti diskriminuojami. Ši Oleho Romančuko pasaka ganėtinai originaliai primena ir mažam, ir dideliam, kad visi mes – tiek sveiki, tiek turintys specialiųjų poreikių – esame vienos visuomenės nariai ir privalome vieni kitais rūpintis. Ko gero, tai buvo esminis akstinas, paskatinęs mane užbaigti vertimą kaip įmanoma greičiau. Tekstą verčiau po pagrindinio darbo valandų, bet nepasakyčiau, kad būtų buvę itin sunku. Stengiausi, kad vertimo kokybė nenuviltų nei užsakovų, nei skaitytojų. Esu dėkingas leidyklos žmonėms, kad darbas vyko sklandžiai ir išversto teksto redagavimas neužtruko.
Gal galėtumėte trumpai atpasakoti knygos siužetą? Žinoma, neatskleidžiant visų pasakojimo posūkių, kad potencialūs skaitytojai išlaikytų susidomėjimą.
Fabula nėra sudėtinga. Turime porelę lakštingalų, kurios sukuria šeimą ir su nekantrumu laukia išsiritant palikuonio. Šis pasirodo esąs ne toks kaip visi – turi tik vieną sparną. Tėvai išsigąsta, nuliūsta. Jie vis viena rūpinasi savo vaikeliu, bet džiaugsmas ir giesmės nebelydi jų gyvenime. Ilgainiui ir pati vienasparnė lakštingala suvokia, kad yra ne toks kaip visi ir, žinoma, labai nuliūsta. Kai ateina ruduo, visi paukščiai išskrenda, bet lakštingalų šeima pasiryžta kartu likti žiemoti, nors supranta, kad tai reiškia pražūtį. Na, gal toliau nepasakosiu, tačiau viskas baigiasi gerai. Olehas Romančukas savo pasakoje nevengia didaktikos, vietomis ji priartėja prie pasakėčios. Knygos personažai – įdomūs, spalvingi. Puikios iliustracijos. Knygos formatas patogus ir ganėtinai reprezentatyvus. Žodžiu, teigiamų dalykų yra apsčiai. Na, o mano – kaip vertėjo – pastangas geriausiai įvertins Lietuvos skaitytojai.
Kaip jūs manote, ar mūsų visuomenei trūksta tokios literatūros – knygų apie ,,kitokių” vaikų, žmonių priėmimą? Kaip manote, ar žmonių, turinčių specialiųjų poreikių, situacija mūsų visuomenėje gerėja, ar atvirkščiai – tolerancijos vis mažiau?
Panašų klausimą jau esu gavęs, mano atsakymas lieka nepakitęs. Ne tiek knygų reiktų, kiek visuotinio supratimo ir priėmimo. Būtent, ne užuojautos, gailesčio, išmaldos, bet supratimo, kad esame lygūs ir mūsų galimybės turi būti lygios. Neįgalūs žmonės Lietuvoje yra diskriminuojami – faktas. Po daugelio žmonių rūpestingais veidais slepiasi elementarus abejingumas. Bet tai – tik dalis problemos. Juk yra tokių veikėjų, kurie sugeba iš kitų negalios dar ir pasipelnyti! Juk turėtumėte dar atsiminti vieno prekybos centro „verslo planą“, kai neįgalieji buvo įdarbinti tik tam, kad būtų sudarytos sąlygos per mokesčių lengvatą gerokai numelžti biudžeto pinigėlių. Nepamirškime ir „socialiai atsakingų“ įmonių, kurių vadovai pirmiausiai atleidžia žmones, auginančius neįgalius vaikus. O kur dar „amžinieji bedarbiai“, kurių negalia užkerta kelią ne tik kopti karjeros laiptais, bet apskritai prie tų laiptų priartėti? Tokių faktų apstu, bet visuomenėje, kurioje visų vertybių matas yra tik pinigas, kitaip ir būti negali… Laimei, yra ir gerų dalykų, bet beveik visi jie randasi privačių iniciatyvų dėka. Dažniausiai tas iniciatyvas iškelia neįgalių žmonių artimieji, religinės organizacijos, užsienio fondai. Taigi yra kur tobulėti. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad mūsų visuomenės netolerancija neįgaliesiems traukiasi į pogrindį. Deklaruojami labai sveikintini ir geri dalykai, net reklaminės kampanijos per TV ir radiją vyksta, kad negalia nėra kliuvinys dirbti. Tik klausimas štai koks: kokie rezultatai po minėtos kampanijos? Viskas elementaru iki apsivėmimo: apsidairykite savo darbovietėse ir tiesiog pasakykite, kiek neįgalių kolegų jose dirba? Esu tikras, kad absoliuti dauguma atsakys: nė vieno! Šiek tiek apmaudu, kad kalbu gana pesimistiškai. Yra ir gerų pasikeitimų, jei kalbėsime apie situacijos pokyčius nuo, tarkime, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tobulėja medicina, pagalbinės priemonės, slauga. Labai norėtųsi, kad gerų pokyčių daugėtų, o jų įgyvendinimas spartėtų.
Kada jūs pats pirmąkart asmeniškai susidūrėte su ,,kitokiais” žmonėmis – vaikystėje, jaunystėje ar brandžiame amžiuje? Kaip reagavote? Dažnai žmonės sako, jog pasimeta, nežino, kaip reaguoti….
Mano brežnevinės vaikystės metais neįgalieji buvo sukišami į visokius internatus, spec. mokyklas ir panašiai. Gatvėje neįgalųjį pamatyti buvo retenybė. Pats neįgalumas, tuomet vadintas invalidumu, būdavo laikomas savotiška stigma. Esą „nenormalius“ vaikus gimdo tik alkoholikai ir kiti asocialūs asmenys. Šiokia tokia išimtis buvo vadinamieji karo veteranai. Tokius žmones su rankos ar kojos protezais galėdavai pamatyti per sovietines šventes – dažniausiai gegužės 9-ąją, vadinamąją Pergalės dieną. Bet ir tie aiškiai gėdijosi savo neatitikimo sveikuoliškam Homo sovieticus standartui. Ne paslaptis, kad sovietmečiu dažniausiai vartojami žeminantys epitetai buvo susiję su protiniu neįgalumu. Nemažai jų išliko ir iki mūsų dienų. Pirmą kartą su neįgaliu asmeniu susidūriau vėlyvoje paauglystėje. Tai buvo lengvą protinį neįgalumą turėjęs vyras. Jis buvo labai draugiško charakterio, tad iš jo beveik niekas nesityčiodavo, su kiemo vaikais jis žaisdavo futbolą, kartais – krepšinį. Iš pradžių man atrodė keista, kad suaugęs vyras kalba ir juokauja tomis pačiomis temomis kaip ir paaugliai. Atrodė, lyg suaugėlio kūne gyventų vaikas. Vėliau gyvenimas suvedė su daugeliu puikių žmonių, kurių pavadinti neįgaliaisiais man neapsiverčia liežuvis. Bendrauti su tokiais žmonėmis reikia ramiai, taktiškai. Kartais galima paklausti, ar nereikia pagalbos. Nustebsite, bet neįgalieji yra itin savarankiški žmonės, dažniausiai jiems nereikia užuojautos, tik elementaraus žmogiško supratingumo.
Kaip Jūs manote, ar ,,kitokių” vaikų gyvenimas pagerės po 2024 metų, kai jie bus privalomai integruojami į bendrojo lavinimo mokyklas, nebeliks spec. mokyklų? Ką manote apie šią integraciją?
Integracija integracijai nelygu. Jei viskas bus daroma dėl žymos popiergalyje ar Excel lentelėje, tai bus tik veiklos imitavimas. Jei vaikučiai su specialiaisiais poreikiais bus vertinami kaip visi moksleiviai, jei iš jų nebus tyčiojamasi ir jiems nebus rodomas bet koks priešiškumas, tuomet puiku. „Normalieji“ vaikai pripras prie „kitokių“, „kitokie“ pripras prie „normaliųjų“. Išsivystys dialogas ir supratimas, kad iš esmės visi mes esame žmonės. Čia itin svarbus vaidmuo teks klasės auklėtojoms ir auklėtojams. Tik jų sumanumo, kantrybės ir geranoriškumo dėka rasis tie gerieji pokyčiai, kurių tikisi kiekviena neįgalaus vaiko mama ir kiekvienas tėtis. Norėčiau, kad Oleho Romančuko pasaka su laiminga pabaiga „Lakštingala su vienu sparnu“ taptų tuo kelrodžiu, kurio laikytųsi mūsų visuomenė.
Informacija apie knygos autorių:
Oleh Romančuk – asmeninio archyvo nuotrauka
Olehas Romančukas baigė Lvovo medicinos universitetą. Stažavosi įvairiose klinikose ir centruose Kanadoje, Nyderlanduose, Austrijoje, kitose Vakarų šalyse. Ilgą laiką dirbo „Džerel“ ugdymo ir reabilitacijos centre Ukrainoje, kur, be klinikinio vaikų psichiatro darbo, vadovavo vaikų raidos skyriui ir parengė ankstyvosios intervencijos programą vaikams, turintiems įvairių raidos sutrikimų.
Tuo pat metu kaip psichoterapeutas daugelį metų dirbo privačioje praktikoje su vaikais, jaunimu ir suaugusiaisiais. O. Romančukas buvo savitarpio pagalbos judėjimo, skirto specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvams, ištakose, aktyviai palaikė programą sukūrusių tėvų grupę. Aktyviai dalyvavo „Tikėjimas ir šviesa“ bendruomenės, kuri vienija sutrikusio intelekto žmones, jų šeimas ir draugus veikloje. Jis yra daugelio dokumentinių filmų, profesinių ir populiarių knygų autorius ir kūrėjas. Nuo 2011 m. aktyviai dirba kurdamas edukacines programas, inovatyvius socialinius projektus ir reformas psichikos sveikatos priežiūros srityje, – būtent su tuo susijęs jo darbas UKU Psichikos sveikatos institute (ukr. Інститут
Психічного Здоров’я УКУ) ir Ukrainos KET institute (ukr. Український інститут когнітивно- поведінкової терапії КПТ). 2012 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Šeimos rato centrą. Aktyviai dalyvauja profesinės bendruomenės plėtroje. 2015-2019 m. buvo Ukrainos kognityvinės elgesio
terapijos asociacijos prezidentas. Jis yra akredituotas KET (kognityvinės elgesio terapijos), schemų terapijos ir šokio judesio terapijos terapeutas, supervizorius ir mokytojas, taip pat EMDR terapeutas / supervizorius.