Vulvovaginalinė kandidozė – dažna liga, per pastaruosius kelis dešimtmečius yra atsiradusi ne viena jos gydymo strategija. Maždaug 70–75 proc. vaisingo amžiaus moterų bent kartą gyvenime pasireiškia simptominė vulvovaginalinė kandidozė, o 40–50 proc. kenčia nuo pakartotinių jos epizodų. Apie 5–8 proc. suaugusių moterų vargina pasikartojanti vulvovaginalinė kandidozė (4 ir daugiau epizodų per metus). Candida albicans yra labiausiai paplitęs patogenas, tačiau kitos Candida rūšys taip pat gali sukelti vulvovaginalinę kandidozę, ypač pasikartojančią [1]. Vulvovaginalinės kandidozės gydymas priklauso nuo infekcijos sudėtingumo. Sudėtinga laikoma pasikartojanti, sunki ir ne Candida albicans sukelta vulvovaginalinė kandidozė, taip pat vulvovaginalinės mieliagrybių infekcijos, kai serga nėščiosios ir asmenys, kurių silpna imuninė sistema. Remiantis dabartinėmis gydymo gairėmis, gydant tiek nesudėtingus, tiek sudėtingus atvejus svarbų vaidmenį atlieka vietinis klotrimazolas [2]. Nors buvo pranešta apie tam tikrų pacientų subpopuliacijų atsparumą klotrimazolui, sergant makšties kandidoze atsparumas klotrimazolui yra labai retas ir jautrumo tyrimų paprastai nerekomenduojama atlikti [3].
Klotrimazolas ir jo veiksmingumas
Klotrimazolas yra imidazolo antimikozinis agentas, kuris buvo atrastas 1960 metais. Jo cheminė struktūra specifinė: susideda iš keturių aromatinių žiedų, iš kurių vienas yra imidazolo žiedas. Klotrimazolui būdingas platus antimikrobinis ir antimikozinis poveikis, jis veikia Candida albicans ir kitas grybelių rūšis. Kaip ir kitų azolo tipo vaistų nuo grybelio, klotrimazolo antimikozinės savybės susijusios su ergosterolio sintezės trikdymu (slopinant grybelinį citochromo 14-alfa-demetilazės fermentą) ir prisijungimu prie grybelių ląstelių sienelės fosfolipidų: dėl to padidėja grybelio ląstelių sienelių pralaidumas, sutrikdoma ląstelės sienelės struktūra bei funkcija. Vietinis klotrimazolas plačiai naudojamas gydant sportininko pėdą, odos mikozes ir burnos bei ryklės kandidozę [3]. Juo taip pat gali būti gydoma vulvovaginalinė kandidozė ir Candida sukeltas balanitas [2].
Klotrimazolas pirmą kartą įregistruotas kaip Canesten Vokietijoje daugiau nei prieš 45 metus (1973 m.). Pradinė vietinės vulvovaginalinės kandidozės gydymo forma buvo makšties tabletė, vėliau – vidinis makšties kremas, išorinis makšties kremas ir minkšta kapsulė. Klotrimazolo monopreparatai, skirti vulvovaginalinei kandidozei gydyti, daugelyje šalių yra nereceptiniai vaistai ir dažniausiai jų galima rasti skirtingomis dozėmis nuo 100 iki 500 mg. Panašų vietinį klotrimazolo poveikį galima pasiekti į makštį ir vulvą skiriant pusiau kietas sistemas (pvz., kremus, kurių sudėtyje yra 1 proc., 2 proc. ar 10 proc. klotrimazolo) [3]. Nors daugelį preparatų galima įsigyti kaip generinius vaistus, Canesten vis dar yra šios srities rinkos lyderis [4].
Maždaug 80–90 proc. simptominių vulvovaginalinės kandidozės atvejų yra nekomplikuoto pobūdžio. Iš jų apie 75–90 proc. sukelia grybelis Candida albicans. Vulvovaginalinė kandidozė retai pasireiškia moterims po menopauzės, nevartojančioms pakaitinės hormonų terapijos ir mergaitėms iki prasidedant menstruacijoms, nes šiose populiacijose makštį retai kolonizuoja Candida rūšys. Daugeliui vaisingo amžiaus moterų makšties Candida kolonizacija yra besimptomė ir jos gydyti nereikia [4]. Todėl vulvovaginalinė kandidozė diagnozuojama tik esant simptomų: niežuliui, deginimui, uždegimui ar dizurijai (skausmingam šlapinimuisi) [1].
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2023 m. Nr. 8