Gyd. Edita Samackaitė
Rinologija – tai mokslas apie nosį, prienosinius ančius ir nosiaryklę. Šiuolaikinė nosies ir sinusų chirurgija, patyrusi technologinį šuolį XIX–XX a., iki šių dienų yra viena sparčiausiai besivystančių otorinolaringologijos sričių, kasdienėje praktikoje glaudžiai persipynusi su tokiomis medicinos sritimis kaip oftalmologija, neurochirurgija, plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija ir kt. Kaip keitėsi rinologijos mokslo šaka, supratimas apie nosies ir sinusų anatomines ir fiziologines ypatybes, kartu ir terapiniai bei chirurginiai gydymo metodai nuo Senovės laikų iki šių dienų?
Senovės laikai: pirmasis nosies gydytojas ir nupjautos nosys
Daugelis ankstyvųjų civilizacijų savo rašytiniuose šaltiniuose saugo įrodymus apie rinologijos užuomazgas ir jos įtaką žmonių sveikatai. Istoriniai dokumentai, išlikę iš senovės Egipto, mini faktus, dėl kurių senovės egiptiečius galime vadinti šio mokslo pradininkais: tuometiniai balzamuotojai, ruošiantys kūną mumifikacijai, jau gebėjo pašalinti mirusio žmogaus smegenis per nosį taip ne tik sofistikuodami šį procesą, bet kartu ir demonstruodami žmogaus anatomijos supratimo pradmenis [1, 2, 23] (1 pav.).
Maždaug 350 m. pr. Kr. gyvenęs gydytojas Egiptietis Sekhet’enanchas yra pirmasis nosies gydytojas, kurio vardas ir nuopelnai, kaip reikšmingas palikimas, išgraviruoti ant penktos dinastijos faraono Sahurės kapo: ,,išgydęs karaliaus [faraono] šnerves‘‘ [3, 4].
Pirmasis nosies ištyrimą dokumentuojantis rašytinis šaltinis indų kalba mena VI a. pr. Kr. (Sushruta Samhita). Jame apibūdintas instrumentas nosiai tirti – spekulė, pagaminta iš bambuko medienos ir naudota pašalinti nosies polipams [1, 2]. Indų vedose (Sanskrit Atharva Veda) gausu nosies ir sinusų ligų gydymo metodų, tačiau didžiausią įspūdį kelia išlikę įrašai apie nosies rekonstrukcijas. Tuometinėje indų kultūroje nosies amputacija buvo viena dažniausių bausmių, taikyta už neištikimybę. Būtent ši negailestinga teisinė priemonė lėmė gydytojų poreikį rasti sprendimus, kaip padėti nelaimėliams: mokėta atlikti operacijas taikant pasukinius lopus iš skruosto ar kaktos audinių, o indų gydytojus pelnytai galime vadinti šiuolaikinės rinoplastikos pradininkais [6].
Analizuojant Senovės laikų rašytinius šaltinius pastebima, kad nors šiokių tokių rinologinių anatomijos pradmenų turėta, nosies ir sinusų fiziologija buvo terra incognita (lot. nežinoma žemė, neištirta sritis) ir stipriai mistifikuota, kaip ir daugelis kitų gyvenimo sričių, kurioms žmonės tuo metu neturėjo kito paaiškinimo, Pavyzdžiui, tiek Biblijoje, tiek Talmude, gausu su viršutinių kvėpavimo takų ligomis susijusių įrašų, tačiau nosis suvokta kaip vieta, pro kurią ,,įpučiama‘‘ gyvybė: ,,Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė per jo nosies šnerves gyvenimo kvapą‘‘ (Senasis Testamentas, Pradžios knyga, II) [5].
Tik po keleto šimtmečių dabartinės Turkijos teritorijoje maždaug 131 m. po Kr. gyvenęs Klaudijus Galenas, skrosdamas gyvūnus ir nagrinėdamas jų anatomines ypatybes, padarė prielaidą, jog nosis yra kvėpavimo takų pradžios vieta [7]. Nepaisydamas reikšmingų anatominių įžvalgų, jis tikėjo, kad šalia nosies esančios ertmės – sinusai – yra užpildyti skysčiu ir gleivėmis, kuriuos gamina smegenys ir pastoviai išskiria į nosį, o slogos metu suintensyvėjusią sekreciją vertino kaip ,,smegenų išsivalymą‘‘.[1, 8].
Plačiau skaitykite žurnale OTORINOLARINGOLOGIJOS AKTUALIJOS, 2024 m.