Trombozė ir kancerogenezė. Antikoaguliacija ir jos kontrolė

Prof. dr. Julius Ptašekas, 

Rygos Stradinio universitetas

Tada, kai Trousseau 1867 metais aprašė vėžio ir trombozės sąsajas, šio reiškinio etiologija dar ilgą laiką buvo neaiški. Patogenezės principas yra tiesiogiai susijęs su Virchowo triada: kraujo tėkmės stazė + kraujagyslės endotelio pažaida ir disfunkcija + kraujo krešumo savybių pokyčiai. Be abejo, klinikines trombinio tipo komplikacijas skatino ir mažas onkologinio paciento mobilumas. Sisteminis onkologinis gydymas taip pat yra susijęs ir su veninių, ir su arterinių trombozių atsiradimu. Chirurginiai gydymo būdai susiję su padidėjusia venų trombinės embolijos rizika. 

Hiperkoaguliacijos priežastys

Hiperkoaguliacines būkles skatina ir prokoaguliacinių dalelių koncentracijos didėjimas, kai jos išskiriamos iš aktyvių navikinių ląstelių matricos. Šiuo metu yra galimybė atlikti prokoaguliacinių dalelių koncentracijos biožymenų tyrimus ir prognozuoti hiperkoaguliacijos intensyvumo dinamiką.

Atskira istorija – tai fermento heparanazės „veikla“. Šis žinduolių endoglikozidazės tipo baltymas skaldo natūralųjį heparano (heparino tipo) sulfatą ląstelių paviršiuje, taip sutrikdydamas ne tik endogeninio heparino sintezę (o tai labai svarbus vidinis antitrombozinis veiksnys), bet ir blokuodamas pacientui skirto terapinio heparino veikimą. Yra nustatyta, kad nemažai daliai onkologinių pacientų, gydomų standartine mažos molekulinės masės heparino doze, būna subterapinis anti-Xa faktoriaus rodmens lygis. 

Tarptautinėje praktikoje siūloma skirti du pagrindinius onkologinės hiperkoaguliacijos tipus:

  •  I tipo hiperkoaguliacija atsiranda po endogeninio heparino skilimo dėl vėžinės ląstelės išskiriamos heparanazės poveikio; 
  • II tipo hiperkoaguliacija yra susijusi su kitomis priežastimis: paciento organizmo (krešumo sistemos) ypatybėmis, paties naviko tipu ir / ar onkoterapiniu veiksmu.

Kaip žinome, venų trombinės embolijos (VTE), plaučių arterijos trombinė embolija (PATE) ir / ar giliųjų venų trombozė (GVT) būna ne tik įvairaus pasireiškimo stiprumo simptominių formų, bet ir tarsi ledkalnis turi „povandeninę dalį“ – besimptomes formas, jos dažnai ir būna netikėtos ūminės onkologinių ligonių trombozės priežastis. Besimptomė GVT buvo nustatyta 34 proc. pacientų, turinčių pavienių metastazių, ir 52 proc. pacientų, turinčių daugybinių metastazių. Didelis GVT dažnis (26 proc.) taip pat buvo nustatytas neurochirurginiams pacientams perioperaciniu laikotarpiu. Suprantama, perioperacinių VTE išsivystymui ir / ar pasireiškimui įtakos turi ir kiti veiksniai: mažas paciento mobilumas, vyresnis amžius, hipertenzija ir kt.

Onkologinio gydymo sąsaja su trombozių rizika

Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2023 m. Nr. 9