Kaimyninėje Lenkijoje, Suvalkuose vienam didžiausių šalyje vaistinių tinklų priklausančioje vaistinėje dirbanti Wioleta Grygutis-Kupczyńska – dažno tautiečio, nemokančio lenkų kalbos, išsigelbėjimas. Ypač daug lietuvių, panorusių įsigyti vaistinių preparatų, kurie, sakoma, Lenkijoje yra gerokai pigesni, Wioleta sulaukia šeštadieniais – kai kurie iš jų patraukia į Lenkiją tik susižinoję, kad tą dieną vaistinėje Suvalkų centre suras Wioletą. Be jokio akcento lietuviškai kalbanti vaistininkė ne tik pati kiek galėdama stengiasi padėti visiems vaistinės klientams, bet ir kolegas yra pamokiusi lietuviškų žodžių ar posakių, kad būtų lengviau su atvykėliais susikalbėti.
Wioleta neslepia – farmaciją pasirinko dėl to, kad nuo mažų dienų yra altruistė, labai norėjusi ir norinti padėti kitiems. O bene didžiausia staigmena – kad ji ir vaistininko profesiją yra įgijusi Kauno medicinos universitete (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), ir net kelerius metus dirbusi Lietuvos vaistinėse! Apie visa tai ir kalbamės su ponia Wioleta.
Wioleta Grygutis-Kupczyńska
Gerbiama Wioleta, papasakokite, kodėl, gyvendama ir vidurinę mokyklą baigusi Punske, farmacijos studijas pasirinkote Kauno medicinos universitete?
Esu Lenkijos lietuvė, gimiau ir augau netoli Lietuvos pasienio esančiame Punsko miestelyje, čia baigiau Punsko Kovo 11-osios licėjų, kuriame dėstoma lietuvių ir lenkų kalbomis. Paskutiniaisiais metais mokydamasi licėjuje ėmiau svarstyti, kur norėčiau mokytis toliau, kokią profesiją pasirinkti. Kadangi nuo mažų dienų man labai norėjosi būti kuo nors naudingai, padėti kitiems žmonėms, vis labiau traukė medicinos mokslai. Pasirinkau farmaciją, nes medicina kiek gąsdino labai ilgais mokymosi metais (nors, tiesą sakant, ir po mokslų tiek gydytojas, medicinos seselės ar vaistininkas turi nuolat tobulintis, kelti kvalifikaciją). O ir draugė padrąsino, kuri tuo laiku jau studijavo farmaciją Kauno medicinos universitete, trečiame kurse. Be to, mano vyresnė sesuo taip pat mokėsi Kaune, kitoje aukštojoje mokykloje, tai pagalvojau, kad abiem bus smagiau. Žinojau, kad Lietuvos aukštosios mokyklos skiria keletą vietų užsienio lietuviams, tai ir nusprendžiau išbandyti savo jėgas. Į Kauno medicinos universitetą įstojau 2004 metais.
Jūs taip gražiai, be jokio akcento kalbate lietuviškai – gal ir šeimoje bendraujate šia kalba?
Taip, lietuvių kalba buvo pirmoji kalba, kurios išmokau. Vėliau lankiau lietuvišką darželį, po to – mokyklą, kur buvo dėstoma lietuvių ir lenkų kalbomis. Nors, teisybė, pradėjusi mokytis universitete, supratau, kad kai kurių lietuviškų žodžių ar pasakymų nežinau, taigi tekdavo pasiaiškinti. Na, o grįžusi dirbti į Lenkiją, turėjau prisiminti lenkiškus medicininius terminus. Dabar, kai dažnai tenka bendrauti su vaistinės klientais lietuviais, tobulinu ir lietuvių kalbą (šypsosi – V. G.).
Kokius prisiminimus paliko studijos Kaune? Ar gavusi diplomą jautėtės gerai paruošta darbui vaistinėje?
Reikėjo gana daug mokytis. Iš pradžių buvo sunku dėl lietuvių kalbos barjero, kurį vis dėlto jutau, ir mokymo pobūdžio. Lenkijoje buvo penkiabalė vertinimo sistema, čia – dešimtbalė. Dėstytojai? Buvo visokių. Buvo labai puikių, kuriuos ir dabar malonu prisiminti, bet buvo ir tokių, kurie atvirai papriekaištaudavo, kodėl aš ne užsieniečių grupėje, kodėl atėmiau vietą iš Lietuvos studento… Bet aš juk irgi lietuvė, Lenkijos lietuvė!
Po studijų iš Lietuvos nepabėgote – ne vienus metus dirbote vaistinėje Lietuvoje. Tiesa?
Taip. Po studijų universitete įsidarbinau vienoje iš seniausių vaistinių Kaune – Vilijampolėje, Panerių vaistinėje. Kadangi buvo toli važinėti, netrukus radau darbą tinklo „Camelia“ vaistinėje Marijampolėje. Na, o, einant į pabaigą vaikų auginimo atostogoms, dėl socialinių garantijų neužtikrinimo dirbant Lietuvoje (tokie Lietuvos įstatymai) nusprendžiau pasiieškoti darbo Lenkijoje. Netrukus gavau pasiūlymą Suvalkuose dirbti vienoje iš didesnių vaistinių, kuri priklauso vaistinių tinklui.
Kaip greitai pavyko prisitaikyti prie Lenkijos teisės aktų, kitų reikalavimų farmacijos specialistams?
Iš pradžių, žinoma, teko susipažinti su teisės aktais, išstudijuoti Farmacijos įstatymą, vaistų išdavimo tvarką, kompensuojamųjų vaistų išrašymo ir išdavimo tvarką. Taigi teko daug ko išmokti. Bet nieko keista – visuomet ir visur reikia mokytis.
Kaip sekasi vaistinėje, kurioje dabar dirbate?
Šioje vaistinėje dirbu jau septynerius metus. Kaip minėjau, ji priklauso vienam iš didžiausių vaistinių tinklų Lenkijoje, turinčiam apie 250 vaistinių. Mūsų vaistinėje dirba 14 farmacijos specialistų – trys vaistininkai ir 11 farmakotechnikų.
Wioleta su kolegomis
Ar Lenkijoje vaistinės darbo laiku farmakotechnikai gali dirbti vieni, be vaistininko priežiūros?
Ne, vaistinės darbo valandomis visuomet turi dirbti ir vaistininkas, o farmakotechnikas jam tik padeda.
Kokios yra vaistininko ir kokios farmakotechniko pareigos?
Abiejų šių specialistų pareiginės funkcijos yra labai panašios, tik farmakotechnikas negali išduoti narkotinių bei stipriai veikiančių vaistų grupei priklausančių medikamentų.
Lenkijoje farmakotechnikai aptarnauja vaistinės klientus, tai yra dirba prie išdavimo langelių, konsultuoja, išduodami vaistus, turi žinoti tų vaistų veikimo mechanizmą.
Kiek Lenkijoje trunka vaistininko atostogos?
Vaistininkai, turintys trumpesnį nei dešimties metų darbo stažą, gauna 20 darbo dienų atostogų, o jei darbo stažas ilgesnis, atostogauja 26 darbo dienas.
Kokia gamybinių vaistinių statistika Lenkijoje? Lietuvoje vaistinių, kurios galėtų pagaminti vaistus pagal receptą, nėra daug…
Lenkijoje yra nustatyta griežta tvarka: visose duomenų bazėje registruotose šalies vaistinėse turi būti įrengta ir gamybinė vaistinė. Tiesa, yra išimčių, kai leidimas išduodamas vaistinei be gamybinių funkcijų, bet tokios išimtys yra labai retos.
Kur Lenkijoje ruošiami vaistininkai? Gal žinote, kokie yra konkursai į farmacijos studijų programą?
Vaistininkus ruošia keturiolika Lenkijos universitetų – Balstogės, Lodzės, Krokuvos, Varšuvos ir kiti. Prieš keletą metų konkursai į šią specialybę buvo labai dideli – kai kur net iki 17 asmenų į vieną vietą! Pernai situacija buvo jau visai kitokia – vidutiniškai 6 asmenys į vieną vietą. Gali būti, kad mąžta susidomėjimas vaistininko profesija, nes ji yra be galo atsakinga, o visuomenė ne visada tą įvertina, dalis visuomenės vaistininkus iki šiol laiko vos ne paprastais pardavėjais.
Kokia jūsų šalyje yra vaistininkų licencijavimo tvarka?
Vaistininkų licencijavimo tvarka labai panaši kaip ir Lietuvoje: kas penkerius metus reikia prasitęsti licenciją. Per šį laikotarpį vaistininkas privalo įgyti 100 kvalifikacijos kėlimo taškų, kurie susideda iš 50 mokymosi valandų (tai vadinamieji „kietieji“ taškai) ir dalyvavimo konferencijose, trumpuose seminaruose (tai „minkštieji“ taškai, jų reikia surinkti irgi bent 50). Po to – egzaminą primenantis atsiskaitymas. Konferencijos organizuojamos kontaktinės arba nuotolinės, mokymai jose dažniausiai vyksta visą dieną, už dalyvavimą konferencijoje gauname 3–10 taškų.
Ar Lenkijoje juntamas vaistininkų, farmakotechnikų trūkumas?
Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2023 m. Nr. 5