Šį kartą mūsų pramoginėje rubrikoje JUOS SUVEDĖ FARMACIJA kalbamės su sostinėje įsikūrusiais farmacijos specialistais Rūtele ir Povilu Foktais.
Foktų šeimynėlė
Susipažinkime.
Rūtelė: Esu Rūtelė Foktienė (buvusi Žemaitytė), kilusi iš Zanavykų krašto. Gimiau Šakiuose, bet po kelerių metų šeima išsikėlė į Kazlų Rūdą, kur baigiau gimnaziją ir priėmiau svarbiausią gyvenimo sprendimą – pasirinkau profesiją.
Povilas: Aš irgi suvalkietis: gimiau ir augau Vilkaviškio rajone, mažame, bet labai gražiame Alvito kaime. Mokiausi Vilkaviškio S. Nėries vidurinėje mokykloje.
Jūsų studijų metai.
Rūtelė: Su Povilu esame bendrakursiai. Mūsų kursas buvo išskirtinis: įstojome į Kauno medicinos universitetą, o baigėme Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Tai buvo 2009–2014 metai…
Povilas: Patikslinsiu Rūtelę, kad įstojome tais pačiais metais, į tą pačią studijų programą, tik ji pateko į antrąją grupę, o aš – į aštuntąją. Taigi paskaitas lankėme kartu, o laboratorinius darbus darydavome atskirai.
Kodėl pasirinkote būtent farmaciją?
Rūtelė: Kai buvau maža, svajojau apie daug ką – norėjau būti ir mokytoja, ir architekte, ir žurnaliste… Kai gimnazijoje reikėjo rinktis dalykus, pasirinkau biologiją, chemiją. Man jie ypač sekėsi. Nors mano mokymosi rezultatai buvo labai aukšti, taigi galėjau stoti ir į mediciną, ir į kitas biomedicinos studijų programas, pasirinkimo lentelėje užpildžiau vienintelę eilutę. Taip, tai buvo farmacija, nors nei šeimoje, nei giminėje tokios profesijos atstovų nebuvo. O jeigu visai atvirai – močiutė, man dar esant moksleivei, buvo prasitarusi, kad vaistininkystė buvo jos didžioji svajonė, bet tais laikais ji tiesiog neturėjo galimybių studijuoti. Tai, galima sakyti, aš pasekiau jos pėdomis, aš jos svajonę įgyvendinau… Vaistinė man visada buvo ta vieta, kurioje norėjosi praleisti kuo daugiau laiko. Man viskas vaistinėje patiko – pradedant aplinka ir baigiant maloniais vaistų kvapais…
Povilas: Aš nebuvau taip tvirtai apsisprendęs kaip Rūtelė. Traukė daug kas – ir medicina, ir odontologija, ir kitos sveikatos mokslų kryptys. Žodžiu, norėjau rinktis iš to, ką baigus būtų galima padėti žmogui. Kartais susimąstydavau ir apie farmaciją, nes aplinkoje buvo šios profesijos atstovų, puikiai žinojau, kuo galėčiau dirbti, tokias studijas baigęs. Vis dėlto farmaciją į savo pasirinkimų lentelę įrašiau tik aštuntuoju numeriu. Taip turbūt jau buvo lemta, kad, įvertinęs visas aplinkybes, būtent farmacijos studijų programą ir pradėjau studijuoti.
Pirmoji pažintis.
Povilas: Į Rūtelę atkreipiau dėmesį dar gerokai prieš studijų pradžią ir mūsų susipažinimą! Viskas prasidėjo nuo to, kad dar 2009 metų liepos mėnesį socialiniame tinkle buvo sukurta speciali grupė, prie kurios prisijungę abiturientai dalijosi informacija, kur kuris įstojo – taip ieškojomės būsimų studijų draugų. Pamenu, mama vieną vakarą priėjo prie manęs, bendraujančio su būsimais kurso draugais, ir paprašė parodyti, kokie gi tie mano būsimi bendramoksliai. Ne tik aš – ir mama atkreipė dėmesį į vieną mergaitę – tai buvo Rūtelė. Mamai aš tada nusijuokiau: va, žiūrėk, kokia daili mergina, reikės pakibinti… Aš, regis, jai ir kažką parašiau, bet ji neatsakė, turbūt nelabai kreipė į tai dėmesį. O kai visi suvažiavome į universitetą ir pradėjome studijuoti, kaip dabar atsimenu, rugsėjo pabaigoje buvo pirmasis bendrosios ir neorganinės chemijos kolokviumas. Visas kursas labai dėl to išgyveno, baiminosi, vieni su kitais dalijomės informacija, kas ką mokosi, kaip sekasi, o aš buvau vienas pirmųjų tą kolokviumą parašęs. Rūtelė jį turėjo rašyti po poros dienų, todėl manęs pasiteiravo, kokie buvo klausimai. Tai buvo turbūt pirmasis mudviejų pokalbis – nuo to laiko pradėjome bendrauti vis dažniau, vis atsirasdavo ko nors Rūtelės paklausti (juokiasi – V. G.). O kartą įsidrąsinęs pasiūliau penktadieniais namo važiuoti tuo pačiu traukiniu: ji – į Marijampolę, aš toliau – į Kybartus. Taip ir pradėjo megztis mūsų tyra draugystė…
Rūtelė: Matot, kokią puikią atmintį Povilas turi – atsimena net kada ir kokie kolokviumai būdavo! Taip, jis viską papasakojo tiksliai ir teisingai. Pirmoji mūsų pažintis, be abejo, įvyko mokslų dėka, o po to viskas išsirutuliojo savaime. Povilas turbūt ir pasirinko farmaciją, kad mane sutiktų, nesvarbu, kad ją buvo įrašęs tik aštuntuoju numeriu (juokiasi – V. G.).
Draugystė ir pasipiršimas.
Povilas: Pirmame kurse turbūt visi studentai rengia vadinamąją „cementovkę“. Mūsų „cementovkė“ buvo organizuota spalio mėnesio gale, lotynų kalbos kolokviumo išvakarėse. Aišku, mokslas liko antroje vietoje, kai toks svarbus renginys… Būtent per „cementovkę“ mes su Rūtele ir „susicementavome“ – nuo tos dienos perėjome prie rimtų santykių, pradėjome draugauti „oficialiai“.
Rūtelė: Taip, tą grupės renginį galima laikyti mūsų rimtos draugystės pradžia. O pasipiršo Povilas iš karto po studijų, kai mūsų draugystė skaičiavo penktus metus. Pamenu, baigėme mokslus ir birželio mėnesį nusprendėme trumpam nulėkti iki Palangos. Tiesą sakant, Povilas mane privertė Palangą pamilti: kai su juo pradėjau draugauti, Palangoje apsilankydavome gana dažnai. O po studijų jau tarsi atėjo laikas apsispręsti: arba tuokiamės, arba skirstomės… Bet kad tąkart nuvykus į Palangą jis man pasipirš, neturėjau nė minties. Kaip įprastai Palangoje, apsukome didelį ratą – Meilės alėja, Birutės parkas, Vytauto gatvė, kol galiausiai nuėjome ant Birutės kalno…
Povilas: Dabar tik šypseną kelia, o tomis akimirkomis, oi, kaip jaudinausi… Ilgai trypčiojau, kol susikaupiau pagrindiniam veiksmui. Nors ir nebuvo baimės, kad Rūtelė pasakys „Ne“, vis tiek tai labai jautri, nepamirštama akimirka… Per tuos penkerius draugystės metus vienas kitą gerai pažinome, apsišlifavome, todėl natūraliai atėjo laikas naujam mūsų bendro gyvenimo etapui. Viskas pas mus tvarkingai sudėliota, suplanuota – kaip ir turi būti vaistininkystėje.
Tuoktuvės.
Foktai gražiausią gyvenimo dieną…
Rūtelė: Mes iš tikrųjų prieš ką nuspręsdami apie viską pagalvojame: susituokti nutarėme 2015 metų rugpjūčio 15 dieną, tai yra per Žolines. Kadangi tai laisvadienis, džiaugiamės, kad kiekvienais metais per mūsų vestuves būna išeiginė, taigi galima švęsti. Nors jau buvome išsikėlę gyventi ir dirbti į Vilnių, vestuvių ceremoniją pasirinkome Kaune – mūsų pažinties mieste, Šv. Antano bažnyčioje. Ši mūsų šventė buvo ypatinga ir tuo, kad po ceremonijos kartu su svečiais važiavome į Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejų, kur buvo surengta ekskursija. Visiems ji labai patiko. Ačiū už tokią galimybę docentui Taurui Mekui, kuris buvo informavęs, kad jei iš jaunųjų poros yra bent vienas vaistininkas, šio muziejaus durys bus visada atviros.
Povilas: Taip, ekskursija farmacijos muziejuje be galo visiems patiko, o mes, kaip jaunavedžiai, pasirašėme atitinkamoje knygoje ir dar gavome dovanų – lašų nuo pykčio (juokiasi – V. G.). Buvome informuoti: kai susipyksime, skubiai tų lašų pavartoti. Praėjo jau septyneri metai, bet tas lašų buteliukas vis dar neatidarytas… Tikiuosi, kad ir neprireiks (juokiasi – V. G.).
Darbas.
Povilas: Jau devintus metus dirbu farmacijos kompanijoje „Berlin-Chemie Menarini Baltic“. Iš pradžių man buvo patikėtos pardavimų administravimo specialisto pareigos, o dabar esu atsakingas už vaistų prieinamumo gerinimą. Būtent darbas mus su Rūtele ir atlydėjo į Vilnių. Po studijų savo ateities planus kūrėme Kaune, jau buvau įsidarbinęs kitoje farmacijos kompanijoje, bet vieną dieną paskambino ponas Petras Letauta (jis – UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ generalinis direktorius – V. G.) ir pasakė: kraukis daiktus, po dviejų savaičių noriu tave matyti Vilniuje. Rūtelei atsargiai pasiūliau – gal kraustomės? O ji – gerai, jokių problemų! Susidėjome visus daiktus, kurie tilpo į automobilį, ir išvažiavome į sostinę. Su ponu Petru dirbu iki šiol. Jis, galima sakyti, mane užsiaugino. Puikiai sutariame, labai patinka tai, ką darau, myliu savo darbą. Būtent šioje kompanijoje randu pusiausvyrą – turiu galvoje tiek farmacinę veiklą, tiek bendravimą su žmonėmis, pagalbą žmonėms, siekiant kuo kokybiškesnio gydymo prieinamumo Lietuvoje.
Rūtelė: Dirbti pradėjau dar studijuodama, nes labai norėjau kuo greičiau pajausti, kas gi yra toji vaistininkystė… Mane, studentę be patirties, priėmė lietuviško kapitalo įmonė UAB „Baltijos bitė“, kuri, galima drąsiai teigti, atvedė mane į vaistų registracijos kelią, paskatino šia sritimi susidomėti. Iki tol buvau bandžiusi dirbti ir vaistinėje, ir gamybinėje įmonėje, bet kai persikėlėme į Vilnių, vis dėlto grįžau į vaistų registraciją. Dabar dirbu bendrovėje „Swixx BioPharma“. Mano darbas įvairaus pobūdžio – reikia ir rašymo, ir vertimo, ir kalbos įgūdžių. Bet nieko baisaus – protinis, kūrybingas darbas man visada patiko. Tiesa, išbandžiau ir kitas veiklos sritis, vis dėlto niekur kitur savęs nematau – tik vaistų registracijoje.
Darbas kartu. Neprieštarautumėte?
Rūtelė: Kol kas kartu dirbti neteko. Povilo, kaip viršininko, man gal ir nereikėtų, bet kaip bendradarbio, kolegos – kodėl ne! Kas žino, kas ateityje gali nutikti, juk Lietuvos rinka gan maža, kompanijos jungiasi, vienos ateina, kitos išeina, tai visko gali būti.
Povilas: Aš tikrai neprieštaraučiau būti Rūtelės viršininku (kvatoja ir skuba patikslinti, kad pajuokavo – V. G.). Kad Rūtelė mano vadove būtų – irgi sutikčiau. Dabar dirbame skirtingose įmonėse, bet farmaciniai interesai juk panašūs. Nors įmonių konfidencialia informacija dalytis griežtai draudžiama ir to laikomės, bet grįžę namo paprastai neišvengiame profesinių diskusijų apie bendruosius dalykus. Beje, kartais diskutuojame gan aktyviai. Nieko keista – kaip su antrąja puse nepasikalbėsi apie vaistininkystės aktualijas, ypač kai turi tvirtą nuomonę ir ją nori apginti!
Rūtelė: Aš akcentuočiau tai, kad tarpusavyje diskutuodami neretai vienas kitą ir pakonsultuojame tam tikrais klausimais. Pavyzdžiui, aš Povilo klausiu apie vaistų kompensavimo ypatumus, o jis manęs – apie vaistų registravimą, ir panašiai.
Privatus vaistininkystės verslas. O jei pabandžius?
Povilas: Verslumas man nesvetimas, o ir žinių jaučiuosi turįs nemažai, tad būtų visai įdomu pabandyti (po farmacijos studijų, jau dirbdamas „Berlin Chemie Menarini Baltic“ įmonėje, Povilas dar baigė strateginę lyderystę ir valdymą Kauno technologijos universitete, o dabar Vytauto Didžiojo universitete į pabaigą eina verslo administravimo doktorantūros studijos; ir vėl Povilas geru žodžiu paminėjo savo vadovą Petrą Letautą už sudarytas puikias galimybes dirbti ir mokytis, už tai jaučiasi jam labai dėkingas – V. G.). Bet kai šeimoje auga vaikai, tokius žingsnius reikia žengti tik viską gerai apgalvojus. Taigi kol kas rizikos privengiu. O vėliau – kas žino…
Rūtelė: Esant dabartinei situacijai, kai tokia didelė konkurencija, kai aplinkui begalė tinklinių vaistinių – ne, kur jau ten galvosi apie privačią šeimos vaistinėlę. „Suvalgytų“ tinklai iš karto… Nebent ateityje, jei pasikeistų situacija. Na, o jei jau taip nutiktų, kad pradėtume dirbti nuosavoje vaistinėje, be abejo, būtų labai malonu, jei šį verslą vėliau galėtume perduoti savo vaikams. Tiesa, jokio spaudimo daryti nesiruošiame – ką jie norės studijuoti, tą ir pasirinks.
Šeima. Laisvalaikis.
Rūtelė: Auginame sūnų Emanuelį, kuriam dabar penkeri metukai, ir trejų dukrą Dorotę. Abu vaikai gimę gegužės mėnesį, abu labai aktyvūs ir smalsūs, todėl dažnai keliaujame. Mūsų kelionių maršrutuose – ir Lietuva, ir užsienio šalys.
Kartais susimąstome, jog visai įdomu būtų gyventi ir nedideliame mieste, pavyzdžiui, Palangoje. Ten, kur važiuodavome draugystės metais, kur Povilas man pasipiršo… Likę labai daug gražių prisiminimų.
Kadangi mano darbas protinis, reikia ir tinkamai atsipalaiduoti. Mėgstu aktyvų poilsį, keliones, sportą, bet jėgas puikiai grąžina ir pasyvi veikla, pavyzdžiui, gera knyga.
Povilas: Man šeima – svarbiausias dalykas gyvenime, buvimas su šeima – prasmingiausias laikas. Kartais to buvimo kartu labai pasigendu, nes, kaip minėjau, baigiu doktorantūros studijas, kurios irgi nuvagia dalį laiko nuo šeimos.
Taigi galėčiau apibendrintai pasakyti, kad mano pirmoji meilė – šeima, žmona Rūtelė ir vaikučiai, o antroji – farmacija. Rūtelė, neabejoju, tam irgi pritartų.
Rūtelė: Taip, be abejo! Šeima yra numeris vienas, o farmacija mūsų širdyse užima irgi labai daug vietos. Tai tęsiasi dar nuo studijų laikų, kai Povilas buvo išrinktas Studentų farmacininkų draugijos prezidentu, o aš su didžiausiu malonumu rašydavau straipsnius į farmacijos studentų leidinį „Panacėja“…
Užrašė Virginija Grigaliūnienė
Nuotraukos iš asmeninio albumo