Viduriniosios kartos atstovai puikiai prisimena unikalaus balso atlikėją Gintarę Jautakaitę, kuri dėl savo atvirai kritinio požiūrio į tuometę valdžią (dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę) buvo priversta emigruoti. Gintarė išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, po to kurį laiką gyveno ir kūrė Didžiojoje Britanijoje, o pastaruosius dešimt metų ji – vėl užatlantėje. Gintarės namai – kalnų pašlaitėje, Šiaurės Amerikoje, Meino valstijoje.
Nors Lietuva jau seniai atgavusi nepriklausomybę, Gintarė taip ir pasiliko anapus Atlanto. Tačiau į Lietuvą ji atvyksta kiek galėdama dažniau: aplanko Kaune gyvenančius tėvus ir giminaičius, surengia puikių koncertų.
Apie išskirtinį kompozitorės ir dainininkės talentą bei įtampos kupiną gyvenimą būtų galima parašyti knygą… Šį kartą pakalbėkime apie tai, kas Gintarei padėjo ir iki šiol padeda išlikti stipriai ir jaunatviškai, kas suteikia energijos ir naujų – tiek fizinių, tiek dvasinių – jėgų.
Miela Gintare, kaip prisistatytumėte mūsų žurnalo „Farmacija ir laikas“ bei interneto svetainės Emedicina.lt skaitytojams?
Gimiau Tauragėje, muzikų šeimoje, vėliau su šeima persikėliau gyventi į Kauną. Į muziką nuo mažų dienų linkau ir aš – pirmąją dainą „Vieversėlis“ sukūriau būdama šešerių ir laimėjau radijo dainų konkursą. Būdama trylikametė jau didžiavausi savo dainomis „Mediniai žirgeliai“ ir užkoduotų paslapčių kupina „Dobilo širdy“… Toliau – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos fortepijono ir džiazo improvizacijos studijos, Kauno J. Gruodžio muzikos koledžo fortepijono skyrius… 1974 metais įdainavau Monikos partiją miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, dainavau filme „Dičiaus karjera“, dalyvavau tarptautiniuose konkursuose ir vieną po kito kolekcionavau aukštus apdovanojimus… Tačiau taip nutiko, kad teko rinktis emigrantės dalią – 1982 metais išvykau gyventi į JAV.
Emigruoti privertė tuometės valdžios persekiojimas ir jūsų pačios didelė nemeilė tada buvusiai santvarkai. Tą nemeilę sudėdavote į savo kūrinius – taip paslėpdama atvirą neapykantą, nes priešingu atveju būtų grėsę didžiuliai nemalonumai tiek jums, tiek jūsų šeimai…
Taip, aš jau nuo 13–14 metų buvau įsisukusi į aktyvią pogrindinę antikomunistinę veiklą. Tik scenoje atrodžiau nekaltai, o iš tiesų visu vidumi buvau aršiai nusiteikusi prieš Sovietų Sąjungos Lietuvai primestą tvarką ir kaip įmanydama siekiau prisidėti prie tos tvarkos suardymo. Už tai sulaukiau ne vieno valdžios įspėjimo, mane persekiojo KGB. Tėvai apie tokią mano veiklą nieko nežinojo ir net neįtarė.
Buvote labai drąsi lietuvaitė?
Aš tikrai buvau labai drąsi, kaip ir kiti paaugliai. Štai matome, kas dedasi Ukrainoje – su kokiu žvėrimi kariaujama… O mes, vaikai, nebijojome prieš šitą žvėrį užsimoti savo vaikiškais kumščiais! Tik emigravusi sužinojau, kad mano dosjė KGB kabinetuose sudarė ne vieną tomą! Jei nebūčiau suskubusi emigruoti, nežinia, kuo viskas būtų baigęsi.
Neabejoju, kad visa tai jums kainavo daug nervų ir sveikatos. Apsigyvenusi JAV toliau kūrėte dainas, įrašinėjote albumus. Tai padėjo užmiršti visas praeities negandas?
Patikslinsiu – Amerikoje tada ilgai neužsibuvau, persikėliau į Jungtinę Karalystę. Ten ėmiau bendradarbiauti su prodiuseriais ir muzikantais Gussu Dudgeonu (dirbusiu su Eltonu Džonu), Andrew Claxtonu, Adamu Wakemanu, taip pat žymiais didžėjais Patricku Pulsingeru ir Gaetonu Schurreriu, Neilu MacLellanu. Netrukus pasirašiau kūrybinę sutartį su EMI kompanija šešiems autorinės muzikos albumams. Taip pat pasirašiau leidybinę sutartį su SONY. 2000 metų kovą Europos ir Amerikos rinkoje pasirodė EMI-SONY išleista plokštelė „Earthless“. „Earthless“ dainos pasiekė 24 ir 13 hitų vietas Anglijos topuose. Taigi galiu didžiuotis – kol kas esu vienintelė iš visų Lietuvoje, su kuria bendros veiklos sutartis yra pasirašiusios didžiausios pasaulio kompanijos! Aš išties pasijutau Anglijos žvaigžde, bet, nepaisydama šviesios muzikinės ateities, vėl nusprendžiau grįžti į JAV, o čia mano žibančią muzikinę karjerą sustabdė trečiojo vaiko, dukrelės, gimimas. Kai vaikai paūgėjo, prasidėjo mano koncertai, kurių neatsisakau iki šiol. Neapleidau ir kūrybinės veiklos – mano kūrinius atlieka operos artistas Liudas Mikalauskas, dainuoja chorai, mano kurta muzika skamba kino filmuose. Aktyvus kūrybinis gyvenimas man išties padeda užsimiršti, kiek visokių negandų teko patirti, kol pavyko pasprukti iš komunistinės Lietuvos.
Atlikėjas, menininkas, kūrybingas žmogus yra labai jautrus, emocionalus, ir neretai jau iš prigimties linkęs į depresiją. O jums dar prisidėjo nemalonumų dėl KGB persekiojimo. Kaip pavyko su tokia jausena susitvarkyti?
Atvirai pasakysiu – gyvenime nesu jautusi depresijos simptomų, bet kartu esu dvasiškai itin jautrus žmogus blogiems dalykams. Visą laiką mano siekis buvo sklaidyti tamsą. Kad teko išgyventi daug nemalonių dalykų – taip, tiesa. Bet kad dėl to būtų varginusi depresija? Niekada! Užuot liūdėjusi ar puolusi į neviltį, šaudavau į viršų lyg raketa ir žiūrėdavau, ką galima dar padaryti, kad būtų kitaip. Geriau. Šviesiau.
Nejau iš tiesų taip lengva sau įteigti, kad depresija neverta dėmesio ir užplūdusios prastos nuotaikos įmanoma greitai atsikratyti?
Jei tai liga, kurią diagnozavo gydytojai, reikia žiūrėti labai rimtai. Bet šiuolaikinis gyvenimas, ypač jo gerėjimas, tikrai nestimuliuoja dvasinės ištvermės ir, ko gero, gali prisidėti prie apatijos sukeltos depresinės būsenos susiformavimo. Tiksliau, galbūt ne kiekvienam lengva su tuo susitvarkyti. O ir šeimyniniai santykiai, kai dažniausiai sutuoktiniai ateina iš neapsakomai egoistiško šiuolaikinio pasaulio puoselėtos vaikystės – ko iš to galima laukti? Nesunku įsivaizduoti, kiek tokioje terpėje esti lūkesčių ir kiek nusivylimų. Taigi akivaizdu, kad kuo toliau, tuo visuomenė darosi depresiškesnė. Problema egzistuoja, jos priežasčių – labai daug. Labiausiai neramu, kad nuo blogos nuotaikos iki savižudybės šiuolaikiniam žmogui yra vis arčiau, o sprendimų kol kas nesimato… Akivaizdu ir tai, kad su šiomis sąvokomis madinga „žaisti“, ypač tarp paauglių. O tai – ypač pavojinga. To nejusti tik šeimose, kuriose vaikai auklėjami su didele meile, pagarba ir švelnumu. Viliuosi, kad visuomenė ateityje ne tik turtės, bet ir protingės. Išnyktų labai daug problemų.
Paprastai jei gera vidinė savijauta – ir sveikata gera. Ar bent jau ilgiau sveikata išlieka gera…
Taip, tik nereikia sveikatos savanoriškai gadinti. Man labai gaila jaunimo, kuris tik jeigu kas, ir jau linkęs pasiduoti. Šiais laikais jaunimas turi daug daugiau inspiracijos savo gyvenimui, nei turėjome mes. Mes nieko nežinojome ir vis tiek kabinomės, stengėmės, kovojome. O dabartiniai jauni žmonės, turėdami nepalyginamai daugiau informacijos ir galimybių, nemoka ar nenori pakovoti dėl savęs, dėl savo gerovės, savo laimės. Nesakau, kad visi, bet tokių yra daug.
Gintarė po pirmojo koncerto Čikagoje
Ką jiems patartumėte?
Jei jau pajutote, kad grimztate – susiimkite. Nepasiduokite. Reikia kabintis už visko, kas yra šalia. Už artimųjų, už draugų. Už knygos. Galų gale – išeikite į gamtą, pravėdinkite galvą. Atsiribokite nuo blogų minčių. Skirkite laiko tik sau. Pagalvokite, kas jus daro laimingą, kas palaiko, ir imkitės to, darykite tai. Ir tikrai pasijusite geriau.
Kas jums padeda jaustis laimingai, išlaikyti dvasinę stiprybę?
Man iš tiesų daug nereikia, kad jausčiausi laiminga. Puikiai jaučiuosi rytą atsikėlusi iš lovos ir gerdama arbatą. Vasarą galiu ištisas valandas sėdėti savo sode, įsitaisiusi tarp rožių, ir žiūrėti į savo nuostabų gėlyną. Man tokios minutės – neapsakomai didelė laimė. Jei gyvenime nieko įspūdingesnio daugiau nepatirčiau – to ir pakaktų! Dažnai žiūriu į snieguotas kalnų viršūnes, kurios pro mano namų langus puikiai matosi, ir gėriuosi… Reikia džiaugtis paprastais dalykais, nebūtinai žmogus laimingas tik turėdamas daug pinigų, sukaupęs daug turto. O kai gebi ir moki džiaugtis mažais stebuklais, patikėkite, visos negandos tampa tokios nereikšmingos!
Gintarė Jautakaitė iškiliame renginyje su užsienio šalių ambasadoriais
Kalbate taip, tarsi niekada gyvenime neteko susidurti su gydytojais, lankytis gydymo įstaigose.
Oi, visko pasitaikė, ypač kai gyvenau Lietuvoje. Nuo mažens buvau bronchitininkė, beveik ištisai sirgdavau šia įkyria liga. Tada atrodė, kad nemokėjau saugotis, peršaldavau. Kai emigravau į Ameriką, mane nuolat vargindavęs bronchitas ėmė retėti, galiausiai išvis nustojau sirgti. Ko gero, tam didelę įtaką turėjo be galo švari aplinka, kurioje gyvenau, taip pat ekologiškas maistas, tyras kalnų oras ir… vanduo. Gyvenu prie pat vandenyno, matosi jis pro mano langus, ir viduje jaučiu, kad man to be galo reikia. Regis, negalėčiau gyventi, jei nematyčiau vandens.
Dar, esu įsitikinusi, mano puikiai savijautai yra svarbus vidinis jausmas, kokia esu laiminga. Kai žmogus jaučiasi laimingas, jo sveikatos bėdos savaime ima tvarkytis.
Gyvendama Amerikoje, baigiau Integralios mitybos institutą, kur labai daug dėmesio skiriama holistikai. Taigi esu įsitikinusi, kad žmogaus savijautai, sveikatai begalinę įtaką daro veiksnių visuma – pradedant sveika mityba ir baigiant sveiku žmogaus mąstymu, psichologija. Pirmiausia, ką kiekvienam žmogui reikėtų padaryti – tai atsikratyti vidinės destrukcijos.
Gal šie įsitikinimai prisideda ir prie to, kad labai jaunatviškai atrodote?
Nenoriu kalbėti apie savo amžių, bet iš tiesų pagal išvaizdą mane visi gerokai pajaunina. Turbūt labiausiai prie to prisideda genetika – būdama pilnametė, savo išvaizda primindavau mergaičiukę. Pavyzdžiui, būdama 22 metų, filme vaidinau penkiolikmetę. Ir dabar man pagal išvaizdą niekas neduoda daugiau kaip 50 metų. Nors niekada nebuvau įsikibusi į jaunystę.
Gintarė Jautakaitė su draugais ir savo talento gerbėjais
Lietuvoje vis daugiau moterų ryžtasi grožio procedūroms. Amerikoje turbūt dar didesnės galimybės moterims kuo ilgiau išlikti jaunatviškoms. Gal ir jūs tokiomis galimybėmis pasinaudojote?
Tokios galimybės čia išties yra beribės, bet aš nė karto nesu pagalvojusi apie tai, kad reikėtų kokios nors jauninimo procedūros. Jokio raukšlių lyginimo, jokių tempimų ar hialuronų. Man to nereikia.
O kaip Amerikoje vertinamas toks dirbtinis grožis?
Dalis moterų tam, žinoma, pritaria ir tokių procedūrų neatsisako. Lietuvių draugių čia aš neturiu, o tarp pažįstamų amerikiečių moterų nežinau nė vienos, kuri būtų ką nors pasigražinusi ar pasikoregavusi. Dabar galvoju – gal Niujorke?.. Ne, ir ten gyvenančios draugės niekuo panašiu nesusigundžiusios… Kitaip sakant, su savo amžiumi aš ir mano pažįstamos amerikietės nesiruošiame kovoti.
O kaip amerikietės rūpinasi savo sveikata? Ar daug laiko ir dėmesio jai skiria?
Be abejo, kad sveikata negali likti nuošaly: lanko jogą, sportuoja, leidžia laiką gamtoje, „renka“ žingsnius.
Ir turbūt sunku būtų sutikti nesišypsantį amerikietį ar amerikietę? Jei dar prisiminsime posakį, kad „juoktis – sveika“, va, ir nieko nekainuojanti pagalba savo sveikatai?
Iš tiesų, man iš pradžių buvo labai įdomu stebėti, kad visa Amerika šypsosi. Bet per tiek metų supratau, kad žmonėms čia daug lengviau šypsotis kitam žmogui, nei nesišypsoti. Laikui bėgant toks įprotis susiformavo ir man. Juk šypsena yra dvasios joga, kuri turi tiesioginės įtakos sveikatai! Antai senovės japonų jogai kultivuoja šypsenos jogą, juoko jogą, ir, pasirodo, tai lemia fiziologinius pokyčius smegenų veikloje – gaminamas dopaminas. Ryte atsibudęs atsisėdi ir juokiesi, ar bent ištempi lūpas kuo platesnei šypsenai ir kurį laiką tokioje pozoje būni… Tada atleidi veido raumenis ir vėl panašiai įtempi… Tokie judesiai atitinkamai veikia smegenis, o žmogus gauna teigiamos energijos, nes smegenys neatskiria, ar žmogus iš tikro juokėsi, ar tik imitavo tai… Taigi šypsotis, juoktis, kvatotis tikrai yra labai naudinga sveikatai! Štai kaip paprasta sau padėti!
Dar vienas dalykas, papildantis jūsų dopamino atsargas organizme, o kartu ir prisidedantis prie geros savijautos, yra tapyba. Tapyti pradėjote palyginti neseniai?
Oi, kaip čia pasakius (kvatoja – V. G.). Aš bijau tapybos – tiesiog aplinkybės taip susiklostė, kad pradėjau tapyti. Pandemija čia kalčiausia – kai užsidarėme namuose, ką reikėjo veikti? Norėjosi kažką daryti. Sau. Kad nereikėtų sėdėti ir groti.
Tapybos pradžiamokslį pradėjau studijuoti internetu, ir pajutau, kad tai mane įtraukia vis labiau. Bet kartu – ir išsiurbia, atima daug jėgų. Taigi kad tai labai mielas ir malonus dalykas – drįsčiau paprieštarauti. Tai labai sunkus darbas. Nors tapydama nedirbu fiziškai, keletą valandų praleidusi prie molberto būnu šlapia nuo prakaito!
Beje, nors tapyti pradėjau vos prieš porą metų, dailė man niekada nebuvo svetimas dalykas. Nuo mažų dienų mėgau piešti. Pamenu, kai dar gyvenome Tauragėje, ant stiklo kopijuodavau voveraites… Grįžusiems iš darbo tėvams rodydavau, ką nupiešusi, netgi norėjau stoti į dailės akademiją, bet jie to nenorėjo nė girdėti – tik konservatorija… Polinkis į dailę manyje turbūt irgi užkoduotas (šypsosi – V. G.).
Štai taip mano rankose vėl atsidūrė teptukas, o namuose atsirado dažų. Tik po metų, kai vis gilyn skverbiausi į tapybos subtilybes, išdrįsau nusipirkti nedidelę drobę. Po to – didesnę…
Jei drobių formatas didėjo, akivaizdu, kad jus tenkino tai, ką darote?
Nelabai (juokiasi – V. G.). Ką nupiešdavau – tas nepatikdavo. Save vis pagaudavau galvojant, kad nieko man čia neišeis. Bet ir vėl – o jei pabandžius iš naujo?.. Uždažau, ką buvau nupiešusi, ir vėl kantriai sėdžiu prie molberto… Kartą pavyko nupiešti kažką panašaus į jūrą, ir tada mane jau užliejo didelė pasitenkinimo banga! Galiausiai išdrįsau savo darbus parodyti draugams – sulaukiau pagyrimų ir raginimų surengti parodą. Ir tą padariau!
Gintarės tapybos darbai
Ir vis tiek tvirtinate, kad tapyba sekina?
Be galo! Tapydama jaučiu didelę įtampą, dirbu tyloje, susikaupusi. Kodėl? Nes darau tai, ko nežinau. Tapau, bet neįsivaizduoju, kas iš to išeis. Muzikoje viskas aišku – groji kūrinį, jokio nervo. O čia – visai kas kita. Nutapei drobės plotelį – oi, ne, negerai, reikia keisti. Keiti… Oi, ne, šitaip irgi negerai. Vėl keiti… Lyg ir baigi darbą, bet jis dar ne taip atrodo. Imi tobulinti. Tada kyla įtampa, kad betobulindama nesugadintum išvis. Kelias dienas lauki, svarstai, prieini ir vėl nueini… Taigi procesas, nors ir įtraukiantis, bet žvėriškai sudėtingas. Dabar man jau aišku, kodėl paveikslai yra tokie brangūs. Ir kodėl dailininkai – ne ilgaamžiai. Ir kodėl dauguma jų tiek daug geria (juokiasi – V. G.).
Bet! Kai pamatau rezultatą, kuris tenkina, oho, kiek viduje džiaugsmo susikaupia! Ir ypač kai darbai sukabinami parodoje, atitinkamai apšviečiami – va, tada ateina vidinė ramybė, taika ir pasigėrėjimas tiek darbais, tiek savimi, kad štai iš tiesų kažką gero nuveikiau.
Panašu, kad tapyba jums tampa savotiška „priklausomybe“?
Neslėpsiu – kartais pasijuntu įklimpusi šiame naujame kelyje (juokiasi – V. G.). Pamažu kopiu į viršų, bet suprantu, kad „olimpo viršūnė“ dar labai aukštai… Būna, kai atsikeliu ir galvoju: ar eiti pasivaikščioti į kalnus, ar tapyti? Užsimaunu pirštines ir prisėdu prie molberto… Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad manęs tapyba netraukia, kad neteikia vidinio džiaugsmo. Čia kaip statant namą: kalti vinis ir mūryti plytas nėra didelis malonumas, bet koks geras jausmas apima namą pastačius, tai yra savo kūrinį pabaigus! O kai dar gauni puikių atsiliepimų, kai darbai perkami, kai žmonės jais džiaugiasi…
Jūsų tapybos tematika daugiausia marinistinė?
Taip, kiekviename mano paveiksle yra vandens – ar skendintys sodai, ar tviskanti banga… Seniai esu užburta vandens. Kai pradėjau tapyti, nebuvo įdomu nei portretas, nei žmogus – tik vanduo. Ir dar gėlės. Bet ir jos – po vandeniu.
Jūrą labai myliu nuo mažų dienų – visas vasaras praleisdavau prie Baltijos jūros, čia daug kartų buvo ir mano vaikai. Juk ir mano vardas susijęs su jūra!
Ar Lietuva ir Baltija vis dar traukia?
Žinoma, visada labai miela sugrįžti. Iki pandemijos Lietuvoje apsilankydavau kiekvieną vasarą, rengdavau koncertus, koncertavau prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos iškilmėse. Po to buvo priverstinė pertrauka. Šiai vasarai baigiantis vėl trumpam sugrįžau į išsiilgtą Tėvynę.
Miela girdėti ir matyti… Baigiant pokalbį, tradicinis mūsų rubrikos klausimas: koks yra jūsų sveikatos receptas?
Mano sveikatos receptas galėtų būti ir labai sudėtingas, ir labai paprastas. Pavyzdžiui, žmogus gali padėti pats sau – sveikata bene labiausiai priklauso nuo paties žmogaus. Kiek jai skiri dėmesio, tiek sveikatos ir turi. Nes žmogaus galimybės šiose srityje – neribotos. O, kalbant plačiau, pirmiausia norisi akcentuoti buvimo gamtoje svarbą sveikatai. Be gamtos niekaip negalėčiau ištverti. Šalia to labai svarbu šeima, draugai. Joga – dar vienas dalykas, kurio reikia gerai savijautai palaikyti.
Sveikatai labai į naudą ir intelektualinė giluma. Man pirmiausia – knygos. Būna, kad vienu metu skaitau penkias knygas, ir visos jos – sudėtingos, mokslinės, filosofinės.
Mano sveikatą, aišku, stiprina ir muzika.
Išduosiu dar vieną savo pomėgį, kuris neabejotinai patenka į puikios savijautos ingredientų rinkinį – tai greitas važiavimas automobiliu (juokiasi – V. G.). Trys valandos kelio prie automobilio vairo, skriejant su vėjeliu, mane ne išvargina, o suteikia energijos, naujų jėgų!
Dar vienas svarbus akcentas – mano savijautą teigiamai veikia… vienatvė. Jos man visada gyvenime labai trūko ir labai norėjosi.
Pridursiu ir tai, kad reikia mylėti žmones, stengtis gyventi taip, kad viduje neužsigulėtų „šiukšlės“. Nereikia jokių „atliekų“ krauti į savo vidų.
Visi šie patarimai, patikėkite, yra tikrieji geros sveikatos palydovai!
Dėkoju už atvirą ir nuoširdų pokalbį.
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Gintarės Jautakaitės sveikatos receptas
1. Savipagalba
2. Laikas gamtoje, aktyvi fizinė veikla
3. Šeima, draugai ir… vienatvė
4. Intelektualinė veikla
5. Vidinės švaros palaikymas