Pernai Lietuvos farmacijos politika ir apskritai šalies vaistininkystė pasižymėjo dideliu aktyvumu: vienas kitą vijo pranešimai apie tai, kokie teisės aktai priimti ar patobulinti; ką pavyko įgyvendinti, o dėl ko kai kuriems farmacijos verslo atstovams teko gėdingai raudonuoti; virė karštos diskusijos dėl vaistininkų ir farmakotechnikų darbo vaistinėse, kur susikirto Lietuvos vaistinių asociacijos ir farmacijos sektoriuje veikiančių profesinių organizacijų atstovai.
Tai – tik maža dalis 2023 metų naujienų, liudijančių, kad farmacijos sektoriuje buvo padirbėta išties nemažai. Daug naujovių vaistininkystės laukia (ar jau pradėtos įgyvendinti) ir šiemet. Apie visa tai ir kalbamės su sveikatos apsaugos ministru Arūnu Dulkiu.
Gerbiamas Ministre, su kokiomis mintimis pasitikote 2024-uosius metus? Ką pernai pavyko įgyvendinti farmacijos politikoje ir kokius suplanuotus darbus teko nukelti į šiuos metus?
Pernai farmacijos srityje buvo nuveikta labai daug, todėl paminėsiu tik pačius svarbiausius, esminius sprendimus. Tiek 2023-ieji, tiek 2024-ieji metai yra svarbūs tuo, kad vaistams ir medicinos priemonėms skirtus išteklius pavyko padidinti daugiau nei augo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas. Kaip žinia, vaistų politika yra tokia: numatyta, kad lėšų minėtoms priemonėms procentine išraiška turi būti skiriama ne mažiau, kiek auga bendras PSDF biudžetas. Tarkime, 2024 metais PSDF biudžetas didėjo 13 proc. ir dabar jau siekia 3,5 mlrd. eurų, tuo tarpu vaistams ir medicinos priemonėms per šiuos metus numatėme skirti apie 17 proc. lėšų. Taigi ištekliai vaistams augo gerokai daugiau nei padidėjo bendras PSDF biudžetas.
2023 metais buvo įdiegtas vadinamasis „paciento krepšelis“: kai pacientas, rinkdamasis pigiausius kompensuojamuosius vaistus, pasiekia atitinkamą priemokų sumą, visas kitas priemokas už vaistus, kuriuos skirs gydytojas, jam padengia valstybė. Tai išties didelė pagalba ir parama pacientams – ja jau pasinaudojo apie 40 tūkstančių šalies piliečių!
Pernai buvo nuspręsta, kad nuo 2024 metų 100 proc. kompensuojami antibiotikai pacientams, sergantiems įvairiausiomis infekcinėmis ligomis.
Taip pat norėčiau paminėti, jog iš rezervinio vaistų sąrašo pradėti kompensuoti net aštuoni vaistai, skirti gydyti onkologines ligas.
Dar viena svarbi žinia: 2024-ieji yra lūžio metai, kai besigydantiems namuose ligoniams, kuriems skirta enterinė mityba, pradėti kompensuoti specialiosios medicininės paskirties maisto produktai. Taigi Lietuvos gyventojams reikšmingų ir įgyvendintų sprendimų sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti…
Norėčiau pasidžiaugti ir išaugusiu Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos darbo efektyvumu. Kai 2020-aisiais metais pagal naująją teisėkūrą vaistų vertinimo procesai buvo tik pradėti, tarnyboje nebuvo nei tokio skyriaus, nei darbuotojų, nei finansavimo. Susikaupė daug neįvertintų paraiškų. Tačiau naujų vaistų paraiškų nagrinėjimas ir vertinimas buvo greitai stabilizuotas, ir šiandien Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba vaistus įvertina netgi greičiau, nei gauna naujų paraiškų. Tiesa, sutvarkius vertinimo procesą, padidinus jo efektyvumą, išlieka problema dėl paties kompensavimo, nes reikia rasti lėšų. Tai išties didelis galvos skausmas, nes jei Lietuvoje kiekvieno dirbančiojo sveikatos draudimo įmokos siekia apie 7 proc., tai Europos Sąjungos šalyse tokių įmokų vidurkis yra 13 proc. Vadinasi, kai puoselėjami lūkesčiai dėl didesnio kiekio vaistų kompensavimo, reikėtų įvertinti ir tai, kad mūsų šalyje gyventojų prisidėjimas prie to „bendro pyrago“ yra dvigubai mažesnis nei kitose ES šalyse, kur vaistų kompensuojama daugiau. O žmonių, kurie naudojasi vaistų kompensavimo sistema, Lietuvoje yra net 1,2 milijono!
Bet net ir esant tokiai situacijai, Lietuvoje vidutinė paciento priemoka už kompensuojamųjų vaistų receptą kasmet mažėja. Antai jei 2017 metais vidutinė priemoka buvo 5 eurai, tai dabar – tik 3 eurai. Vadinasi, dabar taikoma kompensavimo sistema gyventojams yra labai naudinga. Ir vaistų kompensuojama pakankamai daug. Bet kai norima daugiau naujų registruotų vaistų, tenka sugrįžti prie jau minėjo palyginimo apie PSDF biudžeto „pyragą“, kuris nėra toks didelis, kad viskam pakaktų. Atsakymą rasti nesunku: būtų didesnės PSDF įmokos, būtų ir didesnis „pyragas“.
Ilgesnis kompensuojamųjų vaistų sąrašas – džiugi žinia pacientams. Vis dėlto gretutinė problema – dešimtys tonų vaistų (tarp jų – ir brangūs kompensuojamieji) kasmet priduodama į vaistines, nes ligoniai jų nesuvartojo, baigėsi galiojimo laikas, ir panašiai.
Atsakingo vaistų vartojimo problema stebima ne tik Lietuvoje. Tiesa, pas mus situacija šiuo klausimu pamažu gerėja: turimi duomenys parodė, kad šalyje kompensuojamųjų vaistų suvartojimas jau viršijo 70 proc., vadinasi, gyventojai vaistams išleidžia mažiau savo pinigų, nes naudojasi valstybės kompensavimo mechanizmu.
Vis dėlto atsakingas vaistų vartojimas dar kelia problemų, o jų sprendimas – pakankamai sudėtingas. Pirma, turime ieškoti priežasčių, kodėl pacientai taip nepasitiki savo gydytoju. Jei gydytojas pasakė, kiek laiko vaistą vartoti, kodėl vartojimas nutraukiamas anksčiau, o įsigyti brangūs vaistai po kurio laiko išmetami? Kita problema – didelis gydytojų konkurentas „daktaras Guglas“. Dabar labai populiari tradicija gydytis pasiskaičius internete. Dažnai važinėju po šalies gydymo įstaigas, bendrauju su gydytojais, ir beveik visi jie tvirtina, kad atėję pacientai vis dažniau ne klausia gydytojo rekomendacijų, o pradeda reikalauti, kokį preparatą gydytojas jiems turi išrašyti. Kitaip sakant, į gydytoją pradedama žiūrėti kaip į tarpininką, kuris įgaliotas tik išrašyti vaistų receptą ar siuntimą.
Todėl kviečiu farmacijos specialistus, vaistinių tinklų atstovus, vaistų importuotojus ir gamintojus imtis lyderystės, prisidedant prie pacientų švietimo ir kartu padedant spręsti šią opią problemą. Gydytojas, o ne „daktaras Guglas“ mokosi dešimt metų, todėl neturėtų būti abejojama dėl gydytojo kompetencijos ir rekomendacijų. Reikėtų labiau pasitikėti ir vaistininkais, kurie turi reikiamą kvalifikaciją konsultuoti vaistinės klientus.
Dar grįžtant prie vaistų neracionalaus vartojimo problemos, norėtųsi paminėti tokią statistiką: 2022 metai išskirtiniai buvo ir tuo, kad labai trūko antimikrobinių vaistų, tai yra antibiotikų. Vėliau paaiškėjo, kad būtent tais metais šių vaistų suvartojimas išaugo net 35 proc.! Vadinasi, ne trūko šios grupės vaistų, o dėl kilusio „deficito efekto“ gyventojai šių vaistų įsigijo daugiau, su mintimi – o jei kada prireiks?
Tad nelabai stebina, kad per metus net apie 30 tonų nesuvartotų vaistų buvo grąžinta į vaistinę. Ir tai tik oficialūs vaistinių pateikti priduotų vaistų kiekiai. O kiek gyventojų nereikalingus ar pasenusius vaistus išmeta tiesiog į šiukšlių konteinerį ar išpila į kriauklę! Todėl pasikartosiu – žmonės turėtų labiau pasitikėti savo gydytojais.
Farmacijos rinkos rodikliai rodo, kad išlaidos kompensuojamiesiems vaistams artėja prie pusės milijardo eurų, negana to, dar apie 600 mln. eurų gyventojai išleidžia maisto papildams ir nereceptiniams vaistams! Tai didžiulės sumos, kurias neabejotinai augina ir dabar tokia populiari savigyda.
Nuo šių metų Lietuva kaupia Europos Sąjungos medicinos priemonių atsargas, reikalingas suvaldyti tarpvalstybinėms grėsmėms ir užtikrinti veiksmingą atsaką į krizes Bendrijos mastu. Vykdant projektą „RescEU“ Lietuvoje steigiamas ES civilinės saugos mechanizmo reikalavimus atitinkantis medicinos priemonių sandėlis, kuriam įrengti EK skiria 97 mln. eurų. Kokia šio projekto prasmė Lietuvai, kokia nauda?
Tai pirmiausia yra aukštas Lietuvos įvertinimas, nes Europos Komisija visada turi pasirinkimo laisvę, šalys konkuruoja, kad būtent jos būtų pasirinktos steigti tokius sandėlius. EK pasirinko Lietuvą, nes įvertino, kaip atsakingai Lietuva ruošiasi ekstremalioms situacijoms, kad yra pajėgi įvykdyti tokį projektą. Būtent Lietuvoje bus kaupiamos vaistų ir asmens apsaugos priemonių atsargos, kurių gali prireikti bet kuriai ES valstybei kilus kokiai nors grėsmei – tiek biologinei, cheminei ar branduolinei, tiek paskelbus ekstremalią situaciją ar karo atveju.
Minėjote, kad nuo šių metų nuspręsta visiems pacientams 100 proc. kompensuoti bazinę antibiotikų kainą. Gal reikėjo daugiau lėšų numatyti, pavyzdžiui, retoms ligoms gydyti – šiomis ligomis sergantys pacientai skundžiasi, kad brangūs vaistai jiems sunkiai prieinami.
Kaip jau sakiau, PSDF biudžetas yra formuojamas įvertinant bendrą mastą. Lietuvoje yra 1,2 mln. pacientų, taigi apie 43 proc. visų gyventojų, kuriems skiriami kompensuojamieji vaistai. Vyresnių nei 60 metų piliečių amžiaus grupėje kompensuojamieji vaistai skiriami daugiau kaip 80 proc. pacientų, ir tai išties didelė ir labai reikalinga valstybės parama.
Visuomenė amžėja, išlaidos vaistams auga, tuo tarpu sveikatos draudimo įmokos palyginti yra mažos, todėl pagyvenusiems žmonėms būtų labai sunku, jei jų vartojami vaistai nebūtų kompensuojami.
Nesutinku, kad nesistengiama dėl retomis ligomis sergančių gyventojų. Jei apskritai vaistams kompensuoti atriekta 17 proc. PSDF biudžeto (kai, pasikartosiu, bendras PSDF biudžetas augo 13 proc.), tai retoms ligoms gydyti, tarkime, prieš ketverius metus buvo skiriama nuo 5 iki 8 mln. eurų, o šiemet numatyta 30 mln. eurų. Taigi tikrai nėra taip, kad pinigų sumą kažkam padidinome, o kažkam sumažinome. Kaip matote, retoms ligoms gydyti skirta išties didelė suma.
Kita vertus, valstybei turi vienodai rūpėti visi pacientai, juolab, kad yra ir onkologiniai ligoniai, ir širdies bei kraujagyslių ligomis sergantys pacientai, ir kiti. Todėl skiriant pinigus vaistams (atskiroms ligų grupėms gydyti), reikia atsižvelgti ir į tai, kad tokia suma gali padėti kelioms dešimtims retomis ligomis sergančių pacientų, keliems šimtams onkologinių ligonių ar tūkstančiams ŠKL sergančiųjų. Visi pacientai mums yra vienodai svarbūs, ir kiek PSDF biudžete lėšų prioritetinėms sritims yra, tiek ir skiriama. Jei norima proveržio, neišvengiamai tektų kelti sveikatos draudimo įmokų kėlimo klausimą.
Gerbiamas Ministre, dėl kokių praėjusiais metais fiksuotų reiškinių farmacijos sektoriuje labiausiai skaudėjo galvą? Gal vienas iš tokių „reiškinių“ – Konkurencijos tarybos skirtos didelės baudos Lietuvos vaistinių asociacijai ir nemažai daliai vaistinių tinklų už neleistinus susitarimus?
Žinokit, daug kas ministrui tą galvos skausmą sukelia ir „kraują nuleidinėja“ (šypteli – V. G.). Paminėjote apie skirtas baudas… Labiau skauda turbūt ne dėl skirtų baudų, o dėl spragos, kurią reikia „užtaisyti“. Visi tapome esamos situacijos įkaitais, mat šiuo atveju kalbama apie ankstesniosios Vyriausybės padarytus, o gal tiksliau nepadarytus, žingsnius, kuomet dar 2017 metais buvo „prašoktas“ labai svarbus antkainių nustatymo kriterijus. Dabar teks tą klaidą ištaisyti. Bet pirmiausia turime sulaukti galutinio teismų verdikto, juk Lietuva – teisinė, demokratinė valstybė, galioja teisinės valstybės principai. Sulaukę galutinio teismų sprendimo, patobulinsime Farmacijos įstatymą, kad būtų nustatytas antkainio reguliavimas remiantis skaidrumuo ir aiškumo principais, kad ateityje visoms pusėms būtų aišku, kaip tokia informacija naudotis ar dalintis. Taigi jei dabar ministrui tai ir sukėlė galvos skausmą, patobulinus teisės aktus, tikiuosi, ateityje dirbsiantiems sveikatos apsaugos ministrams to skausmo tikrai turėtų būti mažiau. Bet kad neatsiras siekiančių ministrui „nuleidinėti kraują“, to tikrai nepažadu (juokiasi – V. G.).
Nuo 2023 metų liepos įsigaliojo Farmacijos įstatymo pakeitimai dėl vaistininko fizinio buvimo vaistinėje jos darbo metu. Verslo atstovai baiminosi, kad pradės užsidarinėti vaistinės, suprastės vaistinių ir vaistų prieinamumas, ir dalį išlygų išsireikalavo. Kaip vertintumėte situaciją šiuo klausimu šiandien?
Mano nuomone, baimė buvo sėjama visai be reikalo. Juk jei mes norime šalies vaistinėse vakarietiškos kokybės, tokie ir panašūs pokyčiai yra neišvengiami. Gi ne iš dyko buvimo jie buvo suplanuoti. Europos Sąjungos direktyva, pagal kurią Lietuvoje tą klausimą turėjome seniai išspręsti, buvo atidėliojama vos ne 20 metų! Tendencijos jau keičiasi – didieji vaistinių tinklai jau ir vaistininkų priima daugiau, ir daugiau dalinasi atsakomybe. Svarbiausia tokio pokyčio priežastis – kokybiškos paslaugos pacientams. Taigi tie, kurie kovojo už praeitį, norėjo išsaugoti ne vaistines, o vaistų „kioskelius“, vaistų prekybos vietas. Mat visas farmacinės rūpybos paslaugas šiuolaikinėse vaistinėse gali teikti vaistininkas, o ne farmakotechnikas. Farmakotechnikai niekada negalėjo ir negalės teikti tokių paslaugų, kurias turi teisę teikti vaistininkas. Todėl stabdant procesą, kad vaistinėje visu jos darbo laiku dirbtų vaistininkas, tuo pat metu stabdoma ir pacientams teikiamų paslaugų įvairovė, vadinasi, apsunkinamas ir šeimos gydytojų darbas regionuose. Jei kai kas vis dar galvoja, kad svarbiausia pacientui vaistinėje tik nusipirkti vaistų, bet ne konsultacija, tada išties tai yra kelias atgal, savigydos link. O tai jau labai blogai.
Pernai birželį ministerijoje buvo pasirašytas Vaistininkų etikos kodeksas. Ką jis keičia ar turėtų pakeisti vaistininko darbe?
Nors Farmacijos įstatyme teigiama, kad vaistininkai privalo laikytis profesinės etikos principų, atskiros farmacijos organizacijos turėjo savo etikos kodeksus, bet visai farmacijos specialistų bendruomenei galiojančio dokumento nebuvo. Todėl pirmą kartą vaistininkystės istorijoje pasirašytą Vaistininkų etikos kodeksą laikau ypatingai svarbiu dokumentu. Jo svarba išryškėjo ir vertinant šių dienų aktualijas farmacijos verslo srityje, kuomet pradėta kalbėti apie vaistininkus, kurie tinklų vadovų ar akcininkų galbūt verčiami dirbti ir elgtis taip, kaip neturėtų elgtis. Aš netgi įžvelgiu sutapimą – kai buvo pasirašytas Vaistininkų etikos kodeksas, vaistininkų bendruomenė iškart pradėjo drąsiau ir garsiau šiuos klausimus kelti. Juk tai, sutikite, nėra didelė naujiena… Ir šie klausimai tikrai nėra vieninteliai, kurie gali kilti, vaistininkams įdėmiau susipažinus su kodekso turiniu, kuriame kalbama apie labai daug farmacijos specialistams svarbių sričių. Pavyzdžiui, minėtame kodekse kalbama apie tai, kad ir paties vaistininko įsitikinimai neturėtų kenkti pacientui – gali pasitaikyti ir tokių dalykų! Labai svarbu, kad vaistininkas turėtų teisę neišduoti pacientui jo prašomų vaistų, jei įžvelgia grėsmę, kad pacientas įsigytus vaistus gali panaudoti savęs ar kitų asmenų žalojimui. Be to, pacientai, remdamiesi šiuo kodeksu, gali kelti klausimus dėl vaistininko konsultacijos kokybės, ir t. t. Taigi Vaistininkų etikos kodeksas yra kompleksinis dokumentas, kuris neabejotinai prisidės ir prie viso sveikatos sektoriaus savivaldos augimo. Juk jei profesinė bendruomenė yra stipri, ji nustatys savo veiklos taisykles ir jų laikysis. O jei vaistininkų bendruomenės gyvenime tų taisyklių nebus laikomasi, vadinasi, profesinė bendruomenė dar stokoja savo profesinės brandos ir reikia aiškintis, ką keisti, kad šie klausimai būtų kuo skubiau sprendžiami.
Užsiminėte apie Vaistininkų etikos kodekso svarbą, vertinant augantį vaistininkų nepasitenkinimą dėl darbdavių reikalavimų, kurie „kertasi“ su vaistininko etika. Ar rinkos ekonomikos sąlygomis yra būdų uždrausti tinklų akcininkams ar vadovams nurodinėti vaistininkams, pavyzdžiui, kokius vaistus ar papildus pirmiausia pasiūlyti, kad gautų priedą prie algos, ir panašiai?
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Nuotraukose – ministras A. Dulkys, nuotraukos – iš SAM archyvo
Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2024 m. Nr. 2